Anthony Kiedis ir Larry Sloman „Randai“
Skaitytos / 2010-10-28

Ši knyga – tai garsaus „Red Hot Chili Peppers“ vokalisto Anthony Kiedis  biografija. Šio žmogaus gyvenimo istorija iš tiesų neįtikėtina, nuo paauglystės įklimpęs į narkotikų liūną, nuolat supamas neigiamos reputacijos asmenų, jis tampa žinomu atlikėju, kurio dainos pelno daugelio gerbėjų simpatijas. Anthonis nuolat supamas moterų, vakarėlių, žymių žmonių. Jis patiria daug nuopolių, praradimų, daug kartų ryžtasi tapti „švariu“ žmogumi, tačiau po kurio laiko ir vėl grįžta prie narkotikų bei audringo gyvenimo būdo. Kita vertus, būtent tokio gyvenimo įtakotos gimsta puikios šios grupės dainos: „Under the bridge“, „Scar tissue“, „Californication“ ir kt. Ši knyga mane pavergė savo atvirumu, tai tarsi išpažintis žmogaus, kuris gyvenime daug klydo, suprato savo klaidas ir stengiasi jų nebekartoti. Skaitydama, nuoširdžiai tikėjausi, kad šio talentingo žmogaus gyvenimas susitvarkys, kad jis laimės kovą prieš savo asmeninius demonus ir, kad dar ilgai džiugins gerbėjus gera muzika. P. S. Įdomus faktas, kad Anthony Kiedis yra lietuviškos kilmės.

„Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti mylimam“
Skaitytos / 2010-10-26

Jonas Gutenbergas, prieš daug metų sugalvojęs knygų spausdinimą, šiandien iš dangaus aukštybių žvelgdamas į mūsų pasaulį tikriausiai nagus griaužiasi – kiek popieriaus nepailstantys raštininkai, rašeivos ir rašytojai sugadina. Bibliotekoje atsiverčiau pirmą po ranka pasitaikiusį romaną. Naujas skyrelis prasideda sakiniu: „Guliu vonioj…“ Na, ir gulėk, pagalvojau. Gerai nusiprausk ir eik darbo dirbti. Bet ne, išlipusi stveriasi tušinuko ir rezga šiltam vandeny gulint į galvą atėjusias fantazijas apie dangų, apie rojų, apie vabalą be kojų… Biblioteka panaši į gilų tvenkinį, pilną buožgalvių, varlių ir vabalų ir tarp jų kai kur grakščiai besisukiojančių lydekaičių. Pagauk! Viena tokių vadinasi: „Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti mylimam“. Ne veltui senovės romėnai turėjo patarlę: žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia. Knygos didžioji prasmė yra ne pro rakto skylutę matytų ir dar įkaitusio proto suputotų miegamojo vaizdų aprašinėjimas, bet visapusiškai išryškinti, nušviesti, leisti gėrėtis sektinomis asmenybėmis. Daktaras L. Laucevičius atvirai aprašo prieškario Lietuvoj pradėtą ir per 50 tarybinių metų nusitęsusį inteligento kelią. Inteligento, turinčio aiškų tikslą, šviesų protą ir neuždarą būdą. Kiek maigymo, stumdymo, gundymo, gąsdinimo ir viliojimo teko atlaikyti Atlaikyti ir išlikti Žmogumi, kad ir iš kurios pusės į jį pažvelgtum! Negailėsit sumeškerioję šią knygą, tarsi gyvenimo katekizmą.

Rūta Oginskaitė „Nes nežinojau, kad tu nežinai“
Skaitytos / 2010-10-14

Nesu biografijų mėgėja, retai kada žavėjausi kitų gyvenimo atpasakojimais, dažnai tokio pobūdžio knygos man primindavo istorijos vadovėlius. Bet ši, knyga apie Vytautą Kernagį, buvo labai laukta ir visai kitokia. Nežinau, kas labiausiai žavėjo ją skaitant, gal tai, kad augau klausydama šio nuostabaus žmogaus dainų, gal, kad pati jas dainuodavau, o gal lengvas knygos pasakojimo tonas. Skaitymas – buvo tikras malonumas, mėgavausi kiekvienu puslapiu, autorė knygoje rašo labai paprastai, lengvai. Pateikiami ne tik autorės pasakojimai, bet ir paties Kernagio, jo šeimos, draugų, bendražygių komentarai, pasakojamos smagios jaunystės laikų istorijos, dalinamasi prisiminimais. Knyga gerai atskleidžia ir tuometinio „hipiuojančio“ jaunimo kasdienybę, spraudžiamą į griežtus cenzūros rėmus. Rekomenduočiau šią knygą visiems, kam buvo nesvetima Kernagio kūryba, tiems, kas gailėjo nelaimingos Severiutės bei mirusios boružės, tiems, kas kartu su kvailute Onute verkė raudonos vaikiškos kojinės siūlo…

Francas Baueris „Imperatorės haremas“
Skaitytos / 2010-10-13

Mane visuomet žavėjo stiprios istorinės asmenybės, ypač jei jos savo gudrumu, žavesiu, išsilavinimu pralenkdavo ir pergudraudavo vyrus 🙂 Viena tokių asmenybių – Rusijos imperatorė Jekaterina II. Neslėpsiu, smalsumą kėlė ne vien jos gebėjimas įsitvirtinti vyrų valdomoje šalyje, bet ir neįtikėtini jos pomėgiai bei „smagus“ gyvenimo būdas. Šios moters nepažabojamas meilės troškimas nuolat apipinamas įvairių legendų. Knyga išties įdomi: ir tiems, kam įdomu, kaip valdė ši moteris, kokius pakilimus ir nuopuolius patyrė viena didžiausių to meto imperijų, ir tiems, kam Jekaterina įdomi kaip asmenybė, moteris, negalėjusi atsispirti nė vienam žaviam vyrui. Kaip mėgdavo sakyti pati imperatorė: – Pirmiausia aš esu moteris, o tik paskui – imperatorė.

Andrei Makine „Moteris, kuri laukė“
Skaitytos / 2010-10-07

„Moteris, kuri laukė“ – trečiasis Andrei Makine romanas, verstas į lietuvių kalbą ir pasirodęs šiais metais. Neužmirštama knyga! Pirmiausia tai puikus, paveldėtas, rašytojo stilius: prancūziškas subtilumas, išsiliejantis slavišku atvirumu. Amžina moters ir vyro tema. Šio romano istorija būtų banaliai šiuolaikiška, jei ne Moteris, kuri visiškai – absoliučiai visiškai – kitokia. Laukianti, nes tebemyli, ištikima, nes išlydėdama pažadėjo jo, vienintelio, laukti. Ir taip 30 metų, Rusijos užkampyje, gūdumoje, ji moko vaikus, gydo, guodžia, slaugo – ir laukia… O vyrai ir moterys gyvena čia ir dabar, viską vartodami. Bet visų akys krypsta į ją… Argi įmanoma taip „kvailai“, taip ištikimai, taip skaisčiai gyventi?.. Didžioji Moters sielos galia. Ir vyrai, tokie šiandieniniai, o  vis dėlto pilni ilgesio…