Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“

2011-01-05

Žodis „Tėvynė“ asocijuojasi su patriotizmu, pilietiškumu ir panašiomis sąvokomis. Jau norėjau pateikti, kaip žodynas šį žodį apibūdina, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Susiraskite patys – taip bus įdomiau.

Į tas mano minėtas sąvokas ir visokius apibrėžimus rašytojui Andriui Jakučiūnui nusišvilpt. Jo tėvynė kitokia. Visai nepanaši į randamas žodynuose ar įprastame paprasto piliečio mąstyme. A. Jakučiūno TĖVYNĖ yra LOVA.

„…Vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir ta istorija ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova, ir išgirsčiau iš padaro, kuris manyje nuolat drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau“ – rašoma romane.

Ne vienam skaitančiajam gali pasirodyti, kad romano herojus, alkoholikas, yra visiškas mankurtas, kuriam absoliučiai nerūpi niekas, kas yra už jo mažo pasaulėlio – lovos ribų. Tačiau pats autorius tą neigia, tikindamas, kad yra kaip tik atvirkščiai, kad tam žmogui kaip tik be galo rūpi, kas yra už tos lovos ribų, bet jis sąmoningai ar nesąmoningai suvokią esąs nepajėgus to kito pasaulio pasiekti, nebent tik tikėdamas stebuklu gali išsaugoti viltį. Pasak A. Jakučiūno, romano idėja kyla iš to, kad viltis gali tapti veiksminga ir reali būtent dėl kraštutinio nepagrįstumo.

Unikalus tas A. Jakučiūnas. Ne veltui net kandžiausi kolegos, nesižarstantys pagyromis, įvardija jį vienu iš šiandienos geriausių. Jo knygos patenka į geriausiųjų metų knygų penketukus, yra pelnęs kelias premijas ir apdovanojimus. Tikras žodžio meistras, preciziškai įvaldęs stilių. Gal čia padeda ir jo specialybė, juk yra baigęs klasikinę filologiją, todėl gali skaityti Antikos rašytojų kūrybą senovės graikų ir lotynų kalbomis.

Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka šiais metais A. Jakučiūnui už romaną „Tėvynė“ įteikė Kazimiero Barėno premiją. Išeivijos lietuvis K. Barėnas Vokietijoje, Anglijoje ir JAV išleido 9 prozos knygas, bendradarbiavo laikraščiuose, redagavo savaitraštį „Europos lietuvis“, leido ir redagavo tęstinį literatūros metraštį „Pradalgės“, kurį laiką vadovavo „Nidos“ klubui, išleidusiam apie šimtą išeivijos rašytojų knygų, parašė du enciklopedinius darbus „Britanijos lietuviai“. Nežiūrint viso milžiniško triūso, Lietuvoje jis buvo mažai žinomas. Tačiau K. Barėno kūryboje Tėvynė buvo arčiau tos sąvokos, kurią skelbia žodynas, o gal net ir visai arti.

Pasak literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės, nors A. Jakučiūnas kuria visai kitokius tekstus negu K. Barėnas, bet jo prozoje išlieka tos pačios sąsajos, prie kurių suklusti, yra tų žodinių sutapimų, atramos ieškojimų, liudijančių, kad visi mes esame tos pačios tėvynės vaikai. Tėvynė yra mąstančio, kalbančio, išgyvenančio žmogaus dvasioje.

Kažkodėl pabaigai sugalvojau pacituoti iš Zentos Maurinios knygos „Tremties tragizmas“, kurioje itin daug kalbama apie prarastą Tėvynę, dvasinę atramą, kurią taip sunku rasti svečiose šalyse: „Asmeninė laisvė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga, o būti visiškai laisvam, nuo nieko nepriklausomam, vadinasi, prilygti dievams“.

Virginija Januševičienė