Sigrid Undset „Kristina, Lauranso duktė“
Skaitytos / 2011-02-26

Yra toks įstatymas, tik nežinau kuriam puslapy, leidžiantis geroj vietoj naują pastatą ręsti tik ant senų pamatų. Panašiai yra ir literatūroj. Paklaus ne vienas – apie kokius pamatus eina kalba? Literatūros pamatas – klasika. Tai kūriniai, kuriuos iš žmonių sąmonės išskalavo laikas, šimtmečiai. Kartais aplinkinių nesuprastas kūrėjas guodžiasi: mane įvertins ateinančios kartos. Būna ir taip. Žydų karalius Dovydas ir graikų poetė Sapfo sudėjo nemirtingas eiles apie meilę. Jų prisiskaitę ir šiandien tirpstame iš laimės kedendami mylimosios plaukus. Kam ta ilga įžanga? Ogi prisiminti, kad yra dalykų, kurių vertė nesikeičia. Pabraidykim po knygų tvaną, po bangas suputotų naujienų. Apie viską ir apie nieką, apie lovą ir kas po lova. Atsigausim, pajutę po kojom tvirtą žemę, tokią tvirtą kaip norvegų rašytojos Sigridos Undset trilogija „Kristina, Lauranso duktė“. Kad ir ką apie mūsų tautos kilmę sakytų, viena aišku – esame šiauriečiai, nordikai, todėl bus suprantami ir įdomūs XIV amžiaus žmonių persivertimai ir laikotarpiai, per kuriuos perėjusios šiauriečių tautos suformavo šiandieninę kultūrą. Prie visko – S. Undset, Nobelio premijos laureatė.

Mara Meimaridi „Smirnos burtininkės“
Skaitytos / 2011-02-21

Praėjus daugybei metų, motina atiduoda dukrai senos giminaitės prisakytą išsaugoti skrynelę. Joje – daugiau kaip prieš šimtą metų rašyti užrašai. Mergina pasineria į jai patikėtas paslaptis, o prieš mūsų akis atsiveria anų laikų raganos pasaulis. Iš kaimo į miestą su motina atsikrausčiusi Katina apsigyvena skurdžių kvartale. Trūksta pinigų, mergina negali pasigirti grožiu, bet pažintis su burtininke turke pakeičia jos gyvenimą. Truputis kerų, truputis moteriškos išminties, ir Katina išteka už savo išrinktojo (galiausiai jų bus net keturi), perpranta verslo paslaptis (tų laikų moterims tai nėra įprasta ir paprasta), tampa sava tarp užriestanosių aukštuomenės damų. Knygoje daug moteriško klegesio, kasdieniško bruzdesio, kivirčų ir apsižodžiavimų. Kalba spalvinga, kiek netašyta ir sodri. Visai nejusti vertimo! Mano mėgstama pastraipa iš šios knygos (skaičiau ne kartą ir ne du :)): „Vos tik užuodusi verdantį gaidį, prisistatė Eftalijos katė ir apvertė puodą. Gardžiai kvepiančios gaidienos paragavo ir kiti kiemo gyviai. Kur buvus, kur nebuvus, prisistatė pasišiaušusi Vasilija, burnodama Eftaliją, kaltindama dėl tos juodos velnio išperos. Už tai pareikalavo iš Eftalijos trijų švelnios mėsos paukščių (…) Eftalija ne itin mėgo savo katę. Laikė ją dėl patogumo. Kad nereikėtų bėgioti pas kaimynes juodos katės plaukų burtams, turėjo ją po ranka ir pešė, kada tik reikėjo“. Įdomu, ar yra daugiau…

Dar kartą apie „Silva Rerum“

Prieš akis ant stalo – K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Nerašysiu, apie ką knyga, necituosiu turinio ar pan.: kas skaitys, tas perskaitys, o kam nesinorės, tai neverta ir brukti… Geriau parašysiu savo įspūdį ir santykį su perskaitytu romanu. Prieš skaitydama nebuvau skaičiusi anei vienos recenzijos, neieškojau patarimų ir pan. Turėjau tik vienos kolegės nuomonę, kad  neaišku už ką knyga išrinkta metų knyga. Hm….na, pamaniau,  paskaitinėsiu, nes kaip tik tuo metu skaityti skirtų knygų lentynėlė buvo tuščia. Ir pradėjau… ir nebesinorėjo užversti. Ir gaila buvo, kai neskaityti puslapiai tirpo ir mažėjo. Džiaugiausi ir negalėjau atsidžiaugti: štai! pagaliau! turime ir lietuvišką puikią, įdomią, užvedančią knygą, kurioje ne vien istorija, ne vien atpasakojimas įvykių ar siužeto, bet ir įvairiausių  jausmų puokštė. Kalba turtinga, vaizdinga, gyva kelionė Vilniaus ir Lietuvos kaimo keliukais, žmonių santykių vingiuose. Jaunų žmonių augime ir pagyvenusių išmintyje, kai nebemeluoji sau…   Ir vis grįždavau prie minties: nejaugi kiti skaitantieji nemato to grožio, nejaučia, koks malonumas vilnija kūnu skaitant „Silvą….“. Va ir mintiju sau – gerai, kad neieškojau kitų nuomonės apie knygą, prieš sėsdama ją skaityti. Kai turėjau savo nuomonę, perskaičiau viską, ką tik suradau ir apie Autorę, ir apie jos romaną. Džiugu, kad romanas sulaukė tiek  įvairiausių atsiliepimų – nuoširdžių ir ne…