Senovėje vienas Rytų valdovas įsakė išminčiui patarėjui parašyti žmonijos istoriją. Po kelerių metų išminčius atvedė valdovui knygomis apkrautą kupranugarį.

– Senas esu, nebeperskaitysiu, sutrumpink, – tarė valdovas.

Po kurio laiko pas sunkiai sergantį valdovą knyga nešinas vėl atėjo išminčius.

– Matai, mano laikas baigiasi, papasakok trumpai, kaip viskas buvo, – pratarė ligonis.

– Jie gimė, gyveno ir mirė, – pasilenkęs į ausį sušnibždėjo išminčius.

Reiškia: sudėtingiausius dalykus galima perduoti glaustai ir prasmingai.

Apie Stalino laikais lietuvių tautą ištikusias nelaimes – trėmimus, kalėjimus, lagerius – rasime daug knygų ir prisiminimų. Kiekvieno jų autorius pro savo atminties langą, iš savo apžvalgos bokštelio pagal sugebėjimus verpia praeities siūlą. Atsiveria ne tik literatūriniai gabumai, bet ir matymo laukas, požiūris į išgyvenimus, mokėjimas apibendrinti laikus ir įvykius.

Peržvelgus tremties prisiminimų literatūros lentyną, išsiskiria dvi nestoros knygos: Olgos Merkienės „Aš – Olga, Juozo žmona“ ir Jurgio Gasiūno „Ledinio pragaro ratai“.

Paperka jų nuoširdumas, per moterišką ir vyrišką širdį perleistos likimo tragedijos atkūrimas.

Žymos: , , , , ,

Komentarų: 1 Į atminties šulinį pažvelgus – knygos apie tremtį

  1. gerda parašė:

    „Lediniai pragaro ratai“ butent si knyga ir uzkabino skaityti apie tremima,tikrai verta paskaityti,ypac siu laiku zmonems,kurie vis dar skundziasi blogu gyvenimu

Parašykite komentarą

five × 1 =

*