Marlo Morgan „Dykumos balsai“
Skaitytos / 2012-02-15

Išsikvepinusi amerikietė su aukštakulniais, Australijoje vykstanti susitikti su aborigenų gentimi. Atsiimti apdovanojimo už aborigenų integravimo į civilizuotą bendruomenę projektą, kaip ji manė. Susitikimas, užtrukęs keturis mėnesius. Klajonė per dykumą su aborigenais. Iš pradžių – prieš jos valią. Nesiprausus, netekus iš civilizacijos gautų drabužių, kartais be vandens ir maisto, tarpusavyje bendraujant mintimis ir semiantis tos pradinės išminties, kurios nesugadinęs vartotojiškumas. Autorė tikina, kad knyga parduodama kaip romanas tik siekiant apsaugoti jos klajonės draugus. Nuo suvarymo į bendruomenę. Perskaičiau – vienu ypu. Ar patikėjau? Ne visai: aborigenai, kurie nemoka nei skaityti, nei rašyti, vartoja tokius žodžius, lyg kalbėtų universitetų profesoriai. Nepaisant to, skaityti sekėsi be noro praleisti pastraipas ar lapus. Yra nemažai įdomių minčių. Štai kad ir ši: Galima pasimokyti ir iš šliaužiojančios dykumos smėliu gyvatės, kuri periodiškai keičia savo odą. Nedaug ką galime gauti iš gyvenimo, jei mūsų įsitikinimai būnant septynerių ir trisdešimt septynerių metų lieka tie patys. Reikia nuolat atsikratyti senų idėjų, įpročių, nuomonių ar net draugų.