„ rašėm lyg laikydami vienas kito ranką…“ *
Skaitytos / 2012-06-12

Nedaug turime epistolinės lietuvių literatūros, o tokios, kurią galėtum skaityti nelyginant Šv. Raštą, suvokdamas jos nekasdienišką, tačiau egzistenciškai būtiną kiekvienam, gyvenančiam ne vien duona, prasmę, lyg ir išvis nebuvo. Na, gal M. K. Čiurlionio LAIŠKAI SOFIJAI**, o dabar – A. J. Greimo ir A. Kašubienės korespondencija.* Pradėjus palyginimu, savaime randasi ir kiti. Visa knyga – tarsi didžiausios prabos sonetas, ignoruojantis formaliąsias dogmas ir išgryninantis žanro esmę – subtiliausias dvasines peripetijas, filigranišką minčių struktūrą, iki katastrofos augančią santykių įtampą. Tačiau idėja ir dvasia nugali, tik apsinuogina savitas žmogaus individualumas, nupučiamos nesusikalbėjimo dulkės, paklojami pamatai tolesniam vaisingam bendradarbiavimui. Tačiau svarbiausia, kad LAIŠKAI ne tik supažindina su dviem iškiliomis kūrybinėmis asmenybėmis – mokslininku bei menininke, – bet ir atskleidžia daug bendražmogiško, universalaus. Deja, tokio susižavėjimo nekelia redaktorės darbas. Jau skaitant  REDAKCINES PASTABAS, užkliūva semantizmas „neženkliai“ ( = nežymiai, nedaug, mažai, šiek tiek…) ir siaurai bei formaliai traktuojami redagavimo principai. Kadangi redagavimas – sudėtinga specifinė tema, pasakytina tik tiek, kad būtina šalinti kalbos faktus, darkančius jos sistemą, t. y. kalbos dvasią. Tokie yra semantizmai ir gramatikos iškraipymai, pvz., „gaunasi“ ( = pasidaro, tampa, išeina…), „statomų“ ( = keliamų ), „davinių“ ( = duomenų), „tame“ ( = tai ), „vietoj padėjimo“ ( = užuot padėjęs,…