Elizabeth Haynes „Į tamsiausią kampą“. – Kaunas: Jotema, 2012
Skaitytos / 2013-02-27

Šį debiutantės romaną interneto portalas „Amazon“ pripažino geriausia 2011-ųjų metų knyga. Užverčiau paskutinį knygos lapą tiesiogine ta žodžio prasme – permušant širdžiai ir smulkiai virpant rankoms. Seniai nesu patyrus tokios psichologinės įtampos, kuria persmelktas visas romanas nuo pradžios iki pabaigos. Istorija lyg ir apie meilę, bet jeigu tai meilė, saugok mane likime… Stiprus psichologinis romanas apie ribinius emocinius jausmus: apie budelį ir auką savitarpio santykių sumaištyje. Jei tiksliau – apie meilę ir smurtą. Veikėjai atstovauja moderniajai visuomenei, yra ryškios, individualizuotos asmenybės. Nepaisant atsakingų vaidmenų viešajame gyvenime, asmeninius jų santykius galima prilyginti nevaldomai stichijai, vedančiai prie sunaikinimo ar susinaikinimo. Rašytojos stilius aštrus, nedailinamas, pasakojimas įtaigiai ir šokiruojančiai smelkiasi į tamsiausias sąmonės kertes, tikindamas, kad vieną kartą prasiveržus neapykantai ar pykčiui viskas gali tapti nekontroliuojama. Romano problematika labai aštri, labai šiuolaikiška, sutinkama šios dienos žiniasklaidos pranešimuose, gal tavo, gal draugo ar kaimyno kieme.

Karin Alvtegen „Tikėtina istorija“
Skaitytos / 2013-02-15

Rašytojos Karin Alvtegen knygą pasičiupau nesvarstydama, kadangi esu perskaičiusi visus anksčiau išleistus jos romanus. Žinojau, kad ir vėl galėsiu pasimėgauti jos psichologinėmis įžvalgomis, įtaigiu pasakojimu, įdomiais ir tuo pačiu, rodos, tokiais kasdienybėje atpažįstamais personažais. Nesuklydau. Ir, nors beveik visuose kituose šios švedų rašytojos romanuose ryški detektyvinė linija, o šiame jos lyg ir nėra, pasakojimas įtraukia ir intriguoja. Sekdamas šios knygos herojų likimus, nejučiomis pats sau užduodi tuos pačius klausimus, kuriuos užduoda jie (o gal tai rašytoja mums juos užduoda): ką mes atsinešame iš vaikystės ir kaip ilgai mus veikia jos įspūdžiai, išgyvenimai; kas lemia mūsų pyktį, pagiežą, pavydą, prietarus, neapykantą; kaip mūsų gyvenimus ir mūsų pačių vertybes formuoja mūsų lūkesčiai kitų žmonių atžvilgiu. Ir, ko gero, svarbiausias, bet paprasčiausias dalykas – kai žmogus suvokia, jog laimė yra ne tik imti, bet ir duoti, jis tampa laimingesnis; kai jis nustoja bijoti būti teisiamas ir vertinamas už savo nuomonę ir sprendimus, jis tampa laisvesnis ir ramesnis. Knygoje bent trumpam sutiksite ir save patį, atpažinsite vienokią ar kitokią situaciją, kurioje galbūt kažkada buvote. Nesuklysiu ir neperdėsiu sakydama, kad rasite ir atsakymus į kai kuriuos sau dažnai užduodamus klausimus ir pasijusite taip, lyg kartu su knygos herojais būtumėte įgiję sveikos, žmogiškai kasdieniškos išminties.

Romualdas Granauskas „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 171 p.
Skaitytos / 2013-02-09

Psichologai teigia, kad norėdami suprasti, iš pradžių turime pamilti. Šalį, gyvūną, žmogų… Nes tik mylėdami mes įsigiliname į savo meilės objekto jausmus, mintis, poelgius. Ir kuo labiau mylime, tuo geriau suprantame. Pacituosiu vienintelę rašytojo mintį: „tiek tūkstantmečių žmogus ir šuo gyvena kartu, o žmogus apie šunį žino šimtą kartų mažiau, negu šuo apie žmogų… “ Tai pasako labai daug… Jautri, kupina meilės, ilgesio ir švelnaus jumoro knyga apie žmogų ir jo keturkojį draugą. Mylintys šunis tikrai liks sužavėti. Beje, mylintys gerą literatūrą — irgi.