Ar „Pradžios“ turės „Tąsas“ ?
Skaitytos / 2015-03-13

 Tūlas yra įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas romano vertas. Gal ir taip. Bet ar kiekvienas jį parašys? Laima Abraitytė parašė, nors jos „Pradžių“ žanras apdairiai nenurodytas, o kūrinio intencija tesanti palikti „atminimą vaikaičiams. Kai jiems jau parūps, bet nebus ko paklausti“. Tačiau šį kuklų pažintinį tikslą literatūrinis pasakotojos talentas kilsteli iki žodžio meno aukštumų ir teikia visiems norintiems skaitymo malonumą. Retas ir brangintinas knygos privalumas – ji pagauna nuo pirmų puslapių. Pagauna ir nebepaleidžia, nes pasakojimo centras ir branduolys- žmogus: ir pati pasakotoja, ir gausybė antraeilių bei trečiaeilių personažų. Ir visi jie – antipodai tam, „kuriam nieko nereikėjo“ arba, kitais žodžiais, ne dirbtinai konstruojami, o tapomi meninės tiesos principu. Pirmiausia tai pasakytina apie pasakotoją. Laimelės vaikystė, augimas, brendimas, tėvų, ypač motinos, įtaka, charakterio ir pasaulėžiūros formavimasis, lemtingi valios ir jausmų bei prigimties išbandymai, pagaliau pimieji savarankiški žingsniai pašaukimo keliu…Kuriamas kuklios, doros, valingos, puoselėjančios humanistinius idealus, gamtos gausiai apdovanotos ir norinčios būti savimi, tarnauti Tėvynei ir tėvynainiams asmenybės paveikslas, liudijamas nuotraukų, jog tai ne meninės fantazijos vaisius, o realus asmuo.