Gillian Flynn. Aštrūs pjūviai
Skaitytos / 2015-08-18

Kiek anksčiau dalinausi savo įspūdžiais apie perskaitytas kitas šios autorės knygas – „Dingusi“  ir „Tamsumos“.   Šį kartą į rankas pateko rašytojos debiutinis romanas „Aštrūs pjūviai“. Galbūt svarstant, ar verta skaityti šią knygą, būtų galima padaryti įspūdį vien pacitavus visiems gerai žinomų plunksnos meistrų teigiamus atsiliepimus („Šią knygą pavadinti tik puikia –  išties menkas pagyrimas“ –  rašo Stephen King , „Gillian Flynn pateikia puikų detektyvą, stulbina savo įžvalgomis…“ –  taip „Aštrius pjūvius“ vertina Harlan Coben; išvardinus nominacijas, kurios rašytojai atiteko už šį kūrinį: „Aštrūs pjūviai“ iškart laimėjo dvi Britain’s Dagger Awards nominacijas (du kartus šios premijos daugiau nėra gavęs nei vienas rašytojas)… O gal kažkam geresnis rodiklis yra eilinio skaitytojo nuomonė, kurią ir rengiuosi pateikti. Tai nelengvas, painus pasakojimas, nejauki kelionė kartu su pagrindine romano heroje po jos nelaimingą vaikystę ir keistą dabartį, kada ji, būdama dienraščio reporterė, gauna pirmą rimtą užduotį parašyti reportažą. Ji nenoromis išvyksta į gimtąjį miestelį, kur buvo nužudytos dvi mergaitės. Glumina nejauki miestelio atmosfera, šaržuotai piešiami jo gyventojų portretai, pradžioje netgi erzina Kamilės (pagrindinės veikėjos) gyvenimo užkaboriai su jos keistais įpročiais… Tiesą sakant, kažkuriuo metu buvo noras nebeskaityti knygos. Keistą atmetimo reakciją sukelia nuolatinis metaforiškas šaltis, herojės vienatvė ir liguisti prisiminimai iš vaikystės, susvetimėjusių ją supančių…