Paula Hawkins. Mergina traukiny
Skaitytos / 2016-01-19

Išties ryškus literatūrinis autorės Paulos Hawkins debiutas. Ryškus tuo atžvilgiu, jog prikausto dėmesį ir skatina perskaityti knygą „vienu prisėdimu“. Asmeniškai man tai buvo savaitgalio knyga, nes pradėjus skaityti norėjosi užbaigti, sužinoti, į ką išsivystys įtemptas siužetas, o vienai knygai, kuri yra tikrų tikriausias psichologinis trileris,  užvis geriausia paskirti savaitgalį. Kelių atskirų veikėjų likimai iš pradžių, rodos, yra visai tarpusavyje nesusiję – kai kuriuos iš jų pagrindinė herojė mato tik pro traukinio langą, apie kitus sužinome iš jos skaudžių prisiminimų… Siužetui, lyg tam traukiniui, įgyjant pagreitį, likimai, lyg atskiros dėlionės dalys, pamažu pradeda artėti vieni prie kitų, kol galų gale tampa nebeatsiejami. Įvykių centre – gana vieniša, kol kas nesėkmingai po skaudžių permainų asmeniniame gyvenime bandanti atsigauti mergina vardu Reičelė. Keisčiausia, kad jos paveikslas, nors autorės ir prisodrintas aštrių, nemalonių potėpių, ilgainiui tampa patraukliausias. Daug patrauklesnis už paveikslus tų, į kuriuos Reičelė žiūri susižavėjusi, įsivaizduodama, jog jų gyvenimas yra tobulas ir jie patys tobuli… Tikriausiai skaitytoją ir žavi būtent Reičelės paprastumas, teisingumo jausmas, nuoširdumas. Nors supranti, jog ji – tik romano veikėja, užversdamas paskutinį knygos puslapį nuoširdžiai mintyse jai linki laimės. Kaip ir visiems palūžusiems, bet bandantiems, norintiems atsitiesti ir gyvenimą pradėti iš naujo. Visgi, nors knyga ir patiko, pabaigoje kiek nusivyliau. Veikėjas,…

Aldona Ruseckaitė. Žemaitės paslaptis
Skaitytos / 2016-01-19

Apie Juliją Žymantienę-Žemaitę išgirstame dar mokyklos laikais. Nežinau, kaip rašytojos asmenybė apibūdinama šių laikų moksleiviams, bet vyresnioji karta tikrai prisimena du pagrindinius akcentus Žemaitės biografijoje – rašytoja buvo kilusi iš kaimo ir pradėjo savo kūrybos kelią būdama garbaus amžiaus… Visa tai tiesa, tačiau ar tai viskas, kas žinoma apie žymiąją lietuvių literatūros klasikę? Skaitome jos nepaprastai realistiškai ir įtaigiai parašytus kūrinius, žavimės jos meistriškumu tapant literatūrinių personažų portretus… O kokia buvo pati Julija? Tiesą sakant, tas dar mokykloje sukurtas Žemaitės įvaizdis, ko gero, išliko iki šių laikų, todėl imdama į rankas rašytojos A. Ruseckaitės biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“, šiek tiek baiminausi, kad netektų knygos užversti perskaičius vos dešimt puslapių… Štai ką reiškia stereotipai. Drąsiai jums sakau – perskaitykite šią knygą! Joje atrasite įdomią, aistringą, gyvenimą mylinčią asmenybę, tikrą savo šalies patriotę, tikrą žemaitę – užsispyrusią ir principingą, galų gale – nuostabią moterį, kuriai vėlyva meilė buvo ir likimo dovana, ir našta… Visi įsivaizduojame knygose matytus Žemaitės portretus. Gražių, tačiau, rodos, rūstokų bruožų moteris, tiesa? Galbūt sau tokia ir buvo Julija Žymantienė. Mums autorė atskleidžia jos begalinį energingumą, ypač žavingą bruožą – norą ir mokėjimą bendrauti su jaunimu, jos pačios jauną, nepailstančią sielą, troškimą būti naudinga, reikalinga bei gimtajam  kraštui tekusių sunkių…