“Mylėti – tai būti kažkuo daugiau negu esi.”

“Laimingi būdami mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi.”

“Su žmonėmis, kuriems esi abejingas, visada gali maloniai elgtis.”

“Niekada nepasitikėkit moterimi, kuri dėvi rausvai violetinius drabužius, nesvarbu kokio ji amžiaus, arba tokia, kuri, persiritusi per trisdešimt penkerius, mėgsta rausvus kaspinus. Tau jau byloja, kad jos turi praeitį.”

“Apie žmogų galima spręsti pagal tai, kokią įtaką jis turi savo draugams.”

“Antrą sykį teka tik ta moteris, kuri nekentė savo pirmojo vyro. Antrą sykį veda tik tas vyras, kuris dievino pirmąją žmoną. Moterys bando laimę, vyrai rizikuoja.”

Filmas pagal Doriano Grėjaus portretą

“Kailiniai yra svarbi gairė moters gyvenime, perkami jie nuodugniai apgalvojus ir pasvėrus. Taigi gerai apmąstykite savo pasirinkimą. Galų gale vyrai ateina ir išeina, o geri kailiniai lieka visam gyvenimui.” 

“Negali spręsti apie knygą iš jos viršelio, bet gali daug sužinoti apie žmogų iš jo batų.”

“Tikra meilė visada madinga.”

Françoise Sagan (1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, kurios kūriniai daugelį metų pirmauja geriausiai perkamų Prancūzijos knygų sąrašuose. Rašytoja, pasirinkusi Sagan slapyvardį iš meilės Marselio Prusto kūrybai, jau pirmuoju savo romanu pavergusi Prancūziją, įkūnijo keistą ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilumo derinį. Jos gyvenimas buvo toks pat audringas ir sudėtingas, kaip ir jos knygos. Aistringai mylėjusi vyrus, mėgusi prabangius automobilius, lošimo azartą, į savo romanus rašytoja perkėlė savo pačios jausmų sumaištį.  Vyro ir moters santykiai, aistra ir abejingumas, daug žadanti užsimezgančio romano pradžia ir jausmų žlugimas – amžinos temos, kurias Françoise Sagan vis iš naujo gvildena savo knygose.

Knygoje vaizduojama mokinės ir suaugusio vyro meilės istorija. Romano istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nė vienos pusės. Nepretenzinga studentės Dominykos ir gerokai vyresnio Luko meilės istorija pasakojama su tam tikra distancija, savotiška ironija ir švelnumu.

Šią knygą skaičiau su pasimėgavimu. Lengvas, žavus, nevarginantis rašymo stilius labai tinka mielam vakarui ar popietei su karšta arbatėle. Dievinu prancūzišką rafinuotumą, o ši knyga kaip tik tokia. Sakiniai ir žodžiai sudėstyti taip, kad būtų gražu, prasminga ir taip – „nei pridėti, nei atimti“. O ir pasakojama apie paryžietišką gyvenimą. Tokį nerūpestingą, bohemišką, kuris lekia baruose, kavinėse, restoranuose.

Skaitant prieš akis šmėkščiojo tikra prancūzė – liesa, visad žavi, lyg nuo žurnalo viršelio nužengusi, kvepianti svaiginančiais kvepalais, kuri sutikusi drauges sveikinasi pakštelėjimais į abu skruostus. Ausyse skambėjo melodinga prancūzų kalba ir Paryžiaus gatvių šurmulys…

Labai patiko rašytojos sugebėjimas išreikšti veikėjų jausmus. Ji moka žaisti žodžiu, tiesiog žongliruoja įvaizdžiais ir palyginimais, suteikdama tekstui gyvumo. Sagan plunksna vos paliesdama popierių ir kartu skaitytojo jausmus sukelia tikrą perversmą.

Ir vis dėlto istorija banali. Galima sakyti, gyvenimiška… Juk jaunos moterys žavisi vyresniais vyrais, o vyresniems vyrams norisi „pasilakstyti“ su jaunesnėms, nors vis dar jaučia šiltus jausmus žmonai. Ir čia nebus jokių įdomių istorijos vingių, intrigų ar kitų dėmesį prikaustančių smulkmenų. Kartais nuobodokas vietas norėjosi praversti… Bet kažkaip ėmė lengvai ir susiskaitė. Savo apimtimi ji labai tinka į kategoriją „vieno vakaro knyga“.

Mane visada žavėjo ši autorė. F. Sagan rašymo stilius ir klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio noveau roman tradicijas. Kaip Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir kūriniuose, F. Sagan personažai yra vieniši, nusivylę asmeniniais santykiais ir bandantys gyvenimo tuštumą užpildyti malonumais.

Prancūzijos prezidentas yra pasakęs: „Mirus F. Sagan, Prancūzija neteko vienos geriausių ir jautriausių rašytojų – svarbaus žmogaus mūsų literatūriniame gyvenime“.