Nerašysiu, apie ką knyga, necituosiu turinio ar pan.: kas skaitys, tas perskaitys, o kam nesinorės, tai neverta ir brukti… Geriau parašysiu savo įspūdį ir santykį su perskaitytu romanu.

Prieš skaitydama nebuvau skaičiusi anei vienos recenzijos, neieškojau patarimų ir pan. Turėjau tik vienos kolegės nuomonę, kad  neaišku už ką knyga išrinkta metų knyga.

Hm….na, pamaniau,  paskaitinėsiu, nes kaip tik tuo metu skaityti skirtų knygų lentynėlė buvo tuščia.

Ir pradėjau… ir nebesinorėjo užversti. Ir gaila buvo, kai neskaityti puslapiai tirpo ir mažėjo. Džiaugiausi ir negalėjau atsidžiaugti: štai! pagaliau! turime ir lietuvišką puikią, įdomią, užvedančią knygą, kurioje ne vien istorija, ne vien atpasakojimas įvykių ar siužeto, bet ir įvairiausių  jausmų puokštė. Kalba turtinga, vaizdinga, gyva kelionė Vilniaus ir Lietuvos kaimo keliukais, žmonių santykių vingiuose. Jaunų žmonių augime ir pagyvenusių išmintyje, kai nebemeluoji sau…   Ir vis grįždavau prie minties: nejaugi kiti skaitantieji nemato to grožio, nejaučia, koks malonumas vilnija kūnu skaitant „Silvą….“.

Va ir mintiju sau – gerai, kad neieškojau kitų nuomonės apie knygą, prieš sėsdama ją skaityti. Kai turėjau savo nuomonę, perskaičiau viską, ką tik suradau ir apie Autorę, ir apie jos romaną. Džiugu, kad romanas sulaukė tiek  įvairiausių atsiliepimų – nuoširdžių ir ne visiškai, tačiau, na, niekaip negaliu sutikti, kad tai „popsinis laisvalaikio skaitalas“.

Į tas mano minėtas sąvokas ir visokius apibrėžimus rašytojui Andriui Jakučiūnui nusišvilpt. Jo tėvynė kitokia. Visai nepanaši į randamas žodynuose ar įprastame paprasto piliečio mąstyme. A. Jakučiūno TĖVYNĖ yra LOVA.

„…Vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir ta istorija ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova, ir išgirsčiau iš padaro, kuris manyje nuolat drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau“ – rašoma romane.

Ne vienam skaitančiajam gali pasirodyti, kad romano herojus, alkoholikas, yra visiškas mankurtas, kuriam absoliučiai nerūpi niekas, kas yra už jo mažo pasaulėlio – lovos ribų. Tačiau pats autorius tą neigia, tikindamas, kad yra kaip tik atvirkščiai, kad tam žmogui kaip tik be galo rūpi, kas yra už tos lovos ribų, bet jis sąmoningai ar nesąmoningai suvokią esąs nepajėgus to kito pasaulio pasiekti, nebent tik tikėdamas stebuklu gali išsaugoti viltį. Pasak A. Jakučiūno, romano idėja kyla iš to, kad viltis gali tapti veiksminga ir reali būtent dėl kraštutinio nepagrįstumo.

Unikalus tas A. Jakučiūnas. Ne veltui net kandžiausi kolegos, nesižarstantys pagyromis, įvardija jį vienu iš šiandienos geriausių. Jo knygos patenka į geriausiųjų metų knygų penketukus, yra pelnęs kelias premijas ir apdovanojimus. Tikras žodžio meistras, preciziškai įvaldęs stilių. Gal čia padeda ir jo specialybė, juk yra baigęs klasikinę filologiją, todėl gali skaityti Antikos rašytojų kūrybą senovės graikų ir lotynų kalbomis.

Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka šiais metais A. Jakučiūnui už romaną „Tėvynė“ įteikė Kazimiero Barėno premiją. Išeivijos lietuvis K. Barėnas Vokietijoje, Anglijoje ir JAV išleido 9 prozos knygas, bendradarbiavo laikraščiuose, redagavo savaitraštį „Europos lietuvis“, leido ir redagavo tęstinį literatūros metraštį „Pradalgės“, kurį laiką vadovavo „Nidos“ klubui, išleidusiam apie šimtą išeivijos rašytojų knygų, parašė du enciklopedinius darbus „Britanijos lietuviai“. Nežiūrint viso milžiniško triūso, Lietuvoje jis buvo mažai žinomas. Tačiau K. Barėno kūryboje Tėvynė buvo arčiau tos sąvokos, kurią skelbia žodynas, o gal net ir visai arti.

Pasak literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės, nors A. Jakučiūnas kuria visai kitokius tekstus negu K. Barėnas, bet jo prozoje išlieka tos pačios sąsajos, prie kurių suklusti, yra tų žodinių sutapimų, atramos ieškojimų, liudijančių, kad visi mes esame tos pačios tėvynės vaikai. Tėvynė yra mąstančio, kalbančio, išgyvenančio žmogaus dvasioje.

Kažkodėl pabaigai sugalvojau pacituoti iš Zentos Maurinios knygos „Tremties tragizmas“, kurioje itin daug kalbama apie prarastą Tėvynę, dvasinę atramą, kurią taip sunku rasti svečiose šalyse: „Asmeninė laisvė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga, o būti visiškai laisvam, nuo nieko nepriklausomam, vadinasi, prilygti dievams“.

Virginija Januševičienė

Tai pirma humoristinė knyga, gavusi Bookerio premiją per pastaruosius 42 metus.

Tai romanas apie meilę, netektį, vyrų draugystę. Joje parodoma, ką reiškia šių dienų Anglijoje būti žydu, rašo Digital Journal

Rašytojas jau du kartus buvo patekęs į Bookerio premijos nominantų ilgąjį sąrašą – 2002 m. ir 2006 m. su kitomis savo knygomis, tačiau apdovanojimą gavo tik šįmet.

Premijos teisėjų komitetas, prieš sudarydamas ilgąjį nominantų sąrašą, perskaitė daugiau kaip 140 romanų, atmetė knygas tokių žymių autorių kaip Salman Rushdie, Ian McEwan, suformavo ilgąjį nominantų sąrašą, iš jo – trumpąjį finalinį ir galop išrinko nugalėtoją, rašo Digital Journal.

Tai romanas apie Anglijos karaliaus Henriko VIII patarėjo Tomo Kromvelio iškilimą.

„Užrakinkite Kromvelį giliam požemy ryte, – sako Tomas Moras, karaliaus Henriko VIII sekretorius ir asmeninis patarėjas, – ir kai grįšite vakare, jis sėdės minkštoje sofoje ir valgys vieversio liežuvius, o visi kalėjimo prižiūrėtojai bus skolingi jam pinigų.“

Anglija, 1520-ieji. Soste – Henrikas VIII. Jei jis numirs nepalikęs vyriškos lyties įpėdinio, šalis bus sugriauta pilietinio karo. Karalius nori anuliuoti 20 metų trukusią santuoką ir vesti Aną Bolein, bet su tuo nesutinka popiežius ir didžioji dalis Europos. Henriko VIII pagrindinis patarėjas yra kardinolas Volzis, turintis pasirūpinti, kad būtų užtikrintos skyrybos, bet jis to nepadaro.

Į šią nepasitikėjimo kupiną atmosferą įsiveržia Tomas Kromvelis, iš pradžių kaip Volzio raštininkas, vėliau – kaip jo įpėdinis. Kromvelis – brutalaus kalvio sūnus, genialus politikas, kyšininkas, žavėtojas, gebantis subtiliai ir meistriškai manipuliuoti žmonėmis ir įvykiais.

Verždamasis į valdžią Kromvelis sugriauna nepajudinamas taisykles. Jo reforma vykdoma spaudimo kupinoje terpėje: tenka laviruoti tarp savanaudžio parlamento ir karaliaus, kuris blaškosi tarp romantiškų aistrų ir įsiūčio priepuolių. Kromvelis mitriai skinasi kelią per dvarą, kuriame žmogus žmogui vilkas…

Šią knygą kol kas gausite tik pas mus ir Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“.

„Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši.

Tačiau didžiausią įspūdį „Benedikto slenksčiai“ daro net ne savo tikrumu, o tuo, kad įkvepia gyventi. Romano įtaiga stipresnė nei dabar knygynų lentynas nugulusių vadovų, kaip mąstyti, ką kalbėti, kaip kvėpuoti, kad būtum sveikas, turtingas ir svarbiausia laimingas. O ta laimė tokia nenusakoma. Kaip ir Benedikto Trijonio gyvenimas: viena prarandi, kita atrandi. Pamestas motinos, atradęs tėvo meilę; praradęs draugą, sutikęs meilę, nors ji ir ne visai tokia, kokios tikėjosi; neturįs namų jaukumo, bet gavęs muzikanto talentą. „Benedikto slenksčių“ pabaigą galėtų išaiškinti geras psichologas ar psichoanalitikas, gerai išmanąs tėvų ir vaikų santykių peripetijas.

„Motinystė mane gelbėja kaip rašytoją, o rašymas gelbėja kaip motiną. Jeigu ne vaikai, save sunaikinčiau ir išprotėčiau, nes turbūt rašyčiau visą parą be paliovos. Jeigu ne rašymas, būčiau pikta ir nekantri mama, rėkčiau ant vyro ir kandžiočiau praeivius gatvėje. Motinystė ir kūryba padeda išlaikyti pusiausvyrą“, – yra sakiusi rašytoja L. S. Černiauskaitė viename interviu.

Beveik lygiagrečiai perskaičiau prancūzų rašytojos Nikole de Buron romaną „Kas tas vaikinas?“. Tai tarsi įdėmus žvilgsnis į tas pačias jaunų žmonių problemas kitu rakursu – iš motinos pozicijų. Kartu visiškai kitoks jaunų žmonių gyvenimas – „Benedikto slenksčiuose“ nuolat eina gyvenimo kelio ir tikrų jausmų paieškos leitmotyvas, tuo tarpu jauniems prancūzams knygoje „Kas tas vaikinas?“ labiausiai rūpi kontraceptikai, smagūs vakarėliai ir galų gale prašmatnios, kaip jie patys vadina „buržuazinės“, vestuvės.

Paskaityti verta abi knygas. Ypač, kai vakarai šalti ir lietingi. Tikrai sušildys.

Virginija Januševičienė

Vos atsivertus pirmąjį puslapį, akis kažkodėl užkliuvo už frazės „rainas ir atsišėręs padaras“. Seniai buvau mačiusi tokį sodrų, turtingą lietuvišką tekstą. Stačia galva nėriau knygon, o žodžiai tiesiog tirpo akyse (norėjau sakyt, „ant liežuvio“). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tas rainas ir atsišėręs padaras, katinas Mauricijus, čia pat nudvėsė, ir knyga prasidėjo nuo pirmojo herojų susidūrimo su mirtimi. Dažniausiai iškart dedu į šalį knygas, kuriose mylimi veikėjai „numarinami“, o čia visas siužetas lipdomas būtent ant mirties linijos, tačiau, nepaisant to, tokį malonumą skaitydama lietuvišką kūrinį seniai beturėjau. Skaitydama „taupiau“, mėgavausi kaip reta spalvingu ir taikliu žodynu ir stengiausi ištęsti tą gerumo pojūtį kiek galima ilgiau. Baigus skaityt teliko tik šviesus liūdesys.

Pasakojimo centre – Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai, Uršulė ir Kazimieras. Vertinant globaliau – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė antroje XVII amžiaus pusėje su visais spalvingais savo gyventojais: kazokais, merkantiliškomis vienuolėmis, aiškiaregiais bepročiais, girtais valstiečiais, fanatikais, „pasaulio pabaigos“ orgijas keliančiais ištvirkėliais, tuometiniais „naujaisiais lietuviais“, dėl skirtingų įsitikinimų besipešančiais studentais ir neeiliniais šviesuoliais.

Tiesą sakant, knygoje pasakojama net ne vienos šeimos istorija, bet susipina daug atskirų jos veikėjų gyvenimų, per kuriuos atskleidžiami platesni dalykai. Senojo Norvaišos istorija – šalies bajorų likimas, jo žmona įkūnija moteris, kurios pasiaukoja šeimai ir pateisindamos visuomenės lūkesčius negali būti tokios, kokios yra iš tiesų. Jųdviejų dukros Uršulės jaunatviškai naiviai suregztas planas tapti šventąja išsiverčia skaudžia gyvenimiška patirtimi ir gyvenimo pažinimu vienuolyne. Jos paauglystės laikų garbintojas Jonelis po kelių skyrių, atlikęs savo pareigą siužetui, dingsta rekrūtuose. Jo nelaimingas likimas nulemtas žemo luomo ir susiklosčiusių aplinkybių. Siužeto plačiau nedetalizuosiu, nors, drįsčiau pasakyti, didžioji dalis šios knygos grožio visai ne jame.

Kad ir kaip būtų keista, ypač didelis autorės dėmesys detalėms (esu iš tų skaitytojų, kurios ilgus aprašymus praleidžia), ilgi ir savotiškai banguojantys sakiniai nevargina ir neklaidina, o bendras visoje knygoje išlaikytas prabangus barokiškas pasakojimo stilius yra tarsi išlaikyto vyno (ne vandens!) gurkšnis sauso ir dalykiško stiliaus atsikandusiai akiai ir vaizduotei.

Beje, knygoje nerasite tiesioginės kalbos!

Jei „Silva rerum“ anksčiau vadinta knyga, į kurią bajorai surašydavo reikšmingiausius giminės gyvenimo įvykius ir šiaip dėmesio vertas mintis, tai autorei pavyko šiuo kūriniu sugauti autentišką to laikmečio kvėpsnį, išsiskleidžiantį visu savo spalvingumu, gyvais vaizdiniais ir garsais, vos atvertus pačius pirmuosius puslapius.

Pagrindiniai veikėjai – žurnalistas „Tūkstantmečio“ žurnalo leidėjas Mikaelis Blomkvistas, savamokslis seklys,  ir Lisbeth Salander, smarki ir nevisuomeniška, bet ypač protinga kompiuterių įsilaužėlė, tyrėja, besispecializuojanti asmenybių tyrimuose.

Prieš 40 metų dingusios Harriet Vanger, vienos iš turtingiausių švedų šeimų atžalų, tebeieško jos dėdė. Tirti šio reikalo jis pasamdo Mikaelį Blomkvistą, karingą žurnalistą. Vyrukui padeda tatuiruota ir nepaprastai protinga kompiuterių įsilaužėlė  Lisbeth…

Šioje knygoje rasite visko – žmogžudystė, šeimos saga, meilės istorija, finansinė intriga…

Europoje knyga sukėlė sensaciją – parduota milijonai, o pagal ją sukurtas filmas pripažintas geriausiu 2009 m. filmu Švedijoje.

Turizmo agentūrose galima netgi užsisakyti savaitgalio kelionę į Stokholmą – šios knygos herojų pėdsakais…

Knyga yra gavusi įvairių literatūrinių apdovanojimų – skandinavų  „Glasnyckeln“, britų „Galaxy British Book Award“, Pietų Afrikos „Exclusive Books Boeke Prize“, amerikiečių „Anthony Award Nominee“ ir kt.

Tarptautinė Dublino „Impac“  premija, kuri, anot „The New York Times“, dažnai apibūdinama kaip didžiausia ir labiausiai tarptautinė literatūrinė premija pasaulyje po Nobelio, teikiama už  grožinės literatūros kūrinį, parašytą anglų kalba arba išverstą į anglų kalbą ir nominuotą bibliotekų.

2009 m. 157 bibliotekos iš 41 šalies premijai pasiūlė 146 kandidatus.

Premija, teikiama nuo 1996 m., įsteigta Dublino miesto vadovybės ir finansuojama „Impac“, verslo konsultavimo kompanijos.

41 metų amerikietis M. Thomas, laimėjęs 2009 m. apdovanojimą, Niujorko Hunterio koledže dėsto literatūrą ir kūrybinį rašymą.

Romane „Man Gone Down“ vaizduojamos kelios desperatiškos juodaodžio vyruko, gyvenančio Brukline, gyvenimo dienos. 35-ojo gimtadienio išvakarėse jis kovoja su savimi, kad neįklimptų atgal į alkoholizmą. Byra jo santuoka su baltąja moterimi iš elitinio visuomenės sluoksnio ir šeima, kurioje – trys vaikai.  Per keturias dienas jis turi surasti pinigų, kad galėtų juos susigrąžinti. Istorijos centre – pasakojimas apie bandymus pasiekti amerikietiškąją svajonę.

Įdomu tai, kad nei pagrindinis herojus, nei šeimos vaikai knygoje neturi vardų. Vaikai įvardijami tik inicialais. Vienintelė turinti vardą šeimoje yra žmona Klara, galbūt todėl, kad ji turi ir aiškią socialinę padėtį…

Kitose Lietuvos bibliotekose dar nėra, tik Panevėžyje, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje!

Baltasis tigras – rečiausias džiunglių gyvūnas. Balramas Halvajus savo kaimo mokykloje inspektoriaus atrenkamas kaip baltasis tigras tarp visų kitų mokinių, nes vienintelis moka rašyti ir skaityti, ir nutariama skirti jam stipendiją tolesniems mokslams. Deja, šeima atsiima berniuką iš mokyklos, nes reikia uždirbti pinigų, kad būtų galima atiduoti skolą žemvaldžiui…

Knyga prasideda nuo Balramo, sprunkančio po žmogžudystės, naktimis rašomų laiškų Kinijos ministrui pirmininkui, ketinančiam atvykti į Indiją. Balramas tai daro norėdamas pataisyti kai kurią informaciją, viešai skelbiamą apie jo šalį. Ir pasakoja savo gyvenimą:  nuo kaimo arbatos parduotuvės berniuko iki Bengalūro verslininko.

„Baltasis tigras“ (angl. – The White Tiger; bibliotekos abonementas turi leidimus lietuvių ir anglų kalba) – knyga apie dvi Indijas. Pirmoji – tai šviesos šalis, grandinė gana prašmatnių miestų netoli vandenyno. Antroji – ta, kurioje Balramas gimė, tamsos šalis, jos pagrindinė dievybė yra Gango upės purvas, kuriame tik mažai kas tarpsta ir iš kurio niekas negali ištrūkti.

Balramo tėvas dirba rikša, nuo ryto iki vakaro sulinkusia nugara tampo tuos, kurie gali sau leisti nevaikščioti pėsčiomis. Motina ir vaikai triūsia po skurdų ūkį išsinuomotoje žemėje, už kurią turi mokėti tiek, kiek neįstengia uždirbti.  Šeimos gyvenimo ašis – vandens buivolas, didysis maitintojas.  Kol nepašertas buivolas, maisto negaus nė vienas kitas šeimos narys…

Kaip ir baltasis tigras, Balramas yra padaras, kurį gali sutikti kartą gyvenime. Rikšos sūnus ignoruoja savo kastos lūkesčius ir tampa korumpuoto vietinio žemvaldžio vairuotoju. Nuo šiol jam tereikia trupučio šantažo, kad patektų į Delį ir vežiotų savo boso sūnų. Ir štai ateina diena, kai į savo kaimą parvykęs boso automobiliu Balramas savo šeimai tampa svarbesnis net už vandens buivolą, nes juk dabar jis yra didesnis pinigų šaltinis, ištrūkęs iš kaimo skurdo ir pakilęs į prašmatnesnį, šeimynykščių akimis, gyvenimą… Nors vaikinas tebėra vergovės, tik kiek kitokios, priespaudoje.

Galiausiai tigras nutaria nebelikti narve. Balramo proveržis į visišką laisvę šokiruojantis. Belieka pasvarstyti – ar tai jį padaro dar vienu galvažudžiu Indijos urbanistinėse džiunglėse, ar revoliucionieriumi ir idealistu?..