Ne vienoje knygos vietoje Džekas Londonas tvirtina, kad nuo alkoholinės pražūties jį išgelbėjo tai, kad jis iš prigimties nėra alkoholikas, ir kad jo organizmas atsparus, vis dėlto ši knyga – tai įspūdžiai žmogaus, kurio slapčiausioje širdies vietoje apsigyvena alkoholis.

Rašytojas puikiai, jei tinka vartoti šį žodį kalbant šia tema, atskleidžia alkoholio poveikio genezę – kaip alkoholis įstumia į liūdnumo priepuolius, pakiša Baltąją logiką, šypsančią mirčiai į veidą, atveria kelią dvasinei ligai, kuri pasaulį rodo kaip kosmoso išdaigą, gyvenimą kaip farsą, sielą laiko prieblandoje.

Įžvelgia priklausomybės nuo Džono Miežiaus priežastis: fiziologinė priklausomybė nuo alkoholio – reta, girtuokliavimas – grynai psichologinis įprotis, gimsta prote, ir jo vystymasis priklauso nuo psichinių priežasčių ir socialinės aplinkos. Itin svarbus gėrimas draugijoje, socialinė atmosfera, supanti alkoholio vartojimą, alkoholis ypač siejasi su draugyste ir nepakartojama patirtimi – linksmomis dienomis ir naktimis, nevaržoma laisve, ypatingomis akimirkomis.

Knygoje patraukia audringos, romantiškos ir taurios asmenybės autentiška patirtis – gyvenimas, kuriame, kaip sako pats rašytojas, alkoholio ugnį jis perėjo. Tik prierašas knygos gale išduoda, kad jam nepavyko laikytis pasiryžimo gerti saikingai ir jis mirė galbūt perdozavęs nuskausminamųjų nuo sunkios inkstų ligos.

Gal ir vertėjo Džekui Londonui tiek išgerti, kad jis mums užrašytų šiuos žodžius: „Geriau jau būčiau alkoholio neparagavęs, gailiuosi, kad toks verslas klesti visuomenėje, kurioje gimiau, vienintelis būdas sustabdyti girtuokliavimą – liautis juo prekiauti. Jauni žmonės, viso labo tetrokštantys nuotykių, patenka į alkoholio pinkles, mane jis sunkiai sužeidė, ir nenoriu, kad jums atsitiktų taip pat.“

Per Žemaitijos miestelį po turgaus, kur stovėta vežimų ir primėtyta visokių, kartais naudingų liekanų, krūpština senučiukė ir krapštinėja lazdele, bene ras ką valgomo, bet jai nesiseka, vis niekai, ir aimanuoja močiutė: „Mislijau, kad cibulele, vo kap reek – vištas šūdelis…“

Mūsų gyvenimas ir susideda iš nuolatinio „cibulelių“ ieškojimo, kurios dažnai pasirodo esančios „šūdeliais“. Gerai tai senučiukei: ji turėjo pagalbininkę – lazdelę, o mums kur tokią lazdelę gauti? O gal ir nereikia, kiekvienas randa, kaip sakoma: ne tas gražu, kas raudona, bet kas kam patinka.

Štai „Naujosios Romuvos“  žurnalo 2010 m. Nr. 4 radau Giedrės Jarmolavičienės eilėraštį „Pakalbėkim“:

Ar pakalbėsime abudu atvirai vėl, tėve?

Matai – užaugau aš jau,

padėk man Dieve.

Tik obuoliai lėkštėj,

žinai, tie patys…

Juk dar atsimeni,

kaip mudu kratėm -

prinokę krito kamuoliais – gardumas.

Vėl smilksta pilkas cigaretės dūmas…

Tu man sakytum -

nerūkyki, vaike.

Žinau…

Prisimeni, kaip žvaigždę vaikėm?

Dar Grįžulo Ratus,

sakei man – palydovas!

Žiūrėk!

Ir savąją princesę lyg valdovas

nešei ant rankų ir kamšei mažytę pataluos.

Tu užmigai seniai -

ir aš pati guluos…

Pažvelk -

vaikai dabar mane praaugo:

prisiminimuose,

iš nuotraukų jiems saugau

tave,

o man šalikelėj žvyruoto tako

beliko žvaigždės,

obuoliai

ir šaltas tavo kapas.

Skaičiau ir labai patiko, o kas ieškos man nesuprantamų modernizmų, ir tegu. Grybaudamas kiekvienas skiria gerus ir netikusius, literatūroj – skonio reikalas. Nors be lazdelės, svarbu ieškoti, svarbu rasti.

Bibliotekos žurnalų lentynoj daug ką galima atkasti. Nepraeikim.

Knyga  nė iš tolo neprimena tų siaubo serialų, kur numirėliai keliasi iš kapų, norėdami atkeršyti gyviesiems. Tai greičiau teigimas ar įrodymas, kad visi mes – japonai, samiai, lietuviai, bet kuri kita tauta –  esame Žemės vaikai, visų mūsų protėvių tikėjimai turi tiek daug panašumų, kad jų yra nepalyginamai daugiau nei skirtumų…

Tad jei ką sudominau, paskaitykite. Labai tikiuosi, kad Jums patiks

Visai pamiršome pasakyti gerą žinią – bibliotekoje turime naują Nick Hornby knygą „Juliet, naked“. Ji išleista 2009-aisiais, kitos Lietuvos bibliotekos dar neįsigijo.

Žlungantys santykiai, neišsipildžiusios svajonės, aistra muzikai…

Šis romanas lyginamas su Hornbio „High Fidelity“.

Gal kas jau skaitėte? Pakomentuokite – ir padovanosime Jums Hornbio „About a boy“ (tiesa, nenaują, truputį nuzulintą). Kreipkitės į Abonemento skyrių I aukšte:-) Beje, padovanoti turime tik vieną knygą.

Tai pirma humoristinė knyga, gavusi Bookerio premiją per pastaruosius 42 metus.

Tai romanas apie meilę, netektį, vyrų draugystę. Joje parodoma, ką reiškia šių dienų Anglijoje būti žydu, rašo Digital Journal

Rašytojas jau du kartus buvo patekęs į Bookerio premijos nominantų ilgąjį sąrašą – 2002 m. ir 2006 m. su kitomis savo knygomis, tačiau apdovanojimą gavo tik šįmet.

Premijos teisėjų komitetas, prieš sudarydamas ilgąjį nominantų sąrašą, perskaitė daugiau kaip 140 romanų, atmetė knygas tokių žymių autorių kaip Salman Rushdie, Ian McEwan, suformavo ilgąjį nominantų sąrašą, iš jo – trumpąjį finalinį ir galop išrinko nugalėtoją, rašo Digital Journal.

„Between the Assassinations“ („Tarp pasikėsinimų“) – antrasis rašytojo romanas. Kol kas nerasite nė vienoje kitoje Lietuvos bibliotekoje, tik pas mus.

Knygos pavadinimas atspindi laikotarpį tarp Indijos ministrės pirmininkės Indiros Gandi nužudymo 1984-aisiais ir jos sūnaus Radžio Gandi, kuris taip pat buvo ministras pirmininkas po motinos žūties iki 1989-ųjų, nužudymo 1991 m.

Kaip rašoma knygos anotacijoje Amazon.com, šioje knygoje Adiga aprašo gyvenimą Indijos pietavakarių pakrantės mieste Kiture. Čia neraštingas musulmonas berniukas, dirbantis geležinkelio stotyje, bandomas pavilioti Islamo teroristo; knygų pardavėjas areštuojamas už tai, kad pardavė S. Rushdie „Šėtoniškas eiles“; turtingas išlepęs viduriniosios kastos studentas nusprendžia susprogdinti bombą mokykloje;  seksologas turi surasti būdą išgydyti berniuką, galbūt sergantį AIDS…

Knygoje atskleidžiamas nedidelio Indijos miesto moralinis veidas ir keleto eilinių indų portretai ypatingų pokyčių laikotarpiu: tarp dviejų pasikėsinimų…

Bibliotekoje atsiverčiau pirmą po ranka pasitaikiusį romaną. Naujas skyrelis prasideda sakiniu: „Guliu vonioj…“ Na, ir gulėk, pagalvojau. Gerai nusiprausk ir eik darbo dirbti. Bet ne, išlipusi stveriasi tušinuko ir rezga šiltam vandeny gulint į galvą atėjusias fantazijas apie dangų, apie rojų, apie vabalą be kojų…

Biblioteka panaši į gilų tvenkinį, pilną buožgalvių, varlių ir vabalų ir tarp jų kai kur grakščiai besisukiojančių lydekaičių. Pagauk!

Viena tokių vadinasi: „Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti mylimam“.

Ne veltui senovės romėnai turėjo patarlę: žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia.

Knygos didžioji prasmė yra ne pro rakto skylutę matytų ir dar įkaitusio proto suputotų miegamojo vaizdų aprašinėjimas, bet visapusiškai išryškinti, nušviesti, leisti gėrėtis sektinomis asmenybėmis.

Daktaras L. Laucevičius atvirai aprašo prieškario Lietuvoj pradėtą ir per 50 tarybinių metų nusitęsusį inteligento kelią. Inteligento, turinčio aiškų tikslą, šviesų protą ir neuždarą būdą. Kiek maigymo, stumdymo, gundymo, gąsdinimo ir viliojimo teko atlaikyti

Atlaikyti ir išlikti Žmogumi, kad ir iš kurios pusės į jį pažvelgtum!

Negailėsit sumeškerioję šią knygą, tarsi gyvenimo katekizmą.

Nesu biografijų mėgėja, retai kada žavėjausi kitų gyvenimo atpasakojimais, dažnai tokio pobūdžio knygos man primindavo istorijos vadovėlius. Bet ši, knyga apie Vytautą Kernagį, buvo labai laukta ir visai kitokia. Nežinau, kas labiausiai žavėjo ją skaitant, gal tai, kad augau klausydama šio nuostabaus žmogaus dainų, gal, kad pati jas dainuodavau, o gal lengvas knygos pasakojimo tonas. Skaitymas – buvo tikras malonumas, mėgavausi kiekvienu puslapiu, autorė knygoje rašo labai paprastai, lengvai. Pateikiami ne tik autorės pasakojimai, bet ir paties Kernagio, jo šeimos, draugų, bendražygių komentarai, pasakojamos smagios jaunystės laikų istorijos, dalinamasi prisiminimais. Knyga gerai atskleidžia ir tuometinio ”hipiuojančio” jaunimo kasdienybę, spraudžiamą į griežtus cenzūros rėmus.

Rekomenduočiau šią knygą visiems, kam buvo nesvetima Kernagio kūryba, tiems, kas gailėjo nelaimingos Severiutės bei mirusios boružės, tiems, kas kartu su kvailute Onute verkė raudonos vaikiškos kojinės siūlo…

Mane visuomet žavėjo stiprios istorinės asmenybės, ypač jei jos savo gudrumu, žavesiu, išsilavinimu pralenkdavo ir pergudraudavo vyrus Viena tokių asmenybių – Rusijos imperatorė Jekaterina II. Neslėpsiu, smalsumą kėlė ne vien jos gebėjimas įsitvirtinti vyrų valdomoje šalyje, bet ir neįtikėtini jos pomėgiai bei “smagus” gyvenimo būdas. Šios moters nepažabojamas meilės troškimas nuolat apipinamas įvairių legendų. Knyga išties įdomi: ir tiems, kam įdomu, kaip valdė ši moteris, kokius pakilimus ir nuopuolius patyrė viena didžiausių to meto imperijų, ir tiems, kam Jekaterina įdomi kaip asmenybė, moteris, negalėjusi atsispirti nė vienam žaviam vyrui.

Kaip mėgdavo sakyti pati imperatorė: – Pirmiausia aš esu moteris, o tik paskui – imperatorė.

„Moteris, kuri laukė“ – trečiasis Andrei Makine romanas, verstas į lietuvių kalbą ir pasirodęs šiais metais.

Neužmirštama knyga!

Pirmiausia tai puikus, paveldėtas, rašytojo stilius: prancūziškas subtilumas, išsiliejantis slavišku atvirumu.

Amžina moters ir vyro tema. Šio romano istorija būtų banaliai šiuolaikiška, jei ne Moteris, kuri visiškai – absoliučiai visiškai – kitokia. Laukianti, nes tebemyli, ištikima, nes išlydėdama pažadėjo jo, vienintelio, laukti. Ir taip 30 metų, Rusijos užkampyje, gūdumoje, ji moko vaikus, gydo, guodžia, slaugo – ir laukia… O vyrai ir moterys gyvena čia ir dabar, viską vartodami. Bet visų akys krypsta į ją… Argi įmanoma taip „kvailai“, taip ištikimai, taip skaisčiai gyventi?.. Didžioji Moters sielos galia. Ir vyrai, tokie šiandieniniai, o  vis dėlto pilni ilgesio…

Apie Barborą Radvilaitę daug prirašyta ir prikalbėta. Esame matę ne vieną jos portretą. Tačiau kai pradedi gilintis į istorinius šaltinius, pasirodo, kad mitų kur kas daugiau nei tikrovės, o dažnas portretas tėra fikcija, menininko išmonė, o gal ir užsakovo pageidavimas. Lietuvos ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto žmonos ir jo didžiosios meilės, asmenybė labai paslaptinga, o gyvenimo istorija tiek kartų interpretuota įvairiuose romanuose, kad jau sunku atskirti fantaziją nuo realybės.

Viktorijos Daujotytės knyga „Arčiau Lietuvos“, filologinė Barboros Radvilaitės studija, duos skaitančiajam kur kas tikresnį supratimą apie šią iškilią istorinę asmenybę. Ji LDK didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, turėjusi labai stiprų ryšį su Vilniumi. Karališka baltoji lelija – taip ją vadino poetė Judita Vaičiūnaitė.

Knygoje „Arčiau Lietuvos“ Barbora Radvilaitė pateikiama įvairiais rakursais ir per įvairias prizmes. Jos portretas, tiek vaizdinis, tiek verbalinis, dėliojamas tarsi mozaika. Įdomu palyginti jos portretus ir pastebėti, kaip kinta karalienės įvaizdis skirtingų dailininkų kūriniuose. Luco Granacho jaunesniojo (1515-1586) miniatiūroje Barbora Radvilaitė visai nepanaši į tą gražuolę Francois Grenier (1793-1867) nutapytame portrete, kuris datuojamas1860 metais. Itin reta galimybė pamatyti garsaus Venecijos portretisto J. S. von Calcaro nutapytą besilaukiančią Barborą Radvilaitę. Istorikai teigia, kad antrosios Žygimanto Augusto vedybos buvo susijusios su viltimi susilaukti įpėdinio, bet joms nebuvo lemta išsipildyti.

Lygiai taip pat skaitytoją sudomins skyrius „Barboros Radvilaitės ženklų punktyrai“, kuriame rasime labai daug įdomios informacijos nuo pat Radvilų giminės kilties iki pasakojimų, kaip Barboros Radvilaitės vaidmenį kūrė viena žymiausių Lietuvos teatro asmenybių aktorė Rūta Staliliūnaitė.

Skyriuje „Istorija atsimenama ir užmirštama“ gausa faktų, kurie įdomūs ne tik tiems, kurie ypatingai domisi istorija bei istorinėmis asmenybėmis. Tai tarsi istorinio šaltinio ir romano sintezė, nes pasakojimas plaukia taip lengvai kaip muzika.

Virginija Januševiečienė

Prisipažinsiu, jau seniai taip greitai nebuvau perskaičiusi tokio storumo knygos. Puslapiai vertėsi greitai, o laikas, rodos, sustojo. Beplepėdama sužinojau, kad ši knyga nesulaukė tokio populiarumo, kokio yra verta. Apie ją dar nesu skaičiusi nė vieno blogo komentaro. Užėjusi į šį tinklaraštį ir neradusi atsiliepimo apie šią knygą supratau, kad tiesiog turiu jums papasakoti apie ją, kad ir Jūs pajustumėte skaitymo malonumą, kurį suteikia ši knyga.

Na, o istorija prasideda senelių namuose, kur devyniasdešimtmetis Džeikobas Jankovskis, negalintis susitaikyti su savo senatve ir bejėgiškumu, stebi netoliese įsikūrusio keliaujančio cirko gyvenimą. Tuomet buvusį veterinarą prisiminimai nuneša į jo praeitį, kur jis pats ragavo darbo cirke.

Cirkas. Kad knyga bus būtent apie tai galima spręsti ir iš pavadinimo, ir iš viršelio. Cirkas man niekada nepatiko, nepatinka ir dabar – perskaičius knygą. Kad po blizgučiais, muzika, klounų pokštais (Klounai man yra labai antipatiški), gyvūnų pasirodymais ir išsigimėlių rodymu slepiasi tikrai nepatrauklus gyvenimas, žinojau ir pati. Nereikia būti itin protingam, kad suprastum, jog niekada nedresuotas gyvūnas, vos dresuotojui paprašius, nepakels kojos. Tačiau, skaitant knygą, tas sunkus ir žiaurus cirko darbuotojų gyvenimas tik dar labiau atsiskleidžia ne iš gerosios pusės. Sakote, tai – tik knyga? Anaiptol. Perskaitę knygą būtinai perskaitykite ir autorės žodį. Tik jokiu būdu ne prieš tai. Daugelis nutikimų kadaise atsitiko ir iš tikrųjų. Tik ar buvo tokia meilės istorija? Į šį klausimą atsakymo nerasite. Meilės bus (o kaipgi be jos? ). O daugiau sužinosite perskaitę knygą.

Negaliu nepaminėti ir didelės gražuolės dramblės Rožės. Skaitydama tik dar kartą supratau, kad gyvūnai taip pat turi jausmus, kad jie supranta ir… moka keršyti, liūdėti, juoktis, džiaugtis… Juk tai, ką ji padarė, yra įvykę ir iš tikrųjų.

Gražus rašymo stilius, nė kiek neerzinanti laikų kaita. Ir nuostabi istorija, kupina meilės, neapykantos, žiaurumo…

,,Vanduo drambliams‘‘ yra naudinga knyga. Sara Gruen daug domėjosi cirku, tad visas tas aprašytas gyvenimas nėra iš piršto laužtas. Knygos originale yra ir nuotraukų iš to meto cirko. Tikrai gaila, kad Lietuvoje ši knyga išleista be tų nuotraukų. Vaizdinė medžiaga tik dar labiau įaudrintų vaizduotę.

Taigi skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite šią knygą, nes ji tikrai verta būti populiari ir mėgiama. O 2011 pradžioje visi kartu eisime žiūrėti pagal šią knygą pastatyto to paties pavadinimo filmo.

Antroji garsiosios švedo Stiego Larssono tūkstantmečio trilogijos dalis. Pirmoji – „The girl with the dragon tatoo“.

Šioje dalyje garsioji hakerė Liz Salander – ne tiek detektyvė, kiek taikinys, nes ji pati įtariama žmogžudyste. Ją medžioja policija ir praeities priešai. Blumkvistas, vienas iš nedaugelio tikintis jos nekaltumu, bando surasti besislapstančią Liz ir nustatyti tikrąjį žudiką….

Nužudytieji – Salander buvusio apsaugininko, kuris kažkada ją brutaliai išprievartavo, advokatas Bjurmanas,  rašytojas Svensonas, Blumkvisto žurnalui bebaigiantis skandalingą straipsnį apie sekso verslą (šis straipsnis gali sugriauti keleto policininkų, 5 teisininkų, prokuroro, teisėjo ir trijų žurnalistų reputaciją) ir Svensono mergina, mokslininkė Mija…

Visų pirma man atrodo, kad kartais mes mąstome labai panašiai (juk visiems mums patinka turėti bendraminčių, tiesa?). O skirtumas tarp manęs ir autorės toks, kad kai aš pabandau išguldyti savo mintis popieriuje, bandymai baigiasi greitai ir ilgam, nes suprantu, kad tai beprasmiška, o Giedra „mano“ mintis reiškia tiesiog tobulai:-).

Taip pat mane žavi jos norėjimas ir mokėjimas gilintis į žmogaus vidų, jo mintis, pasakojimus ir istorijas. Aš pati visada mėgėjiškai domėjausi psichologija, tad jos kapstymasis po savo ir kitų žmonių vidinį pasaulį man labai artimas ir suprantamas.

Keri jos labai moteriška rašymo maniera. Galbūt daugelis skaičiusiųjų šios autorės kūrinius su manim nesutiktų. Kažkodėl tai, kas moteriška, mūsuose įsivaizduojama kaip kai kas sentimentalaus, lyriško, ašaringo, saldaus. Giedros kūryboje to tikrai nerasite. Priešingai, švelnesnės natūros žmonėms ji gali pasirodyti kaip tik pernelyg kieta, kiek arogantiška net šiek tiek piktoka. Ir vyriškai lakoniška. Tačiau po tuo kietu luobu slypi labai moteriškas gyvenimo, įvykių, žmonių pajautimas.

Naujausioje jos knygoje yra istorija apie jaunos mergaitės mirtį. Mergaitė labai mėgo skaityti ir kai ji sunkiai sirgo, mama jai krepšiais tempdavo knygas iš bibliotekos. Mergaitė ir numirė su knyga rankoje. Taip buvo ir pašarvota. Kaimynai piktinosi – Dievo nebijo, vietoj Biblijos romaną vaikui į rankas įdėjo… Toliau cituoju: „bet motinai buvo nusispjaut. Moterys, kurios užkasa savo vaikus, kartu palaidoja ir Dievą“… Trumpai, tiksliai, lakoniškai. Ar tikrai vyras galėtų taip parašyti?

Dar reikėtų paminėti originalų autorės humoro jausmą, dažnai peraugantį į sarkazmą, mokėjimą nepamesti pagrindinės pasakojimo gijos, dažnai nukrypstant į kitas siužetines linijas ir daugelį kitų dalykų, bet mano „rašinėlis“   ir taip jau ilgokas. Vis dėlto jei kas nors kiek jame Jus užkabino – pabandykite, ir galbūt Lietuvoje atsiras daugiau šios autorės gerbėjų (ir mano bendraminčių).

Afganistaną dabar matome tik sugriautą, praktiškai sunaikintą, tačiau jautrios ir išdidžios žmonių širdys palaiko jį gyvą ir kuria naują ateitį.

Jei jūsų anglų kalbos žinios vidutinės, Khaled Hosseini – jūsų rašytojas: viską suprasite ir ašarą nubrauksite.

Paskaitykite šią knygą, jei dar kartą norite įsitikinti, kaip gerai gyvenate.

Būtinai perskaitykite to paties autoriaus knygą „Kite Runner“ (biblioteka turi ir lietuviškai „Bėgantis su aitvaru“). Pastarojoje atskleidžiamas vyriškasis pasaulis, kuris nė kiek ne mažiau jautrus nei moteriškasis.