Tuos du raštininkus gretinu ne atsitiktinai, o dėl to, kad jų raštai ir kalba autentiškai reprezentuoja žemaičių ir aukštaičių mentalinę pasaulėvoką, leidžia patirti tikrąjį skaitymo malonumą, kaip ir pridera literatūrai – žodžio menui. Abiejų autorių pasakojimo maniera, leksika ir sintaksė, tematika ir veikėjų paveikslai, t. y. visa, kas įprasta vadinti stilium plačiąja prasme, fiksuoja ir perteikia regiono – Žemaitijos ar Aukštaitijos – dvasią, – kitaip čia  ir nepasakysi, – nes tik dvasia ir tegali būti sykiu ir niekaip neapčiuopiama, ir be galo konkreti, daiktiška, pagaunama tik artisto, menininko.

Toks ir yra H. A. Čigriejus. Savo naujausios novelių rinktinės ** pavadinimu užkodavęs šiaurrytinio Lietuvos pakraščio kvapą, svaigina juo skaitytoją. Apsakymų grožis bei patrauklumas – natūralus tradicinio ir modernaus pasakojimo sinkretiškumas. Daugelyje novelių – pusšimčio ir daugiau metų senumo laikai, ateinama ir į dabartį, o pasakotojo žiūra, universaliai prisitaikiusi ir prie archaikos, ir prie moderno, geraširdiškai, su atlaidžia šypsena bei subtiliu humoru ar ironija vis keisdama stebėjimo rakursą, fokusuoja darnos ir harmonijos idealą, persmelkiantį daugelio personažų paveikslus – Paulinos ir Jono Klingų (DIDŽIOJI KRIAUŠĖ), Jono (PABĖGĖLIAI), Antano (PO AUDROS), Elzės Būtienės (MŪŠA), Petro Digrio (BUDĖJIMO NAKTIS) bei kt. – ir liudija klasikų – V. Krėvės, A. Vaičiulaičio – žmogaus vaizdavimo tradicijos gyvybingumą.

Atrodo, čia galima būtų padėti tašką, nes verčiau mylėti, negu kalbėti apie meilę; verčiau pačiam skaityti, negu klausytis kito nuomonės.

*Romualdas Granauskas. ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI. Metai. 2012 Nr. 2

**Henrikas Algis Čigriejus. IR PARNEŠĖ APYNIO KVAPĄ. Vilnius. 2011.

Antras pastebėjimas, kuriuo gal net nevertėtų dalintis – iki pusės knygos nesupratau, kas yra, bet kirbėjo toks jausmelis, kad kažkas “ne taip”. Pasirodo, policininkai šioje knygoje, priešingai nei visose dabartinėse knygose ir filmuose, nesikeikia ir apskritai yra itin mandagūs. Man patiko Perskaičiau ne kaip komercinį detektyvą, nors kūrinys parašytas visai neseniai, o kaip turtingą grožinės literatūros kūrinį. 

Mokslinių tyrimų centre bandymams naudojamus gyvūnus prižiūrintys ir patalpas tvarkantys darbininkai aptinka šaldytuve kraupų radinį – jaunos moters kūno dalis.  Bylą ima tirti detektyvas Delmoniko. Po padidinamuoju stiklu atsiduria visi centro darbuotojai: kam naudinga sužlugdyti šią įstaigą? Prieš akis liejasi spalvingos gyvenimo istorijos. Prireiks dar ne vienos aukos, kol atkaklusis detektyvas suras siūlo galą, vedantį į žudiko irštvą. Puikiai sudėliotas siužetas, iki pat pabaigos nepaaiškėja, kas kaltininkas. O ir pačioje pabaigoje, regis, detektyvui radus atsakymus į visus klausimus, skaitytojų laukia dar vienas netikėtumas, naujai nušviečiantis visus knygoje pateiktus įvykius. Sakyčiau, tokia daugiasluoksnė, puiki knyga

Biblioteka turi ir originalą anglų kalba, ir lietuvišką vertimą. Detektyvų gerbėjams labai rekomenduoju!

Susitikimas, užtrukęs keturis mėnesius. Klajonė per dykumą su aborigenais. Iš pradžių – prieš jos valią. Nesiprausus, netekus iš civilizacijos gautų drabužių, kartais be vandens ir maisto, tarpusavyje bendraujant mintimis ir semiantis tos pradinės išminties, kurios nesugadinęs vartotojiškumas.

Autorė tikina, kad knyga parduodama kaip romanas tik siekiant apsaugoti jos klajonės draugus. Nuo suvarymo į bendruomenę. Perskaičiau – vienu ypu. Ar patikėjau? Ne visai: aborigenai, kurie nemoka nei skaityti, nei rašyti, vartoja tokius žodžius, lyg kalbėtų universitetų profesoriai. Nepaisant to, skaityti sekėsi be noro praleisti pastraipas ar lapus.

Yra nemažai įdomių minčių. Štai kad ir ši: Galima pasimokyti ir iš šliaužiojančios dykumos smėliu gyvatės, kuri periodiškai keičia savo odą. Nedaug ką galime gauti iš gyvenimo, jei mūsų įsitikinimai būnant septynerių ir trisdešimt septynerių metų lieka tie patys. Reikia nuolat atsikratyti senų idėjų, įpročių, nuomonių ar net draugų.

Ne vienoje knygos vietoje Džekas Londonas tvirtina, kad nuo alkoholinės pražūties jį išgelbėjo tai, kad jis iš prigimties nėra alkoholikas, ir kad jo organizmas atsparus, vis dėlto ši knyga – tai įspūdžiai žmogaus, kurio slapčiausioje širdies vietoje apsigyvena alkoholis.

Rašytojas puikiai, jei tinka vartoti šį žodį kalbant šia tema, atskleidžia alkoholio poveikio genezę – kaip alkoholis įstumia į liūdnumo priepuolius, pakiša Baltąją logiką, šypsančią mirčiai į veidą, atveria kelią dvasinei ligai, kuri pasaulį rodo kaip kosmoso išdaigą, gyvenimą kaip farsą, sielą laiko prieblandoje.

Įžvelgia priklausomybės nuo Džono Miežiaus priežastis: fiziologinė priklausomybė nuo alkoholio – reta, girtuokliavimas – grynai psichologinis įprotis, gimsta prote, ir jo vystymasis priklauso nuo psichinių priežasčių ir socialinės aplinkos. Itin svarbus gėrimas draugijoje, socialinė atmosfera, supanti alkoholio vartojimą, alkoholis ypač siejasi su draugyste ir nepakartojama patirtimi – linksmomis dienomis ir naktimis, nevaržoma laisve, ypatingomis akimirkomis.

Knygoje patraukia audringos, romantiškos ir taurios asmenybės autentiška patirtis – gyvenimas, kuriame, kaip sako pats rašytojas, alkoholio ugnį jis perėjo. Tik prierašas knygos gale išduoda, kad jam nepavyko laikytis pasiryžimo gerti saikingai ir jis mirė galbūt perdozavęs nuskausminamųjų nuo sunkios inkstų ligos.

Gal ir vertėjo Džekui Londonui tiek išgerti, kad jis mums užrašytų šiuos žodžius: „Geriau jau būčiau alkoholio neparagavęs, gailiuosi, kad toks verslas klesti visuomenėje, kurioje gimiau, vienintelis būdas sustabdyti girtuokliavimą – liautis juo prekiauti. Jauni žmonės, viso labo tetrokštantys nuotykių, patenka į alkoholio pinkles, mane jis sunkiai sužeidė, ir nenoriu, kad jums atsitiktų taip pat.“

Per Žemaitijos miestelį po turgaus, kur stovėta vežimų ir primėtyta visokių, kartais naudingų liekanų, krūpština senučiukė ir krapštinėja lazdele, bene ras ką valgomo, bet jai nesiseka, vis niekai, ir aimanuoja močiutė: „Mislijau, kad cibulele, vo kap reek – vištas šūdelis…“

Mūsų gyvenimas ir susideda iš nuolatinio „cibulelių“ ieškojimo, kurios dažnai pasirodo esančios „šūdeliais“. Gerai tai senučiukei: ji turėjo pagalbininkę – lazdelę, o mums kur tokią lazdelę gauti? O gal ir nereikia, kiekvienas randa, kaip sakoma: ne tas gražu, kas raudona, bet kas kam patinka.

Štai „Naujosios Romuvos“  žurnalo 2010 m. Nr. 4 radau Giedrės Jarmolavičienės eilėraštį „Pakalbėkim“:

Ar pakalbėsime abudu atvirai vėl, tėve?

Matai – užaugau aš jau,

padėk man Dieve.

Tik obuoliai lėkštėj,

žinai, tie patys…

Juk dar atsimeni,

kaip mudu kratėm -

prinokę krito kamuoliais – gardumas.

Vėl smilksta pilkas cigaretės dūmas…

Tu man sakytum -

nerūkyki, vaike.

Žinau…

Prisimeni, kaip žvaigždę vaikėm?

Dar Grįžulo Ratus,

sakei man – palydovas!

Žiūrėk!

Ir savąją princesę lyg valdovas

nešei ant rankų ir kamšei mažytę pataluos.

Tu užmigai seniai -

ir aš pati guluos…

Pažvelk -

vaikai dabar mane praaugo:

prisiminimuose,

iš nuotraukų jiems saugau

tave,

o man šalikelėj žvyruoto tako

beliko žvaigždės,

obuoliai

ir šaltas tavo kapas.

Skaičiau ir labai patiko, o kas ieškos man nesuprantamų modernizmų, ir tegu. Grybaudamas kiekvienas skiria gerus ir netikusius, literatūroj – skonio reikalas. Nors be lazdelės, svarbu ieškoti, svarbu rasti.

Bibliotekos žurnalų lentynoj daug ką galima atkasti. Nepraeikim.

Neaprašinėsiu turinio, nes kas skaitys, iškart „prilips“ prie knygos ir turinį pats sužinos. Rašytojo talentas leidžia taip tikroviškai įsivaizduoti visas scenas, kad kartais pasimeti, ar rašoma apie „įvykius“ Britanijoje ar Sovietų sąjungoje? O gal tiesiog apskritai apie tai, jog visais laikais, visose sistemose buvo, yra ir bus … kiaulių, ir … lygesnių kiaulių…

Tie, kas (vis dar) domisi mūsų dabartinės valdžios vykdoma politika, tikrai ras labai daug panašumų tarp knygoje aprašytų personažų ir mūsų politinės klounados veikėjų. Nedidelė knygelė, bet yra būtent tokia, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam ir … nusišypsoti, … kad ir pro ašaras.

Knyga  nė iš tolo neprimena tų siaubo serialų, kur numirėliai keliasi iš kapų, norėdami atkeršyti gyviesiems. Tai greičiau teigimas ar įrodymas, kad visi mes – japonai, samiai, lietuviai, bet kuri kita tauta –  esame Žemės vaikai, visų mūsų protėvių tikėjimai turi tiek daug panašumų, kad jų yra nepalyginamai daugiau nei skirtumų…

Tad jei ką sudominau, paskaitykite. Labai tikiuosi, kad Jums patiks

“Mylėti – tai būti kažkuo daugiau negu esi.”

“Laimingi būdami mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi.”

“Su žmonėmis, kuriems esi abejingas, visada gali maloniai elgtis.”

“Niekada nepasitikėkit moterimi, kuri dėvi rausvai violetinius drabužius, nesvarbu kokio ji amžiaus, arba tokia, kuri, persiritusi per trisdešimt penkerius, mėgsta rausvus kaspinus. Tau jau byloja, kad jos turi praeitį.”

“Apie žmogų galima spręsti pagal tai, kokią įtaką jis turi savo draugams.”

“Antrą sykį teka tik ta moteris, kuri nekentė savo pirmojo vyro. Antrą sykį veda tik tas vyras, kuris dievino pirmąją žmoną. Moterys bando laimę, vyrai rizikuoja.”

Filmas pagal Doriano Grėjaus portretą

“Kailiniai yra svarbi gairė moters gyvenime, perkami jie nuodugniai apgalvojus ir pasvėrus. Taigi gerai apmąstykite savo pasirinkimą. Galų gale vyrai ateina ir išeina, o geri kailiniai lieka visam gyvenimui.” 

“Negali spręsti apie knygą iš jos viršelio, bet gali daug sužinoti apie žmogų iš jo batų.”

“Tikra meilė visada madinga.”

Prisiminimai. Pokalbiai. R. Katiliaus koncertų kompaktinė plokštelė – viskas telpa į solidų leidinį. Atsiveria didelio talento ir garbingo, kilnaus žmogaus gyvenimas, pilnas įtampų, neteisybių… Nežmoniškas reiklumas sau, nežmoniškas darbštumas, atsakomybė, didžiuliai įsipareigojimai R. Katilių lydėjo visą gyvenimą. O kartu – begalinis švarumas, tikrumas, grožis, gėris gyvenęs šitame žmoguje traukė, viliojo, imponavo.

Paimti tą R. Katiliui, po mirties skirtą prisiminimų knygą, verta. Bent knyga prisilietimas prie tos kilnios asmenybės – didelė dovana.

Norėtųsi baigti smuikininko R. Katiliaus žodžiais: „Yra žmonių, kurie nori turėti visą saulę, visą orą, visą gamtą, ir jiems atrodo, kad be jų niekas negali egzistuoti… manau, visiems užteks vietos po saule. Aš nepraktikuoju į pyktį atsakyti pykčiu, bet praktikuoju į melą atsakyti tiesą“

– Senas esu, nebeperskaitysiu, sutrumpink, – tarė valdovas.

Po kurio laiko pas sunkiai sergantį valdovą knyga nešinas vėl atėjo išminčius.

– Matai, mano laikas baigiasi, papasakok trumpai, kaip viskas buvo, – pratarė ligonis.

– Jie gimė, gyveno ir mirė, – pasilenkęs į ausį sušnibždėjo išminčius.

Reiškia: sudėtingiausius dalykus galima perduoti glaustai ir prasmingai.

Apie Stalino laikais lietuvių tautą ištikusias nelaimes – trėmimus, kalėjimus, lagerius – rasime daug knygų ir prisiminimų. Kiekvieno jų autorius pro savo atminties langą, iš savo apžvalgos bokštelio pagal sugebėjimus verpia praeities siūlą. Atsiveria ne tik literatūriniai gabumai, bet ir matymo laukas, požiūris į išgyvenimus, mokėjimas apibendrinti laikus ir įvykius.

Peržvelgus tremties prisiminimų literatūros lentyną, išsiskiria dvi nestoros knygos: Olgos Merkienės „Aš – Olga, Juozo žmona“ ir Jurgio Gasiūno „Ledinio pragaro ratai“.

Paperka jų nuoširdumas, per moterišką ir vyrišką širdį perleistos likimo tragedijos atkūrimas.

Kaip rašoma knygos pristatyme, literatūros kritikai apie autorę sako: Jeigu E. A. Po būtų turėjęs dukterį, ji būtų turėjusi dukterį ir ši taip pat būtų turėjusi dukterį, būtų nesunku suprasti, iš kur kilusi rašytoja.

Visai pamiršome pasakyti gerą žinią – bibliotekoje turime naują Nick Hornby knygą „Juliet, naked“. Ji išleista 2009-aisiais, kitos Lietuvos bibliotekos dar neįsigijo.

Žlungantys santykiai, neišsipildžiusios svajonės, aistra muzikai…

Šis romanas lyginamas su Hornbio „High Fidelity“.

Gal kas jau skaitėte? Pakomentuokite – ir padovanosime Jums Hornbio „About a boy“ (tiesa, nenaują, truputį nuzulintą). Kreipkitės į Abonemento skyrių I aukšte:-) Beje, padovanoti turime tik vieną knygą.

Maldaknygė yra tarsi žemėlapis keliautojui, nurodantis trumpiausią minčių kelią, aiškiausią jų išdėstymą.

Už lango pavasaris, artėja džiaugsmo metas. Kaip ir į bažnyčią, negali jį sutikti susiraukęs ir piktas. Šviesių minčių srovei trumpiausią kelią atrasim skaitydami Akselio Miuntės knygą „Knyga apie San Mikelę“.

Knygą apie Italijos Kaprio salos, ir ne tik jos, žmones ir žvėrelius, kokie jie, nors toli, suprantami ir šviesūs, kartais graudūs, kartais juokingi. (Bet dėl viso pikto praleiskite „Neapolio“ skyrelį)

Knyga užaugusiems žmonėms…

Paklaus ne vienas – apie kokius pamatus eina kalba?

Literatūros pamatas – klasika. Tai kūriniai, kuriuos iš žmonių sąmonės išskalavo laikas, šimtmečiai.

Kartais aplinkinių nesuprastas kūrėjas guodžiasi: mane įvertins ateinančios kartos. Būna ir taip.

Žydų karalius Dovydas ir graikų poetė Sapfo sudėjo nemirtingas eiles apie meilę. Jų prisiskaitę ir šiandien tirpstame iš laimės kedendami mylimosios plaukus.

Kam ta ilga įžanga? Ogi prisiminti, kad yra dalykų, kurių vertė nesikeičia. Pabraidykim po knygų tvaną, po bangas suputotų naujienų. Apie viską ir apie nieką, apie lovą ir kas po lova.

Atsigausim, pajutę po kojom tvirtą žemę, tokią tvirtą kaip norvegų rašytojos Sigridos Undset trilogija „Kristina, Lauranso duktė“.

Kad ir ką apie mūsų tautos kilmę sakytų, viena aišku – esame šiauriečiai, nordikai, todėl bus suprantami ir įdomūs XIV amžiaus žmonių persivertimai ir laikotarpiai, per kuriuos perėjusios šiauriečių tautos suformavo šiandieninę kultūrą.

Prie visko – S. Undset, Nobelio premijos laureatė.