Pasvarstykim, kodėl žmogus į bažnyčią nešasi maldaknygę? Juk jis žino, kad ten ras ir susitiks su Viešpačiu, išsakys Jam savo džiaugsmus ir rūpesčius, atrodytų – ką ta maldaknygė pridės, kam ji reikalinga?
Maldaknygė yra tarsi žemėlapis keliautojui, nurodantis trumpiausią minčių kelią, aiškiausią jų išdėstymą.
Už lango pavasaris, artėja džiaugsmo metas. Kaip ir į bažnyčią, negali jį sutikti susiraukęs ir piktas. Šviesių minčių srovei trumpiausią kelią atrasim skaitydami Akselio Miuntės knygą „Knyga apie San Mikelę“.
Knygą apie Italijos Kaprio salos, ir ne tik jos, žmones ir žvėrelius, kokie jie, nors toli, suprantami ir šviesūs, kartais graudūs, kartais juokingi. (Bet dėl viso pikto praleiskite „Neapolio“ skyrelį)
Knyga užaugusiems žmonėms…
Žymos: Akselis Miuntė, Axel Munthe, Italija, Kaprio sala, Kapris, Knyga apie San Mikelę, Miuntė, San Mikelės vila
Yra toks įstatymas, tik nežinau kuriam puslapy, leidžiantis geroj vietoj naują pastatą ręsti tik ant senų pamatų. Panašiai yra ir literatūroj.
Paklaus ne vienas – apie kokius pamatus eina kalba?
Literatūros pamatas – klasika. Tai kūriniai, kuriuos iš žmonių sąmonės išskalavo laikas, šimtmečiai.
Kartais aplinkinių nesuprastas kūrėjas guodžiasi: mane įvertins ateinančios kartos. Būna ir taip.
Žydų karalius Dovydas ir graikų poetė Sapfo sudėjo nemirtingas eiles apie meilę. Jų prisiskaitę ir šiandien tirpstame iš laimės kedendami mylimosios plaukus.
Kam ta ilga įžanga? Ogi prisiminti, kad yra dalykų, kurių vertė nesikeičia. Pabraidykim po knygų tvaną, po bangas suputotų naujienų. Apie viską ir apie nieką, apie lovą ir kas po lova.
Atsigausim, pajutę po kojom tvirtą žemę, tokią tvirtą kaip norvegų rašytojos Sigridos Undset trilogija „Kristina, Lauranso duktė“.
Kad ir ką apie mūsų tautos kilmę sakytų, viena aišku – esame šiauriečiai, nordikai, todėl bus suprantami ir įdomūs XIV amžiaus žmonių persivertimai ir laikotarpiai, per kuriuos perėjusios šiauriečių tautos suformavo šiandieninę kultūrą.
Prie visko – S. Undset, Nobelio premijos laureatė.
Žymos: Kristina Lauranso duktė, norvegų literatūra, romanai, Sigrid Undset
Praėjus daugybei metų, motina atiduoda dukrai senos giminaitės prisakytą išsaugoti skrynelę. Joje – daugiau kaip prieš šimtą metų rašyti užrašai. Mergina pasineria į jai patikėtas paslaptis, o prieš mūsų akis atsiveria anų laikų raganos pasaulis.
Iš kaimo į miestą su motina atsikrausčiusi Katina apsigyvena skurdžių kvartale. Trūksta pinigų, mergina negali pasigirti grožiu, bet pažintis su burtininke turke pakeičia jos gyvenimą. Truputis kerų, truputis moteriškos išminties, ir Katina išteka už savo išrinktojo (galiausiai jų bus net keturi), perpranta verslo paslaptis (tų laikų moterims tai nėra įprasta ir paprasta), tampa sava tarp užriestanosių aukštuomenės damų.
Knygoje daug moteriško klegesio, kasdieniško bruzdesio, kivirčų ir apsižodžiavimų. Kalba spalvinga, kiek netašyta ir sodri. Visai nejusti vertimo!
Mano mėgstama pastraipa iš šios knygos (skaičiau ne kartą ir ne du 
): „Vos tik užuodusi verdantį gaidį, prisistatė Eftalijos katė ir apvertė puodą. Gardžiai kvepiančios gaidienos paragavo ir kiti kiemo gyviai. Kur buvus, kur nebuvus, prisistatė pasišiaušusi Vasilija, burnodama Eftaliją, kaltindama dėl tos juodos velnio išperos. Už tai pareikalavo iš Eftalijos trijų švelnios mėsos paukščių (…) Eftalija ne itin mėgo savo katę. Laikė ją dėl patogumo. Kad nereikėtų bėgioti pas kaimynes juodos katės plaukų burtams, turėjo ją po ranka ir pešė, kada tik reikėjo“.
Įdomu, ar yra daugiau skaičiusiųjų ir ar jums patiko
Žymos: graikų literatūra, Mara Meimaridi, romanai, Smirnos burtininkės
Prieš akis ant stalo – K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“.
Nerašysiu, apie ką knyga, necituosiu turinio ar pan.: kas skaitys, tas perskaitys, o kam nesinorės, tai neverta ir brukti… Geriau parašysiu savo įspūdį ir santykį su perskaitytu romanu.
Prieš skaitydama nebuvau skaičiusi anei vienos recenzijos, neieškojau patarimų ir pan. Turėjau tik vienos kolegės nuomonę, kad neaišku už ką knyga išrinkta metų knyga.
Hm….na, pamaniau, paskaitinėsiu, nes kaip tik tuo metu skaityti skirtų knygų lentynėlė buvo tuščia.
Ir pradėjau… ir nebesinorėjo užversti. Ir gaila buvo, kai neskaityti puslapiai tirpo ir mažėjo. Džiaugiausi ir negalėjau atsidžiaugti: štai! pagaliau! turime ir lietuvišką puikią, įdomią, užvedančią knygą, kurioje ne vien istorija, ne vien atpasakojimas įvykių ar siužeto, bet ir įvairiausių jausmų puokštė. Kalba turtinga, vaizdinga, gyva kelionė Vilniaus ir Lietuvos kaimo keliukais, žmonių santykių vingiuose. Jaunų žmonių augime ir pagyvenusių išmintyje, kai nebemeluoji sau… Ir vis grįždavau prie minties: nejaugi kiti skaitantieji nemato to grožio, nejaučia, koks malonumas vilnija kūnu skaitant „Silvą….“.
Va ir mintiju sau – gerai, kad neieškojau kitų nuomonės apie knygą, prieš sėsdama ją skaityti. Kai turėjau savo nuomonę, perskaičiau viską, ką tik suradau ir apie Autorę, ir apie jos romaną. Džiugu, kad romanas sulaukė tiek įvairiausių atsiliepimų – nuoširdžių ir ne visiškai, tačiau, na, niekaip negaliu sutikti, kad tai „popsinis laisvalaikio skaitalas“.
Žymos: istorinis romanas, Kristina Sabaliauskaitė, lietuvių literatūra, lietuvių romanai, Silva Rerum
Tai visai paprasta knyga apie vieno visai paprasto vyriškio visai paprastą gyvenimą. Tačiau knyga anaiptol ne prasta. Čia pasakojama apie jautraus, meniškos sielos personažo gyvenimo vingius, nesėkmes, paklydimus bei mažus atradimus. Žmona jo nebemyli, šeimoje auga maža dukrytė, pinigų stinga. Atsitiktinai įsidarbinęs mokykloje geografijos mokytoju Viktoras Služkinas patenka į paauglių kasdienybę, tampa jos dalimi. Pagarbą bei pripažinimą išsikovoja sunkiai, vadovaudamąsis netradiciniais ir kartais smagiais ”auklėjimo” metodais, kurie nepriimtini mokyklos valdžiai, čia bręsta dar vienas konfliktas. O dar pasipainioja žavi mokinė Maša… Knygos herojus nuolankiai susitaiko su jį supančiu nedraugišku ir atšiauriu pasauliu, puikiai moka iš savęs ir iš kitų pasijuokti. Nors Služkinas nuolat supamas draugų, draugių, mokinių, visgi yra velniškai vienišas, nesuprastas, neįvertintas.
Šiai knygai tinka posakis – „Būtų graudu, jei nebūtų juokinga“. Autorius puikiai perteikia niūrią buitiškai suvargintą kasdienybę, ujamo žmogaus išgyvenimus, galbūt bejėgystę , o gal tiesiog gyvenimą plaukiant pasroviui. Stebina gamtos aprašymų vaizdingumas, rodos, užmerki akis ir matai didingas girias, sugriuvusių lagerių liekanas, jauti ledinį Liadenajos upės vandenį. Taiklios, ironiškos, o kartais gyvenimiškos išminties kupinos mintys pagyvina knygą.
Rekomenduoju visiems, kas pasiilgę geros realistiškos literatūros.
P. S. Knygos originalas parašytas rusų kalba, tačiau vertimas tikrai puikus ir knygos vertės nemenkina.
„ Mes niekada neklystame, jeigu tikimės iš žmogaus kiaulystės. Klystame tiktai tuomet, kai tikimės padorumo.“
Žymos: Aleksej Ivanov, Geografas gaublį pragėrė, grožinė literatūra, Ivanov, romanai, romanas, rusų literatūra, rusų romanai
Su kuo jums asocijuojasi žodis „krizė“? Kai buvau maža, tėtis kartais taip mane vadindavo, nes mėgdavau juoktis. Dabar šis žodis iškart sukelia niūrias mintis. Net pageidaujama jo nebevartoti kaip kokio keiksmažodžio. Rekomenduojama keisti žodžiu „sunkmetis“.
Neseniai pasirodė V. Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“. Parašytas 1937 metais, o atrodo tarsi apie šiandieną, apie mus. V. Mykolaitis-Putinas visiems žinomas kaip poetas ir romano „Altorių šešėly“ autorius. „Krizėje“ romantizmo gerokai mažiau nei minėtame romane bei poezijoje, o pasakojimas grįstas tikrais faktais. Už romano herojų slepiasi realūs žmonės, situacijos neišgalvotos, o ir vietovės atkurtos tiksliai iš tuometės Lietuvos žemėlapio (kai kurie reliktai išlikę iki šiol).
Už šviesuolio Visvydo slypi pats V.Mykolaitis-Putinas, stipriai finansiškai nukentėjęs nuo aferisto dvarininko Boriso Melngailio – už jam pažiruotus vekselius rašytojas privalėjo atiduoti gerą dalį „Altorių šešėly“ honoraro.
„Nenorėčiau karčiais prisiminimais pažeisti mirusiųjų atminimo, šiuo atveju a.a. Boriso Melngailio. Bet Jums susidomėjus tąja afera, nuo kurios nukentėjo ir Putinas, norom nenorom turiu į tai atviriau žvilgterėti, juo labiau, kad gal niekas daugiau tos anuometinės Putino galbūt tamsiausios gyvenimo „nakties“ ir nežino, o jeigu ir žino, nenori apie tai kalbėti“, – rašė viename laiške Putino sesuo M. Slavėnienė. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Krizė, lietuvių literatūra, lietuvių romanai, Putinas, romanai, romanas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Virginija Januševičienė
Žodis „Tėvynė“ asocijuojasi su patriotizmu, pilietiškumu ir panašiomis sąvokomis. Jau norėjau pateikti, kaip žodynas šį žodį apibūdina, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Susiraskite patys – taip bus įdomiau.
Į tas mano minėtas sąvokas ir visokius apibrėžimus rašytojui Andriui Jakučiūnui nusišvilpt. Jo tėvynė kitokia. Visai nepanaši į randamas žodynuose ar įprastame paprasto piliečio mąstyme. A. Jakučiūno TĖVYNĖ yra LOVA.
„…Vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir ta istorija ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova, ir išgirsčiau iš padaro, kuris manyje nuolat drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau“ – rašoma romane.
Ne vienam skaitančiajam gali pasirodyti, kad romano herojus, alkoholikas, yra visiškas mankurtas, kuriam absoliučiai nerūpi niekas, kas yra už jo mažo pasaulėlio – lovos ribų. Tačiau pats autorius tą neigia, tikindamas, kad yra kaip tik atvirkščiai, kad tam žmogui kaip tik be galo rūpi, kas yra už tos lovos ribų, bet jis sąmoningai ar nesąmoningai suvokią esąs nepajėgus to kito pasaulio pasiekti, nebent tik tikėdamas stebuklu gali išsaugoti viltį. Pasak A. Jakučiūno, romano idėja kyla iš to, kad viltis gali tapti veiksminga ir reali būtent dėl kraštutinio nepagrįstumo. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Andrius Jakučiūnas, Barėnas, Kazimiero Barėno premija, lietuvių literatūra, lietuvių romanai, literatūros premijos, Tėvynė, Virginija Januševičienė
Bibliotekoje – metų Bookerio premijos knyga, Howardo Jacobsono „The Finkler Question“. Nė vienoje kitoje Lietuvos bibliotekoje šiandien dar negausite, tik Panevėžyje, Bitės bibliotekoje.
Tai pirma humoristinė knyga, gavusi Bookerio premiją per pastaruosius 42 metus.
Tai romanas apie meilę, netektį, vyrų draugystę. Joje parodoma, ką reiškia šių dienų Anglijoje būti žydu, rašo Digital Journal
Rašytojas jau du kartus buvo patekęs į Bookerio premijos nominantų ilgąjį sąrašą – 2002 m. ir 2006 m. su kitomis savo knygomis, tačiau apdovanojimą gavo tik šįmet.
Premijos teisėjų komitetas, prieš sudarydamas ilgąjį nominantų sąrašą, perskaitė daugiau kaip 140 romanų, atmetė knygas tokių žymių autorių kaip Salman Rushdie, Ian McEwan, suformavo ilgąjį nominantų sąrašą, iš jo – trumpąjį finalinį ir galop išrinko nugalėtoją, rašo Digital Journal.
Žymos: Bookerio premija, britų literatūra, Howard Jacobson, The Finkler Question, The Man Booker Prize
Aravind Adiga – 1974 m. gimęs indų žurnalistas ir rašytojas, kurio pirmasis romanas „Baltasis tigras“ (The White Tiger) 2008 m. laimėjo Bookerio premiją.
„Between the Assassinations“ („Tarp pasikėsinimų“) – antrasis rašytojo romanas. Kol kas nerasite nė vienoje kitoje Lietuvos bibliotekoje, tik pas mus.
Knygos pavadinimas atspindi laikotarpį tarp Indijos ministrės pirmininkės Indiros Gandi nužudymo 1984-aisiais ir jos sūnaus Radžio Gandi, kuris taip pat buvo ministras pirmininkas po motinos žūties iki 1989-ųjų, nužudymo 1991 m.
Kaip rašoma knygos anotacijoje Amazon.com, šioje knygoje Adiga aprašo gyvenimą Indijos pietavakarių pakrantės mieste Kiture. Čia neraštingas musulmonas berniukas, dirbantis geležinkelio stotyje, bandomas pavilioti Islamo teroristo; knygų pardavėjas areštuojamas už tai, kad pardavė S. Rushdie „Šėtoniškas eiles“; turtingas išlepęs viduriniosios kastos studentas nusprendžia susprogdinti bombą mokykloje; seksologas turi surasti būdą išgydyti berniuką, galbūt sergantį AIDS…
Knygoje atskleidžiamas nedidelio Indijos miesto moralinis veidas ir keleto eilinių indų portretai ypatingų pokyčių laikotarpiu: tarp dviejų pasikėsinimų…
Žymos: Adiga, Aravind Adiga, Between the Assassinations, Gandhi, Gandi, Indija, indų rašytojai, knygos anglų kalba, romanai anglų kalba
Skaitantiesiems angliškai noriu priminti, kad bibliotekoje yra 2009 m. Bookerio premijos laureatės Hilarry Mantel knyga „The Wolf Hall“.
Tai romanas apie Anglijos karaliaus Henriko VIII patarėjo Tomo Kromvelio iškilimą.
„Užrakinkite Kromvelį giliam požemy ryte, – sako Tomas Moras, karaliaus Henriko VIII sekretorius ir asmeninis patarėjas, – ir kai grįšite vakare, jis sėdės minkštoje sofoje ir valgys vieversio liežuvius, o visi kalėjimo prižiūrėtojai bus skolingi jam pinigų.“
Anglija, 1520-ieji. Soste – Henrikas VIII. Jei jis numirs nepalikęs vyriškos lyties įpėdinio, šalis bus sugriauta pilietinio karo. Karalius nori anuliuoti 20 metų trukusią santuoką ir vesti Aną Bolein, bet su tuo nesutinka popiežius ir didžioji dalis Europos. Henriko VIII pagrindinis patarėjas yra kardinolas Volzis, turintis pasirūpinti, kad būtų užtikrintos skyrybos, bet jis to nepadaro.
Į šią nepasitikėjimo kupiną atmosferą įsiveržia Tomas Kromvelis, iš pradžių kaip Volzio raštininkas, vėliau – kaip jo įpėdinis. Kromvelis – brutalaus kalvio sūnus, genialus politikas, kyšininkas, žavėtojas, gebantis subtiliai ir meistriškai manipuliuoti žmonėmis ir įvykiais.
Verždamasis į valdžią Kromvelis sugriauna nepajudinamas taisykles. Jo reforma vykdoma spaudimo kupinoje terpėje: tenka laviruoti tarp savanaudžio parlamento ir karaliaus, kuris blaškosi tarp romantiškų aistrų ir įsiūčio priepuolių. Kromvelis mitriai skinasi kelią per dvarą, kuriame žmogus žmogui vilkas…
Šią knygą kol kas gausite tik pas mus ir Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Žymos: Anglijos istorija, anglų romanai, Booker, Bookerio premija, Henrikas VIII, Hilary Mantel, istoriniai romanai, istorinis romanas, The Man Booker Prize, The Wolf Hall, Tomas Kromvelis, Wolf Hall
Nauji komentarai