Françoise Sagan (1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, kurios kūriniai daugelį metų pirmauja geriausiai perkamų Prancūzijos knygų sąrašuose. Rašytoja, pasirinkusi Sagan slapyvardį iš meilės Marselio Prusto kūrybai, jau pirmuoju savo romanu pavergusi Prancūziją, įkūnijo keistą ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilumo derinį. Jos gyvenimas buvo toks pat audringas ir sudėtingas, kaip ir jos knygos. Aistringai mylėjusi vyrus, mėgusi prabangius automobilius, lošimo azartą, į savo romanus rašytoja perkėlė savo pačios jausmų sumaištį. Vyro ir moters santykiai, aistra ir abejingumas, daug žadanti užsimezgančio romano pradžia ir jausmų žlugimas – amžinos temos, kurias Françoise Sagan vis iš naujo gvildena savo knygose. Taip knygą pristato leidykla „Tyto alba“.
Knygoje vaizduojama mokinės ir suaugusio vyro meilės istorija. Romano istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nė vienos pusės. Nepretenzinga studentės Dominykos ir gerokai vyresnio Luko meilės istorija pasakojama su tam tikra distancija, savotiška ironija ir švelnumu. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Francoise Sagan, Fransuaza Sagan, Prancūzų literatūra, prancūzų romanai, romanai, Sagan, Savotiška šypsena
Kai myli tą, kuris tave žudo, nėra ko rinktis. Kaip galėtum bėgti, kaip galėtum kovoti, jei tuo įskaudintum mylimąjį? Jei mylimajam tegalėtum dovanoti savo gyvastį, kaipgi jos nedovanotum?
Jei iš tikrųjų myli? Knygų klubas
Tai „Saulėlydžio“ sagos pabaiga, ketvirtoji Stephenie Meyer sukurtos „Saulėlydžio“ sagos dalis, paskutinis serijos romanas. Knyga suskirstyta į tris dalis arba skyrius, pirmas ir trečias skyrius – iš Belos Svan perspektyvos, o kita dalis – iš vilkolakio Džeikobo Bleko.
Pavadinimas „Brėkštanti aušra“ yra įvadas į Belos Svan, kaip vampyrės, gyvenimą. Pavadinimas yra metafora Belos progresavimo visoje knygoje; ji pradėjo kaip fiziškai silpniausia, bet pabaigoje ji tampa stipriausia, karalienė. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: amerikiečių literatūra, amerikiečių romanai, Brėkštanti aušra, Saulėlydis, Stephenie Meyer
Neseniai perskaičiau dar vieną nuostabią Jodi Picoult knygą „Nykstantys pavidalai“. Aš, kaip ir dauguma mano draugų, užsikrėčiau prasmingais šios autorės veikalais. „Nykstantys pavidalai“ – dar vienas kūrinys nagrinėjantis sudėtingas gyvenimiškas temas, šįsyk – alkoholizmą, pagrobimą, gyvenimą kalėjime, vaiko išnaudojimą.
Didžiausias rašytojos talentas yra sugebėjimas apimti daug sudėtingų temų, pateikti vertingų įžvalgų, tačiau kartu neužmiršti siužeto linijos, kuri dažniausiai prikausto skaitytojų dėmesį.
Kūrinys „Nykstantys pavidalai“ yra apie Deliją Hopkins, kuri gyvena su tėvu Endriu, dukra Sofi, pėdseke kale Greta ir sužadėtiniu Eriku, dirbančiu advokatu. Erikas neseniai buvo tikras alkoholikas, bet sugebėjo atsitiesi. Delija su kalaite Greta leidžia laiką ieškodamos dingusių žmonių ir stengdamosi juos vėl sutaikinti. Ir štai vieną dieną ramybę sudrumsčia policininkų reidas, per kurį suimamas Delijos tėvas Endriu. Jis apkaltinamas, kad kadaise pagrobė dukrą iš Elizės, tikrosios Delijos mamos. Delija yra priverčiama permąstyti daugybę pamatinių dalykų savo gyvenime ir išsiaiškinti tiesą dėl pagrobimo. Endriu tenka sunkūs išbandymai kalėjime, o Erikas, kaip Endriu advokatas, privalo surasti būdą laimėti teismo bylą, nesužlugdydamas jo santykių su dukra ir nepradėdamas vėl girtuokliauti dėl per didelio streso. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: amerikiečių literatūra, amerikiečių romanai, Jodi Picoult, Nykstantys pavidalai, Picoult
Rašytojas, žurnalistas, keliautojas Algimantas Čekuolis. Ir, be jokios abejonės, eruditas kokių reta. Kiekvienas susidūrimas su juo – garantija, kad jūsų žinių bagažas gerokai padidės. Paklausyti A. Čekuolio galima kiekvieną sekmadienį per Nacionalinę televiziją. Tačiau paskaityti jo sukauptą informaciją, jo mintis, pasigėrėti žaižaruojančiu humoru kur kas geriau.
Knyga „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ atverčia daug naujų, nežinotų, o kartais ir užslaptintų, kitiems neprieinamų, puslapių iš įvairiausių sričių: istorijos, geografijos, politikos, kosmoso užkariavimų ir dar kitų.
Šioje knygoje, skyriuje „Gyvenimo menas“, net galima rasti naudingų patarimų, ką valgyti, kaip vartoti vaistus, kaip sveikai gyventi. Tai viena populiariausių temų šiandien, bet gal dar ne kiekvienas žino, kaip gyventi, kad ir senatvėje atrodytum oriai ir elegantiškai.
Manau, kad išties dar mažiau kas žino, kad Rusijoje šiais laikais gyvena garsiojo Grigorijaus Rasputino antrininkas Grigorijus Grabovojus, kuris už kelis tūkstančius (litų) gali iš mirusiųjų prikelti artimą žmogų. Keisčiausia, kad šis žmogus nevadinamas šarlatanu, o yra visuomeninės Saugumo problemų, gynybos ir viešosios tvarkos akademijos narys ir net profesorius. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Algimantas Čekuolis, Čekuolis, Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu, Virginija Januševičienė
Būna tokių knygų, kad perskaitai ir pamanai – juk tai knyga dvynė. Skaičiau tokią panašią. Tik kuo jos tokios panašios net apsakyti sunku. Kodėl sunku? Todėl, kad panašios ne plaukų ar akių spalva, o kažkuo iš giliau, iš vidaus. Tokios panašios man pasirodė Gintaro Grajausko „Erezija“ ir Georgi Gospodinov „Natūralus romanas“. Panašios jos buvo net savo išvaizda, kitaip sakant, forma, struktūra. O svarbiausia – giliomis įžvalgomis ir tam tikru savitu juodu (o gal tamsiai tamsiai mėlynu) humoru. Įdomu dar ir tai, kad abiejų autorių inicialai irgi vienodi – GG.
„Mat jei jau esi rašytojas, tai turi mulkinti ir mulkintis rimtai bei oriai. Apsimesti, jog kenti už visą pasaulį, net jei vienintelė tavo kančia yra vidurių užkietėjimas. Apsimesti tai aš galiu, ir visai nesunkiai – bet manau, kad jei jau apgaudinėji kitus ir save, tai galėtum sau leisti tuo ir pasimėgauti. Nekentėti. Mulkinti visus džiaugsmingai ir nuoširdžiai, cypaudamas iš pasitenkinimo. Mulkinti kaip dulkinti. Kitaip jokios satisfakcijos aš čia nematau. Anokia čia laimė visą gyvenimą vaidinti dvasingą dvėselieną“, – tai Gintaro Grajausko žodžiai.
Turiu pasakyti, kad bulgaras Georgi Gospodinov gerokai subtilesnis, kai kalbama apie meilę, tačiau kartais rėžia iš peties kitose situacijose. Pvz., „Karlsonas? Tas geraširdis pedofilas?“ Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Erezija, Gintaras Grajauskas, Gospodinov, Grajauskas, lietuvių literatūra, lietuvių romanai, Natūralus romanas Georgi Gospodinov, Virginija Januševičienė
Ši knyga – tai garsaus „Red Hot Chili Peppers“ vokalisto Anthony Kiedis biografija. Šio žmogaus gyvenimo istorija iš tiesų neįtikėtina, nuo paauglystės įklimpęs į narkotikų liūną, nuolat supamas neigiamos reputacijos asmenų, jis tampa žinomu atlikėju, kurio dainos pelno daugelio gerbėjų simpatijas. Anthonis nuolat supamas moterų, vakarėlių, žymių žmonių. Jis patiria daug nuopolių, praradimų, daug kartų ryžtasi tapti “švariu” žmogumi, tačiau po kurio laiko ir vėl grįžta prie narkotikų bei audringo gyvenimo būdo. Kita vertus, būtent tokio gyvenimo įtakotos gimsta puikios šios grupės dainos: “Under the bridge”, “Scar tissue”, “Californication” ir kt.
Ši knyga mane pavergė savo atvirumu, tai tarsi išpažintis žmogaus, kuris gyvenime daug klydo, suprato savo klaidas ir stengiasi jų nebekartoti. Skaitydama, nuoširdžiai tikėjausi, kad šio talentingo žmogaus gyvenimas susitvarkys, kad jis laimės kovą prieš savo asmeninius demonus ir, kad dar ilgai džiugins gerbėjus gera muzika.
P. S. Įdomus faktas, kad Anthony Kiedis yra lietuviškos kilmės.
Žymos: Anthony Kiedis, biografijos, Kiedis, Larry Sloman, muzika, muzikinės bibliografijos, Randai, Red Hot Chili Peppers, rokas, roko muzika, Sloman, užsienio literatūra
Jonas Gutenbergas, prieš daug metų sugalvojęs knygų spausdinimą, šiandien iš dangaus aukštybių žvelgdamas į mūsų pasaulį tikriausiai nagus griaužiasi – kiek popieriaus nepailstantys raštininkai, rašeivos ir rašytojai sugadina.
Bibliotekoje atsiverčiau pirmą po ranka pasitaikiusį romaną. Naujas skyrelis prasideda sakiniu: „Guliu vonioj…“ Na, ir gulėk, pagalvojau. Gerai nusiprausk ir eik darbo dirbti. Bet ne, išlipusi stveriasi tušinuko ir rezga šiltam vandeny gulint į galvą atėjusias fantazijas apie dangų, apie rojų, apie vabalą be kojų…
Biblioteka panaši į gilų tvenkinį, pilną buožgalvių, varlių ir vabalų ir tarp jų kai kur grakščiai besisukiojančių lydekaičių. Pagauk!
Viena tokių vadinasi: „Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti mylimam“.
Ne veltui senovės romėnai turėjo patarlę: žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia.
Knygos didžioji prasmė yra ne pro rakto skylutę matytų ir dar įkaitusio proto suputotų miegamojo vaizdų aprašinėjimas, bet visapusiškai išryškinti, nušviesti, leisti gėrėtis sektinomis asmenybėmis.
Daktaras L. Laucevičius atvirai aprašo prieškario Lietuvoj pradėtą ir per 50 tarybinių metų nusitęsusį inteligento kelią. Inteligento, turinčio aiškų tikslą, šviesų protą ir neuždarą būdą. Kiek maigymo, stumdymo, gundymo, gąsdinimo ir viliojimo teko atlaikyti
Atlaikyti ir išlikti Žmogumi, kad ir iš kurios pusės į jį pažvelgtum!
Negailėsit sumeškerioję šią knygą, tarsi gyvenimo katekizmą.
Žymos: bajorai Laucevičiai, Gydytojas Liubomiras Laucevičius, Liubomiras Laucevičius (1905–1993)
Nesu biografijų mėgėja, retai kada žavėjausi kitų gyvenimo atpasakojimais, dažnai tokio pobūdžio knygos man primindavo istorijos vadovėlius. Bet ši, knyga apie Vytautą Kernagį, buvo labai laukta ir visai kitokia. Nežinau, kas labiausiai žavėjo ją skaitant, gal tai, kad augau klausydama šio nuostabaus žmogaus dainų, gal, kad pati jas dainuodavau, o gal lengvas knygos pasakojimo tonas. Skaitymas – buvo tikras malonumas, mėgavausi kiekvienu puslapiu, autorė knygoje rašo labai paprastai, lengvai. Pateikiami ne tik autorės pasakojimai, bet ir paties Kernagio, jo šeimos, draugų, bendražygių komentarai, pasakojamos smagios jaunystės laikų istorijos, dalinamasi prisiminimais. Knyga gerai atskleidžia ir tuometinio ”hipiuojančio” jaunimo kasdienybę, spraudžiamą į griežtus cenzūros rėmus.
Rekomenduočiau šią knygą visiems, kam buvo nesvetima Kernagio kūryba, tiems, kas gailėjo nelaimingos Severiutės bei mirusios boružės, tiems, kas kartu su kvailute Onute verkė raudonos vaikiškos kojinės siūlo…
Žymos: biografijos, Kernagis, Oginskaitė, Rūta Oginskaitė, Vytautas Kernagis
Mane visuomet žavėjo stiprios istorinės asmenybės, ypač jei jos savo gudrumu, žavesiu, išsilavinimu pralenkdavo ir pergudraudavo vyrus 
Viena tokių asmenybių – Rusijos imperatorė Jekaterina II. Neslėpsiu, smalsumą kėlė ne vien jos gebėjimas įsitvirtinti vyrų valdomoje šalyje, bet ir neįtikėtini jos pomėgiai bei “smagus” gyvenimo būdas. Šios moters nepažabojamas meilės troškimas nuolat apipinamas įvairių legendų. Knyga išties įdomi: ir tiems, kam įdomu, kaip valdė ši moteris, kokius pakilimus ir nuopuolius patyrė viena didžiausių to meto imperijų, ir tiems, kam Jekaterina įdomi kaip asmenybė, moteris, negalėjusi atsispirti nė vienam žaviam vyrui.
Kaip mėgdavo sakyti pati imperatorė: – Pirmiausia aš esu moteris, o tik paskui – imperatorė.
Žymos: Francas Baueris, Imperatorės haremas, istorinis romanas, Jekaterina II
„Moteris, kuri laukė“ – trečiasis Andrei Makine romanas, verstas į lietuvių kalbą ir pasirodęs šiais metais.
Neužmirštama knyga!
Pirmiausia tai puikus, paveldėtas, rašytojo stilius: prancūziškas subtilumas, išsiliejantis slavišku atvirumu.
Amžina moters ir vyro tema. Šio romano istorija būtų banaliai šiuolaikiška, jei ne Moteris, kuri visiškai – absoliučiai visiškai – kitokia. Laukianti, nes tebemyli, ištikima, nes išlydėdama pažadėjo jo, vienintelio, laukti. Ir taip 30 metų, Rusijos užkampyje, gūdumoje, ji moko vaikus, gydo, guodžia, slaugo – ir laukia… O vyrai ir moterys gyvena čia ir dabar, viską vartodami. Bet visų akys krypsta į ją… Argi įmanoma taip „kvailai“, taip ištikimai, taip skaisčiai gyventi?.. Didžioji Moters sielos galia. Ir vyrai, tokie šiandieniniai, o vis dėlto pilni ilgesio…
Žymos: Andrei Makine, Makine, Prancūzų literatūra
Nauji komentarai