Nesu biografijų mėgėja, retai kada žavėjausi kitų gyvenimo atpasakojimais, dažnai tokio pobūdžio knygos man primindavo istorijos vadovėlius. Bet ši, knyga apie Vytautą Kernagį, buvo labai laukta ir visai kitokia. Nežinau, kas labiausiai žavėjo ją skaitant, gal tai, kad augau klausydama šio nuostabaus žmogaus dainų, gal, kad pati jas dainuodavau, o gal lengvas knygos pasakojimo tonas. Skaitymas – buvo tikras malonumas, mėgavausi kiekvienu puslapiu, autorė knygoje rašo labai paprastai, lengvai. Pateikiami ne tik autorės pasakojimai, bet ir paties Kernagio, jo šeimos, draugų, bendražygių komentarai, pasakojamos smagios jaunystės laikų istorijos, dalinamasi prisiminimais. Knyga gerai atskleidžia ir tuometinio ”hipiuojančio” jaunimo kasdienybę, spraudžiamą į griežtus cenzūros rėmus.
Rekomenduočiau šią knygą visiems, kam buvo nesvetima Kernagio kūryba, tiems, kas gailėjo nelaimingos Severiutės bei mirusios boružės, tiems, kas kartu su kvailute Onute verkė raudonos vaikiškos kojinės siūlo…
Žymos: biografijos, Kernagis, Oginskaitė, Rūta Oginskaitė, Vytautas Kernagis
Mane visuomet žavėjo stiprios istorinės asmenybės, ypač jei jos savo gudrumu, žavesiu, išsilavinimu pralenkdavo ir pergudraudavo vyrus 
Viena tokių asmenybių – Rusijos imperatorė Jekaterina II. Neslėpsiu, smalsumą kėlė ne vien jos gebėjimas įsitvirtinti vyrų valdomoje šalyje, bet ir neįtikėtini jos pomėgiai bei “smagus” gyvenimo būdas. Šios moters nepažabojamas meilės troškimas nuolat apipinamas įvairių legendų. Knyga išties įdomi: ir tiems, kam įdomu, kaip valdė ši moteris, kokius pakilimus ir nuopuolius patyrė viena didžiausių to meto imperijų, ir tiems, kam Jekaterina įdomi kaip asmenybė, moteris, negalėjusi atsispirti nė vienam žaviam vyrui.
Kaip mėgdavo sakyti pati imperatorė: – Pirmiausia aš esu moteris, o tik paskui – imperatorė.
Žymos: Francas Baueris, Imperatorės haremas, istorinis romanas, Jekaterina II
„Moteris, kuri laukė“ – trečiasis Andrei Makine romanas, verstas į lietuvių kalbą ir pasirodęs šiais metais.
Neužmirštama knyga!
Pirmiausia tai puikus, paveldėtas, rašytojo stilius: prancūziškas subtilumas, išsiliejantis slavišku atvirumu.
Amžina moters ir vyro tema. Šio romano istorija būtų banaliai šiuolaikiška, jei ne Moteris, kuri visiškai – absoliučiai visiškai – kitokia. Laukianti, nes tebemyli, ištikima, nes išlydėdama pažadėjo jo, vienintelio, laukti. Ir taip 30 metų, Rusijos užkampyje, gūdumoje, ji moko vaikus, gydo, guodžia, slaugo – ir laukia… O vyrai ir moterys gyvena čia ir dabar, viską vartodami. Bet visų akys krypsta į ją… Argi įmanoma taip „kvailai“, taip ištikimai, taip skaisčiai gyventi?.. Didžioji Moters sielos galia. Ir vyrai, tokie šiandieniniai, o vis dėlto pilni ilgesio…
Žymos: Andrei Makine, Makine, Prancūzų literatūra
Apie Barborą Radvilaitę daug prirašyta ir prikalbėta. Esame matę ne vieną jos portretą. Tačiau kai pradedi gilintis į istorinius šaltinius, pasirodo, kad mitų kur kas daugiau nei tikrovės, o dažnas portretas tėra fikcija, menininko išmonė, o gal ir užsakovo pageidavimas. Lietuvos ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto žmonos ir jo didžiosios meilės, asmenybė labai paslaptinga, o gyvenimo istorija tiek kartų interpretuota įvairiuose romanuose, kad jau sunku atskirti fantaziją nuo realybės.
Viktorijos Daujotytės knyga „Arčiau Lietuvos“, filologinė Barboros Radvilaitės studija, duos skaitančiajam kur kas tikresnį supratimą apie šią iškilią istorinę asmenybę. Ji LDK didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, turėjusi labai stiprų ryšį su Vilniumi. Karališka baltoji lelija – taip ją vadino poetė Judita Vaičiūnaitė. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Arčiau Lietuvos, Barbora Radvilaitė, Daujotytė, istorinės asmenybės, Lietuvos istorija, Radvilaitė, Viktorija Daujotytė, Virginija Januševičienė
„Tūkstančius kartų ne tik protu – netgi nuosavu kailiu patyriau, koks skurdus minios tikėjimas, tačiau dar skurdesnė tikėjimą maitinanti vaizduotė. Kiek mažai ji, vaizduotė, tegali. Sykiais priminti, kas yra sąmonę stingdanti baimė, šalimais alsuojantys mirties nasrai, kančios paradoksas, dar koks nors antraeilis tamsos kunigaikščio fokusas, menkavertis amžinai besisukančio intelekto triukas – štai ir viskas, daugiau ničnieko ji nesugeba, vaizduotė.“
Tie žodžiai iš Donaldo Kajoko knygos „Kazašas“. Poetas, Nacionalinės premijos laureatas D. Kajokas savo pirmajame romane rodo, kokia galinga yra jo vaizduotė. Pirmiausia gebanti sukurti unikalų, sapnus primenantį pasaulį, antra priverčianti skaitytoją tuo pasauliu patikėti. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Donaldas Kajokas, Kajokas, Kazašas, lietuvių literatūra, Virginija Januševičienė
Nothing happens by chance – niekas 
šiaip sau nenutinka. Viskas turi savas priežastis – tokia mintis yra kertinis šios knygos akmuo. Knygos autorei Rasai nuolat nutinka kažkas netikėto ir neįtikėtino. Jai Likimas nuolat mesteli šansą, o mergina čiumpa jį iškart per daug nemąsčiusi. Jei reikia keisti gyvenimo vietą dėl to, kad patobulėtų, Rasa nesvarstys iki begalybės, todėl jai teko pagyventi ir Filipinuose, ir Vokietijoje, ir Japonijoje, apie kurią ji ir parašė knygą „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“.
Japonija tokia šalis, kurios neperprasi ten pabuvęs kelis mėnesius ar net kelerius metus. Tai tokia šalis, kurios nesupranta net patys japonai. Dar labai svarbu, kokiame mieste gyveni. Sakoma, kad Kiotas, senoji Japonijos sostinė, žavinti nuostabiomis šventyklomis, geišomis ir rausvais sakurų žiedais, sunkiai įkandama net vietiniams gyventojams, atvykusiems iš kitų miestų. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje, Rasa Žalynaitė, Šokantis sušis, Virginija Januševičienė, Žalynaitė
Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus.
Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“.
„Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši. Skaityti šio įrašo tęsinį… »
Žymos: Benedikto slenksčiai, Černiauskaitė, Kazimiero Barėno premija, Laura Sintija, Laura Sintija Černiauskaitė, lietuvių literatūra, lietuvių romanai, literatūros premijos, Virginija Januševičienė
Šią knygą baigiau skaityti tik vakar, tačiau apie ją rašyti nėra lengva. Kaip ir nėra lengva ją skaityti. Nors veiksmas vyksta 1947-ųjų Niujorke, pagrindinis pasakojimas nukelia į prieškario Lenkiją, Antrojo pasaulinio karo metų Krokuvą ir Varšuvą. Knygos herojė Sofi taip paprastai pasakoja apie tai, ką jai teko iškęsti Aušvico koncentracijos stovykloje, jog labai lengva įsijausti… Knygos įtaigumą sustiprina tai, jog, kaip rašoma, autorius pažinojo Sofi prototipą.
Visgi ji nėra vienintelė knygos herojė. Pasakotojas – 22 metų jaunuolis Stingas, pradedantysis rašytojas. Išsinuomavęs kuklų kambarį, taip pat „gauna“ ir išskirtinius kaimynus – minėtąją Sofi ir mokslininką Nataną. O toliau viskas vyksta natūraliai: meilės trikampis (jeigu galima taip pavadinti, nes Sofi, kad ir kas benutiktų, visa širdimi atsidavusi Natanui), draugystė, mįslingi mokslininko Natano atradimai ir po truputį atsiskleidžiančios įsimylėjėlių paslaptys. Beje, tas paslaptis sužinojo tik Stingas, o įsimylėjėliai taip ir liko vienas apie kitą nesužinoję esminių dalykų…
P.S. Nerekomenduoju tiems, kuriems patinka laimingos pabaigos… 
Žymos: Aušvico koncentracijos stovykla, Sofi pasirinkimas, William Styron
Viename iš komentarų “svaigau” apie šią knygutę. Radau, visai netyčia, perskaičiau dar sykį – pojūčiai tie patys. Pasidalinau su pussesere – vėliau susitikusios “pasvaigom” abi, jos vyras dar juokėsi, kad nors abi skaitėm, viena iš kitos naujų dalykų išgirdom.
Taigi, feljetonų rinkinys apie Pamažupių kaimą ir linksmuolius pamažupiečius. Ar prisimenate, kaip el. paštu persiuntinėdavome vieni kitiems linksmas istorijas iš serijos “Katino dienoraštis”, “Laiškas mamai iš stovyklos” ir pan.? Čia tas pats… Tikiuosi, nereiks nieko daugiau pasakoti, užteks pacituoti.
“VI.11 Pirmą kartą gyvenime supykau ant savosios Onos… Įsivaizduokite: išvažiavo su dukterėčia Špokiene į rajoną. Grįžo atgal – už galvos stveriuosi: visos mano senės suknelės į minusus suvarytos. “Mini mada. Labai modern, dėde!”, – pasakė Špokienė. Gal jai ir modernu, bet kokia iš mano šešiasdešimtmetės Onos mini? Ilga kaip žardas. Kaulėta, kojos nuo vaikystės rachito kaip ratlankiai išlenktos…
VI.13 Gaila seno kiemsargio Brisiaus. Šuo antra savaitė negali išsimiegoti. Per visą mėnulio pilnatį iki aušros Špoko giminaitis, studentas su barzda, ne tik muzikos klausosi, bet ir pats bando kurti… Brisius, palikęs savo būstą, išdūmė palaukėmis…
VI.15 Užmokėjau milicijoje baudą, ir dar draugiškas teismas mane svarstys. Mat užvakar atvyko pailsėti pusbrolis chemikas…. Jis pakeitė išvykusį poetą Špoką su žmona. Pusbrolis chemikas nutarė pritaikyti savo mokslines žinias naminės varyme. Nutvėrė jį mano pirtelėje milicijos įgaliotinis Pinta…
VI. 24 Ryte pasigirdo beldimas į duris. “Sveikas, seni, – paplojo man per kaulėtą petį toks ilgšis su tautiniu kaklaraiščiu. – Mes negavom vietų Palangoje. Tai pas tave pailsėsime. [...] vakarais kaimo kraštotyra ir tautosaka užsiimsime. [...] Istoriją jis jau seniai praturtino: kartu atvyko jo sūneliai – Mindaugas, Traidenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas ir Jogaila. Dukterys – Gražina, Aldona, Birutė… [...] Kai išvyko brangūs sveteliai, kaime pasigedome švento Jurgio statulėlės su visu ąžuolu, senelio klumpių [...] Iki šiol mano Ona negali atsistebėti. “Kam, sako, reikia krašto istorijai rėčio su avižinėm kruopom?” Mada lieka mada, suprantam, bet kam kiaulystes krėsti? Įrašė į magnetofoną ūkio vadovo gimtadienio balių ir paleido per Vilniaus radiją kaip folkliorą…”
Paskaitykite
Žymos: Misevičius
Toni Morrison – amerikietė rašytoja, 1993 m. Nobelio literatūros premijos laureatė.
Jos herojės – daugiausia juodaodės moterys. Knygos nėra kupinos šviesos ir džiaugsmo, jose vaizduojama niūri būtis.
„Sula“ – apie dvi drauges – Sulą ir Nelę, jų santykius nuo pat vaikystės iki moterystės, apie Dugną, kuris yra kalvos viršūnėje, nes ten žemės nederlingos ir nereikalingos, ir kuriame gyvena juodaodžiai. Apie pasirinkimą ir išsilaisvinimą. Iš savo pasirinkimo. Apie išdavystę, kuri pasirodo nesanti tokia reikšminga kaip draugystė…
Sula – kitokia nei visa gyvenvietė. Ji nepasiduoda visų čia gyvenančių gyvenimo scenarijui: išvažiuoja ir grįžta tokia, kad visiems kelia pasipiktinimą…
Knygos anotacijoje rašoma, kad ji – apie draugystę. Iš tiesų viską supranti knygos pabaigoje.
Po to, kai Sula nuvilioja Nelės vyrą (jei tai galima vadinti nuviliojimu – juk pats to labai norėjo), draugių santykiai atvėsta. Tiksliau, tai Nelė nusivilia ir pyksta.
Bet kai Sula guli mirties patale, Nelė ją aplanko. Iš smalsumo? O kai ji miršta, staiga supranta – nepaisant nieko, Sula ir jos draugystė yra tai, ko jai trūksta labiausiai.
Tuo metu kaime reikalai staiga ima šlyti. Nes nebėra Sulos, kurios čia visi nekentė ir tarsi norėdami ją pranokti iš neapykantos stengėsi būti doresni, nei iš tiesų yra…
Žymos: Morrison, Sula, Toni Morrison
Nauji komentarai