Tai  žurnalisto Martyno Starkaus ir jo draugų kelionės Šilko keliu – seniausiu žinomu prekybos keliu, nuo II a. pr. Kr. jungusiu Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą, dienoraštis.

Smagi kompanija senais automobiliais nuvažiavo nuo pat Romos, bet jų įspūdingas ir kupinas nuotykių maršrutas iki Šilko kelio ir juo driekėsi per Lenkiją, Slovakiją (buvo planuota per Ukrainą, bet pasirodė esant per brangu, nes automobiliai – tranzitiniais numeriais), Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmėniją, Uzbekiją…

Smagu ją skaityti, patinka žurnalistinis stilius – lakoniškas, bet iškalbingas, nieko nepasakoma per daug, kultūringai pašmaikštaujama laikantis deramos pagarbos kraštui, per kurį keliaujama…

Tarpinio finišo tiesiojoje, artėdami prie sienos, kitoje tuščio kelio pusėje staiga pamatome rankomis mojuojančią ir kitokius ženklus man rodančią žilagalvę žmogystą. [...]

Iš karto tapo aišku, kad tai mūs
ų gidas Mustafa. [...]

– Važiavau jūsų, lėtapėdžių tinginių, pasitikti į Turkiją, pavežusiam vairuotojui turėjau sumokėti 15 eurų (meluoja, aišku, bet gražiai). Pinigų iš jūsų neimsiu, bet štai puikus „Jack Daniels“ butelis bus kaip tik. O, koks malonus sutapimas. Jis kainuoja kaip tik 15 eurų. Imam.

Viskio butelio nupirkti, ypač taip gražiai raginamas, dar niekada nesu atsisakęs. Ir nepamenu atvejo, kad šis gėrimas nebūtų pravertęs. Bet juk mes ruošiamės įvažiuoti į šalį, kurioje alkoholis griežtai uždraustas! Naujasis mūsų pažįstamas į tai tik numojo ranka, butelį mikliai įdėjo tarp MANO daiktų bagažinėje ir merkdamas akį pasakė, kad blogiausiu atveju šiandien dar kartą pamatysim išpilamo alkoholio vaizdą. Raminamai nuteikė tik vangiai šią procedūrą stebėjęs Vytaras. Atsirėmęs į automobilį ir sukryžiavęs rankas atsainiai, bet paguodžiamai teištarė: „Jei gausi rykščių, pusę galėsiu perimt aš“. Sulig šiais žodžiai giedras dangus apsiniaukė ir pradėjo lyti.“