Gardonyi Geza „Ilgaplaukės pavojingos! Senbernių istorijos“
Skaitytos / 2010-06-30

Tai dvylika skirtingų istorijų apie meilę, dvylika išpažinčių, dvylika žavių jaunystės akimirkų, kurias pasakoja senberniai. Kūčių vakarą susitikę vieniši vyrai surengia savotiškas varžybas – tas, kurio meilės istorija bus neįdomiausia, turės mokėti už šampaną. Šie vyrai grįžta į praeities prisiminimus tam, kad dar kartą išgyventų labiausiai juos sukrėtusį jausmą – meilę moteriai. Istorijų kaltininkės skirtingos – vienos jų drovios, mylinčios ir atsidavę, kitos – aikštingos, išlepintos, garbėtroškos, tačiau visos palikę pėdsaką senbernių širdyse. Kai kurios meilės istorijos neišvengia tragiškos baigties, kitos juokingos, trečiosios atskleidžia nusivylimą, žmogaus neryžtingumo ir įsipareigojimo baimę. Tačiau neabejotinai visi vyrai dar bent kartą norėtų pamilti, surasti trūkstamą sielos pusę, atrasti paskendusį savo lobį.

Jerzy Pilch „Kiti malonumai“
Skaitytos / 2010-06-16

Ši knyga išleista jau senokai – 2001 m. Per tą laiką skaičiau ją kokius dešimt kartų, ir manau skaitysiu dar:). Ir visai ne todėl, kad ji  būtų didžiai giliamintiška ar labai pamokanti. Tiesiog tos knygos skaitymas man visada pakelia nuotaiką. Autoriaus rašymo stilius iš tiesų ypatingas. Bent jau man, kuriai stilius apskritai yra labai svarbus literatūrinio kūrinio momentas, nieko panašaus skaityti neteko. Jo pasakojamos istorijos yra graudžiai lyriškos ir kartu iki ašarų juokingos, įgaunančios vos ne anekdotinę formą. Gal ne tiek pačios istorijos, kiek jų pasakojimo būdas – šiek tiek filosofiškas, labai ironiškas, šmaikštus ir elegantiškas. Drįstu pateikti čia gana ilgą citatą — vieną iš savo mėgstamiausių ;): „—    Taip, mano mažasis Kohoutekai, kai užaugsi tavęs lauks veterinarijos meno paslaptys, — sakydavo Kohoutekui jo tėvas. — Tai geras ir kilnus užsiėmimas, tu gelbėsi gyvulius ir padėsi žmonėms. Gerai uždirbsi. Tačiau atmink, — Kohouteko tėvas įspėjamai pakeldavo į viršų pirštą,— kad tavęs laukia antžmogiškos pastangos nežmoniškomis sąlygomis. Šis posakis buvo vienas iš dažniausiai sakomų ir iš kartos į kartą perduodamų posakių Kohoutekų šeimoje. Galbūt prosenelis, mėsininkas Emilianas Kohoutekas, šiuo posakiu nepiktnaudžiavo, tačiau neabejotinai jį žinojo. Tuo tarpu jo sūnus, Ponas viršininkas, Kohouteko senelis, ne tik žinojo šį posakį, bet ir išspausdavo…

Judita Vaičiūnaitė „Mabre viešbutis“
Skaitytos / 2010-06-15

Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga „Mabre viešbutis“, praėjusiais metais pasirodžiusi – skaidrūs lyg ašara poetės gyvenimo fragmentai. Toks atsidūsėjimas, kalbantis apie gyvenimą, kuris visa, kas vyksta, paženklintas vaikystės šviesa, namų šviesa, sutiktų žmonių šviesa. Labai tyli knyga, bet nepamirštama. Citata, kurią tuoj perskaitysit, prasideda knyga. Tai lyg viso J. Vaičiūnaitės kalbėjimo moto: „Tarp senų popierių mėtosi ir telefonų knyga. Pageltusi, apiplyšusi, prieškarinė. Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1940 metams. Atsiverčiu puslapį, kur Kaunas, raidė V: Vaičiūnas, Viktoras… Taip tai mano tėvo pavardė, tai mūsų adresas, tai mūsų telefono numeris. Niekada jo neužmiršau…  Atsiliepti galiu tik aš. Nes visi kiti mirę. Atsiliepsiu – visais nervais, visa siela. O gal ir pati suku iš lėto skaičius ir skambinu į tamsą, į tuštumą. Atsiliepkit, atsišaukit! Kaip aš jūsų pasiilgau. Kaip aš jus myliu.“

Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Skaitytojų išrinkta geriausia 2009 metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Vos atsivertus pirmąjį puslapį, akis kažkodėl užkliuvo už frazės „rainas ir atsišėręs padaras“. Seniai buvau mačiusi tokį sodrų, turtingą lietuvišką tekstą. Stačia galva nėriau knygon, o žodžiai tiesiog tirpo akyse (norėjau sakyt, „ant liežuvio“). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tas rainas ir atsišėręs padaras, katinas Mauricijus, čia pat nudvėsė, ir knyga prasidėjo nuo pirmojo herojų susidūrimo su mirtimi. Dažniausiai iškart dedu į šalį knygas, kuriose mylimi veikėjai „numarinami“, o čia visas siužetas lipdomas būtent ant mirties linijos, tačiau, nepaisant to, tokį malonumą skaitydama lietuvišką kūrinį seniai beturėjau. Skaitydama „taupiau“, mėgavausi kaip reta spalvingu ir taikliu žodynu ir stengiausi ištęsti tą gerumo pojūtį kiek galima ilgiau. Baigus skaityt teliko tik šviesus liūdesys. Pasakojimo centre – Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai, Uršulė ir Kazimieras. Vertinant globaliau – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė antroje XVII amžiaus pusėje su visais spalvingais savo gyventojais: kazokais, merkantiliškomis vienuolėmis, aiškiaregiais bepročiais, girtais valstiečiais, fanatikais, „pasaulio pabaigos“ orgijas keliančiais ištvirkėliais, tuometiniais „naujaisiais lietuviais“, dėl skirtingų įsitikinimų besipešančiais studentais ir neeiliniais šviesuoliais.

Stieg Larsson „The girl who played with fire“
Skaitytos / 2010-05-21

Antroji garsiosios švedo Stiego Larssono tūkstantmečio trilogijos dalis. Pirmoji – „The girl with the dragon tatoo“. Šioje dalyje garsioji hakerė Liz Salander – ne tiek detektyvė, kiek taikinys, nes ji pati įtariama žmogžudyste. Ją medžioja policija ir praeities priešai. Blumkvistas, vienas iš nedaugelio tikintis jos nekaltumu, bando surasti besislapstančią Liz ir nustatyti tikrąjį žudiką…. Nužudytieji – Salander buvusio apsaugininko, kuris kažkada ją brutaliai išprievartavo, advokatas Bjurmanas,  rašytojas Svensonas, Blumkvisto žurnalui bebaigiantis skandalingą straipsnį apie sekso verslą (šis straipsnis gali sugriauti keleto policininkų, 5 teisininkų, prokuroro, teisėjo ir trijų žurnalistų reputaciją) ir Svensono mergina, mokslininkė Mija…

Nick Hornby „Ilgesnis kelias žemyn“
Skaitytos / 2010-05-15

Nickas Hornbis – garsus britų rašytojas, dažniausiai vaizduojantis savimi nusivylusių jaunų žmonių gyvenimus. Ir lietuviškai, ir angliškai (jo knygų bibliotekoje turime abiem kalbomis) skaitomas lengvai, rašymo stilius paprastas, šiltas ir šmaikštus. „Ilgesnis kelias žemyn“ („The Long Way Down“) – knyga apie keturis žmones, kurie nusprendžia nusižudyti – nušokti nuo Šiaurės Londono dangoraižio, populiariausio tarp savižudžių,  stogo.  Bet ten atėję randa dar tris tokius pat… Martinas – prisidirbęs televizijos laidų vedėjas, praradęs viską – žmoną, vaikus, karjerą.  Morinos sūnus neįgalus – jis niekada negalėjo daryti to, ką gali kiti vaikai. Šiandien jis neįgaliųjų dienos centre ir Morina, uoli katalikė, pasirengusi padaryti pačią didžiausią  nuodėmę, nes nebepakelia savo vaiko lemties.  Džesė – maištaujanti žymaus politiko dukra.  Džei Džei – begalę problemų turintis picų išvežiotojas, buvusi roko žvaigždė… Keturi nepažįstamieji, kurie dar prieš keletą minučių buvo įsitikinę, kad jie yra vienui vieni šiame pasaulyje, kartu suvalgo picą ir išsikalba…

Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“
Skaitytos / 2010-05-08

Perskaičiau rašytojos eseistės Giedros Radvilavičiūtės knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Be minėtosios knygos, ji yra parašiusi esė rinktinę „Suplanuotos akimirkos“ (2004) ir, kaip bendraautorė, romaną „Siužetą siūlau nušauti“ 2002). Visa Giedros Radvilavičiūtės kūryba mane labai žavi. Kodėl? Visų pirma man atrodo, kad kartais mes mąstome labai panašiai (juk visiems mums patinka turėti bendraminčių, tiesa?). O skirtumas tarp manęs ir autorės toks, kad kai aš pabandau išguldyti savo mintis popieriuje, bandymai baigiasi greitai ir ilgam, nes suprantu, kad tai beprasmiška, o Giedra „mano“ mintis reiškia tiesiog tobulai:-). Taip pat mane žavi jos norėjimas ir mokėjimas gilintis į žmogaus vidų, jo mintis, pasakojimus ir istorijas. Aš pati visada mėgėjiškai domėjausi psichologija, tad jos kapstymasis po savo ir kitų žmonių vidinį pasaulį man labai artimas ir suprantamas. Keri jos labai moteriška rašymo maniera. Galbūt daugelis skaičiusiųjų šios autorės kūrinius su manim nesutiktų. Kažkodėl tai, kas moteriška, mūsuose įsivaizduojama kaip kai kas sentimentalaus, lyriško, ašaringo, saldaus. Giedros kūryboje to tikrai nerasite. Priešingai, švelnesnės natūros žmonėms ji gali pasirodyti kaip tik pernelyg kieta, kiek arogantiška net šiek tiek piktoka. Ir vyriškai lakoniška. Tačiau po tuo kietu luobu slypi labai moteriškas gyvenimo, įvykių, žmonių pajautimas.

Khaled Hosseini „A Thousand Splendid Suns“
Skaitytos / 2010-05-04

Ramaus pasakojimo, labai vizuali ir jautri knyga nukels jus į Afganistaną, įves į eilinių šeimų namus ir atskleis moterų džiaugsmų ir košmarų pasaulį. Afganistaną dabar matome tik sugriautą, praktiškai sunaikintą, tačiau jautrios ir išdidžios žmonių širdys palaiko jį gyvą ir kuria naują ateitį. Jei jūsų anglų kalbos žinios vidutinės, Khaled Hosseini – jūsų rašytojas: viską suprasite ir ašarą nubrauksite. Paskaitykite šią knygą, jei dar kartą norite įsitikinti, kaip gerai gyvenate. Būtinai perskaitykite to paties autoriaus knygą „Kite Runner“ (biblioteka turi ir lietuviškai „Bėgantis su aitvaru“). Pastarojoje atskleidžiamas vyriškasis pasaulis, kuris nė kiek ne mažiau jautrus nei moteriškasis.

Romain Gary „Moters šviesa“
Skaitytos / 2010-04-26

Gali patikti, gali nepatikti, bet abiem atvejais paskaityti verta, nes istorija trumpa ir nespėja įgrįsti (tuo atveju, jei nepatinka). Man tai pasirodė gerokai nenuosekli knyga – tikrai puikiai parašytus ironiškus istorijos pasakotojo „viražus“ keičia ilgoki sielos gelmių „kasinėjimai“ – kaip jaučiuosi, kodėl taip jaučiuosi ir kas toliau… Tikrai patiks tiems, kurie mėgsta knygose ieškoti protingų minčių ir vėliau jas cituoti. Bet kokiu atveju, knygos tema yra jautri ir mes nė vienas nesame apsaugoti nuo tikimybės atsidurti tokioje situacijoje – negrįžtamai prarasti artimus mylimus žmones. Paskaitai tokią knygą ir supranti, kad reikia džiaugtis kiekviena akimirka, kiekvienu sutiktu žmogum ir išgertu buteliu.

Martynas Starkus „Šilko kelias“
Skaitytos / 2010-04-22

Nors ir bibliotekininkė esu, neturiu laiko daug skaityti, bet į šią knygą dairiausi jau seniai. Tad prigriebiau važiuodama autobusu į Kauną, kad laikas tuščiai neitų dvi valandas tik sėdint ir siūbuojant. O kol suvažinėjau pirmyn ir atgal, knyga buvo beveik baigta. Tai  žurnalisto Martyno Starkaus ir jo draugų kelionės Šilko keliu – seniausiu žinomu prekybos keliu, nuo II a. pr. Kr. jungusiu Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą, dienoraštis. Smagi kompanija senais automobiliais nuvažiavo nuo pat Romos, bet jų įspūdingas ir kupinas nuotykių maršrutas iki Šilko kelio ir juo driekėsi per Lenkiją, Slovakiją (buvo planuota per Ukrainą, bet pasirodė esant per brangu, nes automobiliai – tranzitiniais numeriais), Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmėniją, Uzbekiją…