Gillian Flynn. Dingusi. Tamsumos
Skaitytos / 2014-12-18

Nežinau kodėl, bet niekad pernelyg uoliai nesiverždavau perskaityti to, kas įvardijama kaip „pasaulinis bestseleris“. Net atvirkščiai – man atrodydavo, kad veikiausiai tokie kūriniai dažnai pervertinami, kad jiems sukuriama dirbtina šlovė ir skaitytojas lengvai praryja šį jauką:“visi skaitė, turiu ir aš perskaityti“. Todėl kai tik pasirodė Gillian Flynn romanas „Dingusi“ ir iš šių knygų knygynų vitrinose netgi buvo statomos sienelės, mane tai veikė neigiamai. Galvojau – na, galbūt kada nors vėliau ir perskaitysiu, kai atslūgs visuotinis susidomėjimas. Taigi, knyga atkeliavo iki manęs. Tiesa, pirmiau perskaičiau „Tamsumas“, o ne „Dingusią“, bet jau po pirmojo perskaityto romano turėjau „atsiimti savo žodžius“. Romanas tikrai stiprus. Gal geriau sakyti – abu romanai stiprūs. Tiek viename, tiek kitame pasirinkta pasakojimo maniera – kai pirmiausia kaktomuša susiduri su romano veikėjus ištikusia nelaime, o po to grįžtama į praeitį ir vėl žingsnis po žingsnio keliaujama ligi to paties tragiško įvykio – verčia jaustis taip, lyg sėdėtum atviram lauke, aplinkui rinktųsi juodi audros debesys, o tu, sugniaužęs iš įtampos kumščius, lauktum , kada trenks perkūnija ir tvykstels žaibas. Man tai nebuvo lengvi laisvalaikio skaitiniai su arbatos puodeliu rankoje, jaukiai užsiklojus kojas pledu. Tai, ką verčia išgyventi savo romanų veikėjus autorė, neišvengiamai išgyveni ir pats. Nenoriu aprašinėti kiekvieno romano atskirai,…

Šarvuota širdis: romanas / Jo Nesbø
Skaitytos / 2014-10-28

Naujas norvegų detektyvų meistro romanas, neabejotinai sudominsiantis pasiilgusius intriguojančios įtampos, aštraus siužeto, virtuoziškų autoriaus viražų, jam sumaniai „slepiant“ mįslės įminimo raktą nuo skaitytojo… Teko skaityti, kas skaitytojus žavi skandinavų detektyvuose. Sakoma, jog literatūrinė kalba, herojai ir aplinka. Jo Nesbø romanų kalba aiški, neapkrauta metaforomis, tačiau tuo pat metu vaizdinga ir, jei taip galima pasakyti, kinematografiška. Herojus – detektyvas Haris Hūlė – nespindintis gyvenimo džiaugsmu, turintis psichologinių traumų ir kankinamas nesibaigiančių rūpesčių – visgi kelia didelę simpatiją, nes, paprastai pasakius, vis tiek yra įkūnytas Gėris ir Teisingumas. Teigiama, kad skandinavų romanai pakeri savo pakilia ramybe. Ir turbūt ne tik tuo. Konkrečiu atveju „Šarvuota širdis“ šalia savo aštraus siužeto žavi autoriaus puikiai perteikiama gamtos aplinka. Atokios snieguotos kalnų viršūnės, žiema ir nerimstančios žmonių aistros – kerštas, valdžios troškulys – visa tai kartu sukuria spalvingą literatūrinį peizažą. Tačiau šį kartą norėčiau užsiminti ne tik apie puikiai „sukaltą“ siužetą. Jei skaitėte Jo Nesbø „Raudongurklę“, „Gelbėtoją“, „Pentagramą“, „Sniego senį“ ar „Nemezidę“, šis romanas irgi jums turėtų patikti. Bet be kriminalinės linijos čia yra ir kita, manyčiau, literatūriškai stipri linija: vienatvės tema. Perskaičiusi „Šarvuotą širdį“, sau pavadinau šį romaną knyga apie vienatvę. Tai rašytojas leidžia pajusti, atverdamas savo pagrindinio herojaus išgyvenimus – jo jausmus suvokiant, kad…

Sniego Senis: romanas / Jo Nesbø. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba. – 2013. – 471 p. – ISBN 978-9955-23-715-0
Skaitytos / 2014-02-19

Vieno įdomiausių šių laikų kriminalinių rašytojų norvegų autoriaus Jo Nesbø naujausias romanas, prikaustantis dėmesį ne tik įtemptu siužetu, bet ir ryškiais personažų charakteriais, savitu stiliumi, kuriame persipina spalvinga kompozicija ir plastiški siužeto vingiai. Neretai kriminaliniame romane didžiausią įspūdį mums daro būtent šiam žanrui būdingos šiurpios detalės. Jų yra ir šioje knygoje. Tačiau visgi didžiausias dėmesys ir simpatija tenka pagrindiniam veikėjui – policijos inspektoriui Hariui Hūlei – žmogui, kankinamam praeities ir dabarties, kovojančiam su savais demonais, palūžtančiam ir vėl pakylančiam, šįkart vaikščiojančiam taip arti mirties, kad, rodos, net ir mes, skaitytojai, jaučiame žudiko alsavimą į nugarą. Savo oficialiame tinklapyje rašytojas Jo Nesbø yra prisipažinęs, kad „sąmoningai tęsia Hario fizinę dekonstrukciją. Nes jis yra žmogus, kaip ir visi mes – mirtingas“. Bauginantis ir tuo pat metu stipriai įtraukiantis pasakojimas neretai persmelkiamas ir ironijos, kas tik įrodo rašytojo meistriškumą ir gebėjimą kriminalinio romano žanrą pateikti kaip rimtos literatūros pavyzdį. Tai buvo pirmoji Jo Nesbø knyga, kurią perskaičiau. Iškart po to perskaičiau ir jo romanus „Raudongurklė“ bei „Gelbėtojas“. Žinau, kad ieškosiu ir kitų jau išleistų šio rašytojų knygų bei lauksiu pasirodant naujų. Nes išties tenka pripažinti, jog Jo Nesbø yra rimto skandinaviško detektyvo meistras.