Paula Hawkins. Mergina traukiny
Skaitytos / 2016-01-19

Išties ryškus literatūrinis autorės Paulos Hawkins debiutas. Ryškus tuo atžvilgiu, jog prikausto dėmesį ir skatina perskaityti knygą „vienu prisėdimu“. Asmeniškai man tai buvo savaitgalio knyga, nes pradėjus skaityti norėjosi užbaigti, sužinoti, į ką išsivystys įtemptas siužetas, o vienai knygai, kuri yra tikrų tikriausias psichologinis trileris,  užvis geriausia paskirti savaitgalį. Kelių atskirų veikėjų likimai iš pradžių, rodos, yra visai tarpusavyje nesusiję – kai kuriuos iš jų pagrindinė herojė mato tik pro traukinio langą, apie kitus sužinome iš jos skaudžių prisiminimų… Siužetui, lyg tam traukiniui, įgyjant pagreitį, likimai, lyg atskiros dėlionės dalys, pamažu pradeda artėti vieni prie kitų, kol galų gale tampa nebeatsiejami. Įvykių centre – gana vieniša, kol kas nesėkmingai po skaudžių permainų asmeniniame gyvenime bandanti atsigauti mergina vardu Reičelė. Keisčiausia, kad jos paveikslas, nors autorės ir prisodrintas aštrių, nemalonių potėpių, ilgainiui tampa patraukliausias. Daug patrauklesnis už paveikslus tų, į kuriuos Reičelė žiūri susižavėjusi, įsivaizduodama, jog jų gyvenimas yra tobulas ir jie patys tobuli… Tikriausiai skaitytoją ir žavi būtent Reičelės paprastumas, teisingumo jausmas, nuoširdumas. Nors supranti, jog ji – tik romano veikėja, užversdamas paskutinį knygos puslapį nuoširdžiai mintyse jai linki laimės. Kaip ir visiems palūžusiems, bet bandantiems, norintiems atsitiesti ir gyvenimą pradėti iš naujo. Visgi, nors knyga ir patiko, pabaigoje kiek nusivyliau. Veikėjas,…

Gillian Flynn. Aštrūs pjūviai
Skaitytos / 2015-08-18

Kiek anksčiau dalinausi savo įspūdžiais apie perskaitytas kitas šios autorės knygas – „Dingusi“  ir „Tamsumos“.   Šį kartą į rankas pateko rašytojos debiutinis romanas „Aštrūs pjūviai“. Galbūt svarstant, ar verta skaityti šią knygą, būtų galima padaryti įspūdį vien pacitavus visiems gerai žinomų plunksnos meistrų teigiamus atsiliepimus („Šią knygą pavadinti tik puikia –  išties menkas pagyrimas“ –  rašo Stephen King , „Gillian Flynn pateikia puikų detektyvą, stulbina savo įžvalgomis…“ –  taip „Aštrius pjūvius“ vertina Harlan Coben; išvardinus nominacijas, kurios rašytojai atiteko už šį kūrinį: „Aštrūs pjūviai“ iškart laimėjo dvi Britain’s Dagger Awards nominacijas (du kartus šios premijos daugiau nėra gavęs nei vienas rašytojas)… O gal kažkam geresnis rodiklis yra eilinio skaitytojo nuomonė, kurią ir rengiuosi pateikti. Tai nelengvas, painus pasakojimas, nejauki kelionė kartu su pagrindine romano heroje po jos nelaimingą vaikystę ir keistą dabartį, kada ji, būdama dienraščio reporterė, gauna pirmą rimtą užduotį parašyti reportažą. Ji nenoromis išvyksta į gimtąjį miestelį, kur buvo nužudytos dvi mergaitės. Glumina nejauki miestelio atmosfera, šaržuotai piešiami jo gyventojų portretai, pradžioje netgi erzina Kamilės (pagrindinės veikėjos) gyvenimo užkaboriai su jos keistais įpročiais… Tiesą sakant, kažkuriuo metu buvo noras nebeskaityti knygos. Keistą atmetimo reakciją sukelia nuolatinis metaforiškas šaltis, herojės vienatvė ir liguisti prisiminimai iš vaikystės, susvetimėjusių ją supančių…

Gillian Flynn. Dingusi. Tamsumos
Skaitytos / 2014-12-18

Nežinau kodėl, bet niekad pernelyg uoliai nesiverždavau perskaityti to, kas įvardijama kaip „pasaulinis bestseleris“. Net atvirkščiai – man atrodydavo, kad veikiausiai tokie kūriniai dažnai pervertinami, kad jiems sukuriama dirbtina šlovė ir skaitytojas lengvai praryja šį jauką:“visi skaitė, turiu ir aš perskaityti“. Todėl kai tik pasirodė Gillian Flynn romanas „Dingusi“ ir iš šių knygų knygynų vitrinose netgi buvo statomos sienelės, mane tai veikė neigiamai. Galvojau – na, galbūt kada nors vėliau ir perskaitysiu, kai atslūgs visuotinis susidomėjimas. Taigi, knyga atkeliavo iki manęs. Tiesa, pirmiau perskaičiau „Tamsumas“, o ne „Dingusią“, bet jau po pirmojo perskaityto romano turėjau „atsiimti savo žodžius“. Romanas tikrai stiprus. Gal geriau sakyti – abu romanai stiprūs. Tiek viename, tiek kitame pasirinkta pasakojimo maniera – kai pirmiausia kaktomuša susiduri su romano veikėjus ištikusia nelaime, o po to grįžtama į praeitį ir vėl žingsnis po žingsnio keliaujama ligi to paties tragiško įvykio – verčia jaustis taip, lyg sėdėtum atviram lauke, aplinkui rinktųsi juodi audros debesys, o tu, sugniaužęs iš įtampos kumščius, lauktum , kada trenks perkūnija ir tvykstels žaibas. Man tai nebuvo lengvi laisvalaikio skaitiniai su arbatos puodeliu rankoje, jaukiai užsiklojus kojas pledu. Tai, ką verčia išgyventi savo romanų veikėjus autorė, neišvengiamai išgyveni ir pats. Nenoriu aprašinėti kiekvieno romano atskirai,…