Gina Viliūnė. „Anos lobis“
Skaitytos / 2018-03-01

2014 m. pavasarį Vilniuje dingsta trys merginos. Algė Gustaitė ketina tik šiek tiek padėti policijos komisarui Vytautui, bet susipažinusi su vienos dingusios merginos tėvu švedu Svenu visa galva pasineria į paieškas. Netrukus išaiškėja, kad merginų dingimas susijęs su senu eilėraščiu ir jame pateiktomis užuominomis apie paslėptą lobį. 1625 m. jėzuitas Teodoras į Vilnių atgabena karalaitės Anos palikimą – brangakmeniais nusagstytą knygą, į kurią sudėta per gyvenimą sukaupta šios mokslininkės, vaistininkės, botanikės ir alchemikės išmintis. Nepaprasti ir knygą puošiantis brangakmeniai – sklinda gandas, esą kiekvienas jų turi galią keisti žmogaus likimą… Ar pavyks vienuoliui knygą perduoti Anos sūnėnui Vladislovui Vazai? Kas sieja karalaitę ir tris Vilniuje dingusias merginas? Ką sužinos Algė Gustaitė, užsimojusi įminti šią painią istorijos mįslę? „Anos lobis“ – trečiasis Ginos Viliūnės trilogijos romanas, užbaigiantis pasakojimą apie „Karūnos be karaliaus“ bei „Vilniaus Madonos“ herojus. https://www.knygos.lt/lt/knygos/anos-lobis/

Vilius Kočiubaitis. „Afganistano daktaras“
Skaitytos / 2017-09-01

Kuris žmogus sielos ramybės galėtų ieškoti pragaru virtusiame krašte? Taip elgiasi lietuvis gydytojas Vilhelmas Vėberis, grįžęs dirbti į Afganistano ligoninę. Skurdas, viduramžių tradicijos, neapykanta kitatikiams, smurtaujantys talibai – tokia Afganistano kasdienybė. Akistata su mirtimi čia įprastas dalykas, o išlikimo pamokos ypač skausmingos. Keliaudamas per nusiaubtą kraštą, Vėberis bando prisitaikyti prie vietos papročių. Jo kelyje išdygsta ir vienas kitas atklydęs svetimšalis. Užsienietė moteris, dešimčiai dienų tapusi Vėberio pakeleive, irgi bėga nuo praeities šmėklų. Ji lyg šviesos spindulys blyksteli gydytojo gyvenime, tačiau užgęsta taip ir nesugebėjusi prigyti nesvetingoje žemėje. Šis vyriškas, kiek šiurkštokas, erotikos kupinas romanas mus veda ne tik per Hindukušo kalnus ir slėnius. Tai kelionė žmogaus sielos labirintais, kartais nerandant jokio išėjimo. https://www.knygos.lt/lt/knygos/afganistano-daktaras/

Romualdas Drakšas. „Smolensko pulkai“
Skaitytos / 2017-05-31

1408 metai. Lengvenis Algirdaitis sulaukia Lietuvos valdovo Vytauto įsakymo perimti vadovavimą trims elitiniams pėstininkų pulkams ir vykti su jais į Smolenską. Taip prasidėjo įvykiai, nulėmę ne tik pavienių žmonių, bet ir Lietuvos bei Kryžiuočių ordino likimą. Tai puiki knyga mėgstantiems istoriją!

Dar kartą apie „Silva Rerum“

Prieš akis ant stalo – K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Nerašysiu, apie ką knyga, necituosiu turinio ar pan.: kas skaitys, tas perskaitys, o kam nesinorės, tai neverta ir brukti… Geriau parašysiu savo įspūdį ir santykį su perskaitytu romanu. Prieš skaitydama nebuvau skaičiusi anei vienos recenzijos, neieškojau patarimų ir pan. Turėjau tik vienos kolegės nuomonę, kad  neaišku už ką knyga išrinkta metų knyga. Hm….na, pamaniau,  paskaitinėsiu, nes kaip tik tuo metu skaityti skirtų knygų lentynėlė buvo tuščia. Ir pradėjau… ir nebesinorėjo užversti. Ir gaila buvo, kai neskaityti puslapiai tirpo ir mažėjo. Džiaugiausi ir negalėjau atsidžiaugti: štai! pagaliau! turime ir lietuvišką puikią, įdomią, užvedančią knygą, kurioje ne vien istorija, ne vien atpasakojimas įvykių ar siužeto, bet ir įvairiausių  jausmų puokštė. Kalba turtinga, vaizdinga, gyva kelionė Vilniaus ir Lietuvos kaimo keliukais, žmonių santykių vingiuose. Jaunų žmonių augime ir pagyvenusių išmintyje, kai nebemeluoji sau…   Ir vis grįždavau prie minties: nejaugi kiti skaitantieji nemato to grožio, nejaučia, koks malonumas vilnija kūnu skaitant „Silvą….“. Va ir mintiju sau – gerai, kad neieškojau kitų nuomonės apie knygą, prieš sėsdama ją skaityti. Kai turėjau savo nuomonę, perskaičiau viską, ką tik suradau ir apie Autorę, ir apie jos romaną. Džiugu, kad romanas sulaukė tiek  įvairiausių atsiliepimų – nuoširdžių ir ne…

Vinco Mykolaičio-Putino „Krizė“
Skaitytos / 2011-01-10

Su kuo jums asocijuojasi žodis „krizė“? Kai buvau maža, tėtis kartais taip mane vadindavo, nes mėgdavau juoktis. Dabar šis žodis iškart sukelia niūrias mintis. Net pageidaujama jo nebevartoti kaip kokio keiksmažodžio. Rekomenduojama keisti žodžiu „sunkmetis“. Neseniai pasirodė V. Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“. Parašytas 1937 metais, o atrodo tarsi apie šiandieną, apie mus. V. Mykolaitis-Putinas visiems žinomas kaip poetas ir romano „Altorių šešėly“ autorius. „Krizėje“ romantizmo gerokai mažiau nei minėtame romane bei poezijoje, o pasakojimas grįstas tikrais faktais. Už romano herojų slepiasi realūs žmonės, situacijos neišgalvotos, o ir vietovės atkurtos tiksliai iš tuometės Lietuvos žemėlapio (kai kurie reliktai išlikę iki šiol). Už šviesuolio Visvydo slypi pats V.Mykolaitis-Putinas, stipriai finansiškai nukentėjęs nuo aferisto dvarininko Boriso Melngailio – už jam pažiruotus vekselius rašytojas privalėjo atiduoti gerą dalį „Altorių šešėly“ honoraro. „Nenorėčiau karčiais prisiminimais pažeisti mirusiųjų atminimo, šiuo atveju a.a. Boriso Melngailio. Bet Jums susidomėjus tąja afera, nuo kurios nukentėjo ir Putinas, norom nenorom turiu į tai atviriau žvilgterėti, juo labiau, kad gal niekas daugiau tos anuometinės Putino galbūt tamsiausios gyvenimo „nakties“ ir nežino, o jeigu ir žino, nenori apie tai kalbėti“, – rašė viename laiške Putino sesuo M. Slavėnienė.

Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“

Žodis „Tėvynė“ asocijuojasi su patriotizmu, pilietiškumu ir panašiomis sąvokomis. Jau norėjau pateikti, kaip žodynas šį žodį apibūdina, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Susiraskite patys – taip bus įdomiau. Į tas mano minėtas sąvokas ir visokius apibrėžimus rašytojui Andriui Jakučiūnui nusišvilpt. Jo tėvynė kitokia. Visai nepanaši į randamas žodynuose ar įprastame paprasto piliečio mąstyme. A. Jakučiūno TĖVYNĖ yra LOVA. „…Vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir ta istorija ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova, ir išgirsčiau iš padaro, kuris manyje nuolat drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau“ – rašoma romane. Ne vienam skaitančiajam gali pasirodyti, kad romano herojus, alkoholikas, yra visiškas mankurtas, kuriam absoliučiai nerūpi niekas, kas yra už jo mažo pasaulėlio – lovos ribų. Tačiau pats autorius tą neigia, tikindamas, kad yra kaip tik atvirkščiai, kad tam žmogui kaip tik be galo rūpi, kas yra už tos lovos ribų, bet jis sąmoningai ar nesąmoningai suvokią esąs nepajėgus to kito pasaulio pasiekti, nebent tik tikėdamas stebuklu gali išsaugoti viltį. Pasak A. Jakučiūno, romano idėja kyla iš to, kad viltis gali tapti veiksminga ir reali būtent dėl kraštutinio nepagrįstumo.

Gintaro Grajausko „Erezija“
Skaitytos / 2010-11-09

Būna tokių knygų, kad perskaitai ir pamanai – juk tai knyga dvynė. Skaičiau tokią panašią. Tik kuo jos tokios panašios net apsakyti sunku. Kodėl sunku? Todėl, kad panašios ne plaukų ar akių spalva, o kažkuo iš giliau, iš vidaus. Tokios panašios man pasirodė Gintaro Grajausko „Erezija“ ir Georgi Gospodinov „Natūralus romanas“. Panašios jos buvo net savo išvaizda, kitaip sakant, forma, struktūra. O svarbiausia – giliomis įžvalgomis ir tam tikru savitu juodu (o gal tamsiai tamsiai mėlynu) humoru. Įdomu dar ir tai, kad abiejų autorių inicialai irgi vienodi – GG. „Mat jei jau esi rašytojas, tai turi mulkinti ir mulkintis rimtai bei oriai. Apsimesti, jog kenti už visą pasaulį, net jei vienintelė tavo kančia yra vidurių užkietėjimas. Apsimesti tai aš galiu, ir visai nesunkiai – bet manau, kad jei jau apgaudinėji kitus ir save, tai galėtum sau leisti tuo ir pasimėgauti. Nekentėti. Mulkinti visus džiaugsmingai ir nuoširdžiai, cypaudamas iš pasitenkinimo. Mulkinti kaip dulkinti. Kitaip jokios satisfakcijos aš čia nematau. Anokia čia laimė visą gyvenimą vaidinti dvasingą dvėselieną“, – tai Gintaro Grajausko žodžiai. Turiu pasakyti, kad bulgaras Georgi Gospodinov gerokai subtilesnis, kai kalbama apie meilę, tačiau kartais rėžia iš peties kitose situacijose. Pvz., „Karlsonas? Tas geraširdis pedofilas?“

Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“

Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus. Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“. „Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši.