Francoise Sagan „Savotiška šypsena“
Citatos , Skaitytos / 2010-11-20

Françoise Sagan (1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, kurios kūriniai daugelį metų pirmauja geriausiai perkamų Prancūzijos knygų sąrašuose. Rašytoja, pasirinkusi Sagan slapyvardį iš meilės Marselio Prusto kūrybai, jau pirmuoju savo romanu pavergusi Prancūziją, įkūnijo keistą ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilumo derinį. Jos gyvenimas buvo toks pat audringas ir sudėtingas, kaip ir jos knygos. Aistringai mylėjusi vyrus, mėgusi prabangius automobilius, lošimo azartą, į savo romanus rašytoja perkėlė savo pačios jausmų sumaištį.  Vyro ir moters santykiai, aistra ir abejingumas, daug žadanti užsimezgančio romano pradžia ir jausmų žlugimas – amžinos temos, kurias Françoise Sagan vis iš naujo gvildena savo knygose. Taip knygą pristato leidykla „Tyto alba“. Knygoje vaizduojama mokinės ir suaugusio vyro meilės istorija. Romano istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nė vienos pusės. Nepretenzinga studentės Dominykos ir gerokai vyresnio Luko meilės istorija pasakojama su tam tikra distancija, savotiška ironija ir švelnumu.

Andrei Makine „Moteris, kuri laukė“
Skaitytos / 2010-10-07

„Moteris, kuri laukė“ – trečiasis Andrei Makine romanas, verstas į lietuvių kalbą ir pasirodęs šiais metais. Neužmirštama knyga! Pirmiausia tai puikus, paveldėtas, rašytojo stilius: prancūziškas subtilumas, išsiliejantis slavišku atvirumu. Amžina moters ir vyro tema. Šio romano istorija būtų banaliai šiuolaikiška, jei ne Moteris, kuri visiškai – absoliučiai visiškai – kitokia. Laukianti, nes tebemyli, ištikima, nes išlydėdama pažadėjo jo, vienintelio, laukti. Ir taip 30 metų, Rusijos užkampyje, gūdumoje, ji moko vaikus, gydo, guodžia, slaugo – ir laukia… O vyrai ir moterys gyvena čia ir dabar, viską vartodami. Bet visų akys krypsta į ją… Argi įmanoma taip „kvailai“, taip ištikimai, taip skaisčiai gyventi?.. Didžioji Moters sielos galia. Ir vyrai, tokie šiandieniniai, o  vis dėlto pilni ilgesio…