Būna tokių knygų, kad perskaitai ir pamanai – juk tai knyga dvynė. Skaičiau tokią panašią. Tik kuo jos tokios panašios net apsakyti sunku. Kodėl sunku? Todėl, kad panašios ne plaukų ar akių spalva, o kažkuo iš giliau, iš vidaus. Tokios panašios man pasirodė Gintaro Grajausko „Erezija“ ir Georgi Gospodinov „Natūralus romanas“. Panašios jos buvo net savo išvaizda, kitaip sakant, forma, struktūra. O svarbiausia – giliomis įžvalgomis ir tam tikru savitu juodu (o gal tamsiai tamsiai mėlynu) humoru. Įdomu dar ir tai, kad abiejų autorių inicialai irgi vienodi – GG.
„Mat jei jau esi rašytojas, tai turi mulkinti ir mulkintis rimtai bei oriai. Apsimesti, jog kenti už visą pasaulį, net jei vienintelė tavo kančia yra vidurių užkietėjimas. Apsimesti tai aš galiu, ir visai nesunkiai – bet manau, kad jei jau apgaudinėji kitus ir save, tai galėtum sau leisti tuo ir pasimėgauti. Nekentėti. Mulkinti visus džiaugsmingai ir nuoširdžiai, cypaudamas iš pasitenkinimo. Mulkinti kaip dulkinti. Kitaip jokios satisfakcijos aš čia nematau. Anokia čia laimė visą gyvenimą vaidinti dvasingą dvėselieną“, – tai Gintaro Grajausko žodžiai.
Turiu pasakyti, kad bulgaras Georgi Gospodinov gerokai subtilesnis, kai kalbama apie meilę, tačiau kartais rėžia iš peties kitose situacijose. Pvz., „Karlsonas? Tas geraširdis pedofilas?“
Dar vienas abiejų romanų panašumas, kad jie dėliojami iš atskirų pasakojimų. G. Gospodinovo romane tas pats personažas gyvena tris skirtingus gyvenimus, G. Grajausko „Erezijoje“ skirtingus gyvenimus gyvena trys istorijos. Viena pasakoja apie XV amžiaus mąstytojo, su Janu Husu artimai bendravusio Jeronimo Prahiškio kelionę į Lietuvą, kita tveria savitą mitą apie lietuvių tautos kilmę, trečia – tikras trileris su samdytais žudikais.
Mitas apie lietuvių kilmę „Erezijoje“ teigia, kad visa lituanų giminė kilusi iš Albos karaliaus dukters Eglės, o giminės kunigaikštis buvęs Palemonas, o giminė skirstoma į gyvatininkus, žaltininkus, rupūžininkus, o vėliau dar ir į žolininkus bei grybininkus. Ta giminė klajojo ilgokai ir po ilgų kelionių atsikraustė į pelkynus Šiaurėje. „Stebuklingam Palemono protėvio gimimui atminti jie visur nešėsi lazdą-krivūlę, kitaip dar vadinamą lituus, ir garbino klajojantį Falą beigi Laukiančią Vaginą.“
Iš Jeronimo Prahiškio diskusijų su vienuoliu Andriumi, buvusiu Ibučiu, sužinome, kad senais laikais Lietuvos herbe buvo piešiamas Vienragis, o ant jo – pats Perkūnas, užsimojęs savo žaižaruojančia strėle.
O kiek čia teisybės ir kiek mulkinimo? Geriausias atsakas pačioje „Erezijoje“:
„Reikia pasakyti, kad nuo atklydusių svetimšalių, besirūpinančių nuodėmingomis jų sielomis, lituanai savo tikruosius dievus slepia, o prigalvoja tamtyč daugybę netikrų, kad svetimšalius prigautų: sako, pavyzdžiui, kad visų jų dievų galingiausi yra trys – Pirdukas, Bezdukas ir Šiknius, kas išvertus į kitas kalbas visais trimis kartais tereiškia oro gadinimą. Taip jie pasidaro sau juoko iš tų, kurie nori žinoti visą teisybę apie visą teisybę“.
Virginija Januševičienė