„Kai aš buvau vaikas, mano mama man pasakė, kad aš esu mažas gabalėlis dangaus, kuris atėjo į pasaulį, nes mama ir tėtis ją labai mylėjo! Tik vėliau aš supratau, jog tai nebuvo tiesa,“ – tai ištrauka iš garsiosios Jodi Picoult knygos „Mano sesers globėjas“.

„Šeimos nesivadovauja logika, tik emocijomis“ – toks  apibendrinimas tapo savotišku Jodi Picoult moto,  pristatant knygą  „Mano sesers globėjas“.  Joje – šeimos, auginančios tris paauglius, istorija. Emocijos čia išties pralenkia logiką. Jodi Picoult lengvai skaitomu stiliumi knygoje „Mano sesers globėjas“ pasakoja jautrią ir netradicinę istoriją apie gražią šeimą, kuriai tenka įveikti labai sunkius išbandymus. Tai romanas apie Fidžeraldų šeimą, kurios ramų ir idilišką gyvenimą griauna vyresniosios  dukros Keit liga. Tikimybė šia liga sergant išgyventi ir pasveikti – minimali, nebent atsirastų idealus organų (kraujo, kaulų čiulpų, inkstų ir t. t.) donoras. Manau, kad visi tėvai stengtųsi bet kokiomis priemonėmis išgelbėti savo vaiką.

Kai Keit diagnozavo ūmią promielocitinę leukemiją, labai retą ir agresyvią kraujo ligą, ir tradicinis gydymas mažai tepadėjo, o vyresnysis brolis Džesas netiko kaip donoras, tėvai ryžosi netradiciniam poelgiui. Taip šeimoje atsirado mažiausioji sesutė Ana, identiška genetinė vyresniosios kopija. Koks to tikslas? Tai vaikštantis kraujo ir audinių donoras Keit. Mažylei Anai tenka iškentėti daug bjaurių procedūrų, adatų dūrių, kad padėtų savo seseriai.  Taip Keit gyvybė palaikoma, iki jai sukanka 16 metų.

Ana Fidžerald – mėgintuvėlyje suprojektuotas vaikas, vyresniosios Fidžeraldų dukros Keitės genetinis išsigelbėjimas. Nuo pat vaikystės ji žino savo gyvenimo tikslą ir atsakymą, kodėl gimė.

Realybė neišvengiama. Kai tik vyresniajai dukrai Keit pablogėja, ji atsiduria ligoninėje. Kiekvienas pablogėjimas gali būti lemtingas. Ana alinama įvairių operacijų, kad savo kraują, kaulų čiulpus galėtų paaukoti Keit. Knygoje pasakojami itin skaudūs šeimos išgyvenimai globojant vis silpstančią Keit.

Nepaisant to, Fidžeraldai labai myli vienas kitą, puikiai sutaria tarpusavyje ir visi gerai žino savo pareigas. Įprastas gyvenimas tęsiasi iki laiko, kai vaikai ima bręsti. Vidurinysis sūnus Džesis tampa maištaujančiu, pastatus padeginėjančiu vaikinu (o jo tėčiui, dirbančiam gaisrininku, tenka gesinti), šešiolikos metų Keit, pavargusi nuo susitaikymo su mirtimi ir laukimo, „kada gi tai įvyks“,  kartais svajoja apie savo kančių Žemėje pabaigą, o trylikametė Ana ima mąstyti, kad toks gyvenimas, kurį ji gyvena, yra neteisingas. Ana myli seserį, tačiau taip pat myli save –  kaip ir kiekvienas žmogus, nori normalaus gyvenimo, kad dėl sesers Keit ligos nereikėtų aukoti vasaros stovyklų, draugų gimtadienių, galimybės tapti sportininke, savo pačios sveikatos.

Pagrindinė problema – Ana daugiau nebenori būti sesers donorė. Nagrinėjama, ar vaikas gali pats nuspręsti, ar už jį tai gali padaryti tėvai. Ar apskritai etiška gimdyti vaiką žinant, kad jis vėliau bus amžinas donoras? Mažoji Ana susiranda patį geriausią advokatą – Aleksanderį Kempbelą  – ir paduoda tėvus į teismą.

Tėvams tai  skaudus ir visiškai nesuprantamas smūgis, jie beveik visą laiką tiki, kad tai tik paaugliška kvailystė, vaikiškas nesupratimas, bet Ana, padedama ambicingo advokato Kempbelo, išsikovoja teisę patekti į teismą, kur viską spręs nebe tėvai, o teisėjas. Vis dėlto  tėvai nepasmerkia jaunėlės, vis tiek ja rūpinasi (mama teismo salėje pataiso Anai marškinėlius, tėtis su dukra, kol vyksta teismas, apsigyvena jo darbovietėje, kad nebūtų nereikalingos įtampos tarp mamos ir maištaujančios mergaitės).

Autorė kuria situaciją, leisdama kalbėti ne tik Anai, bet ir kitiems romano veikėjams – Anos mamai Sarai, tėčiui Brajanui, broliui Džesiui, advokatui Kempbelui, teismo paskirtai Anos globėjai Džulijai. Visi pagrindiniai veikėjai turi galimybę pasakyti, kaip situacija atrodo iš skirtingų perspektyvų.

Pagrindinis veiksmas vyksta apie dešimt dienų, tačiau per jas, laukdami teismo proceso ir jam jau vykstant, romano veikėjai dažnai nusikelia į praeitį, prisimena gražiausius ir skaudžiausius dalykus, kurie galėtų padėti suprasti, kodėl viskas yra taip, kaip yra.

Šalia pagrindinės romano istorijos rutuliojasi ir šalutinės, įtikimos kitų žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su Ana, istorijos (brolio, advokato Kempbelo ir Anos globėjos Džulijos).

Rašytoja meistriškai atskleidžia sergančio vaiko motinos poziciją.  Sara paaukojo  teisininkės karjerą, kad augintų savo 3 vaikus. Ji tiesiog liguistai reaguoja į kiekvieną Keit aiktelėjimą. Suprantama. Bet ji visiškai apleidžia likusius savo vaikus – Džesas lieka nuošalyje, pradeda nusikalsti, o Ana tampa beveik nematoma ir patiria vidinę dramą. Taigi kaip padalinti rūpestį, meilę ir dėmesį visiems vaikams? Mano nuomone, Sara – ne itin geras mamos pavyzdys, nes visą savo dėmesį skiria Keit. Juk motina turėtų mylėti savo vaikus vienodai.

Sara  yra vientiso charakterio, tačiau pernelyg nuspėjamo, neakcentuoto. Pavyzdžiui, jos sprendimas nusiskusti plikai solidarizuojantis su dukra knygoje praslysta kaip dekoratyvus elementas, teišnaudojamas šeimyninio fotografavimosi kabinoje kadre. Vėlesniuose skyriuose Sara – vėl su pusilgiais plaukais, aklu kietakaktiškumu ginanti dukters teisę gyventi neatsižvelgiant į nieką, net į pačios dukters norą nebetęsti kovos.

Brajanas, vaikų tėtis, taip pat sielojasi. Jis labai palaiko žmonos pusę. Vis dėlto vyrai stresą išgyvena kiek kitaip nei moterys. Atpažįstamas olos įvaizdis, kuris nagrinėjamas John Grey  knygoje „Vyrai yra kilę iš Marso, moterys iš Veneros“. Brajanas turi savo gyvenimo aistrą – astronomiją, kuri padeda užsimiršti ir atsipalaiduoti. Jis gana blaiviai žiūri į kilusias problemas, jo iki galo neapsėda Keit liga. Jis nepamiršta Anos, geriausiai ją supranta ir vienu metu net palaiko jos poziciją nebebūti donore. Brajanui taip pat sunku padalyti savo meilę po lygiai trims savo atžaloms.

Labai jautriai vaizduojama ir dviejų seserų, Keit ir Anos, santykiai. Jas jungia ne tik kraujo ląstelės, bet ir nuoširdi draugystė,  kartais lydima nedidelių seseriškų nesutarimų. O Džesas parodomas kaip atsakantis maištu į susiklosčiusią situaciją. Jam skaudu ir dėl Keit ligos, ir dėl to, kad liko pamirštas, nustumtas į šalį. Savotiškai maištauja ir abi seserys. Žinoma, Ana labiau, todėl randa daug bendro su Džesu.

Šalia šios šeimos dramos rutuliojasi ir kita istorija. Tai advokato Kempbelo, kuris atstovauja Anai teisme, ir teismo ekspertės Džulijos meilės istorija. Parodoma, kad tikri jausmai nemiršta net ir praėjus dešimtmečiui, kad norint gero kartais padaroma skriauda.

Jodi Picoult talentingai vaizduoja net menkiausias ir subtiliausias smulkmenas, skaityti be galo malonu ir susipainioti tarp veikėjų „kalbėsenų“, metų ar veiksmo vietų neįmanoma.

Knygos pabaiga nustebina ir pribloškia. Tai nėra tas tipas, kai „visi ilgai ir laimingai gyveno“. Tos kelios savaitės, per kurias vyksta teismas. apverčia knygos veikėjų gyvenimus, priverčia juos permąstyti vertybes, gyvenimo prasmę, pastebėti tai, ko dar nepastebėjo. Turbūt pabaiga ir buvo stipriausia knygos vieta, nes visad mane sužavi tai, kas netikėta.

Jodi Picoult puikiai pasirinko pasakojimo būdą – įvykiai nušviečiami visų veikėjų akimis. Rašytoja jautriai ir įdėmiai nagrinėja veikėjų jausmus, tarpusavio santykius ir nejučia galima pasijusti kaip  viską stebint mažyčiame realybės šou. Ji priverčia pastebėti kiekvieną detalę, įsijausti į veikėjo poziciją, diskutuoti ir vertinti įvykius. Rašymo stilius paprastas, aiškus, bet kartu ir subtilus, įtaigus ir žavintis.

Skaitant  romaną sunku ką nors  smerkti, nes visi veikėjai elgiasi labai  nuoširdžiai, be jokių piktų kėslų ir, regis, išsiaiškinti, kas teisiausias, bus tikrai sunku. Mama veikia skatinama nesuprantamai stiprios jėgos – bet kokia kaina  išsaugoti savo vaiko gyvybę, net jei dėl to tektų  nukentėti kitai jos dukrai. Ana nebenori tęsti savo funkcijos – būti seseriai reikalingų organų „seifu“. Kiti taip pat turi savo elgesio motyvus. Tad kas yra svarbiau – drastiškomis priemonėmis gelbėti mirštančią mergaitę, ar leisti kitai nebebūti luošinamai, suteikiant progą gyventi gyvenimą taip, kaip ji nori?

Galiu pasakyti tik viena: ši knyga man paliko neišdildomą įspūdį, taip pat ją drąsiai galiu guldyti į savo geriausių matytų filmų lentynėlę. Romanas labai rimtas ir pamokantis, priverčiantis susimąstyti. Siūlau visiems, išskyrus tuos, kurie nemėgsta verkti, nes mačiau mažai žmonių, kurie nebraukė ašarų (mane ši knyga taip pat sugraudino).
Nežinau, kas mane suviliojo perskaityti šią knygą… Ar gilios mergaitės akys ant knygos viršelio, ar nuogirdos, kokia Jodi Picoult talentinga rašytoja… Bet visos pagyros yra tikra tiesa – knyga tiesiog įtraukė ir sužavėjo.

Manau, kad šią knygą tikrai neprailgs skaityti besišildant pavasario saulėje. Man ši istorija padėjo geriau suvokti ligonio ir ligonio šeimos jausmus, patyrimą, siekius.