Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai, I dalis
Skaitytos / 2020-04-06

Barboros Didžiokienės( Varvaros Gorochovos) vaikystė ir jaunystė prabėgo Sankt Peterburge, kur pulsavo aktyvus kultūrinis gyvenimas. Deja, kultūrinį pakilimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, Spalio perversmas. Nerūpestingą jaunystę pakeitė nepritekliai. Reikėjo užsidirbti kasdienės duonos kąsniui ir dar pataupyti pinigų dailės studijoms. Studijuodama ji susipažino su dailininku Vladu Didžioku. Jai darė įspūdį stotingas, kiek arogantiškas mokytojas, jam – daili, ambicinga mokinė. Prisiminimuose rašoma: „Neabejoju, kad jam patinku: esu jauna, devyniolikmetė, neprastos išvaizdos, išprususi – daug skaičiau ir viskuo domėjausi. Mane domino teatras, tapyba, literatūra. Taigi esu ne tik daili, bet ir įdomi panelė“. Ištekėjusi ji atvyko į Lietuvą, persikrikštijo, išmoko kalbėti lietuviškai. Deja, kasdienis gyvenimas labai skyrėsi nuo jaunystės idealo. Ant savo pečių ji vilko visą buities rūpesčių naštą, buvo pareiginga žmona ir motina, laikėsi lietuviškų papročių. Kentėjo nuo šiurkštaus, impulsyvaus Vlado Didžioko, kuris nepalaikė jos meninėje kūryboje (neduodavo popieriaus ir dažų, neleisdavo tapyti modelių) norėjo kad ji būtų tik jo pameistrė. B. Didžiokienė rašė prisiminimus jau senatvėje atgaline data. Ten daug nusivylusios, pavargusios moters skundų, daug nepatrauklios, subjektyvios  tiesos apie žinomus dailininkus, prisimindama daug smulkmenų: ką valgė, kaip rengėsi, kuo kvėpinosi, kokius spektaklius žiūrėjo… „Mažosios dailininkės prisiminimai“ žada didžiulį skaitymo malonumą.

Ar „Pradžios“ turės „Tąsas“ ?
Skaitytos / 2015-03-13

 Tūlas yra įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas romano vertas. Gal ir taip. Bet ar kiekvienas jį parašys? Laima Abraitytė parašė, nors jos „Pradžių“ žanras apdairiai nenurodytas, o kūrinio intencija tesanti palikti „atminimą vaikaičiams. Kai jiems jau parūps, bet nebus ko paklausti“. Tačiau šį kuklų pažintinį tikslą literatūrinis pasakotojos talentas kilsteli iki žodžio meno aukštumų ir teikia visiems norintiems skaitymo malonumą. Retas ir brangintinas knygos privalumas – ji pagauna nuo pirmų puslapių. Pagauna ir nebepaleidžia, nes pasakojimo centras ir branduolys- žmogus: ir pati pasakotoja, ir gausybė antraeilių bei trečiaeilių personažų. Ir visi jie – antipodai tam, „kuriam nieko nereikėjo“ arba, kitais žodžiais, ne dirbtinai konstruojami, o tapomi meninės tiesos principu. Pirmiausia tai pasakytina apie pasakotoją. Laimelės vaikystė, augimas, brendimas, tėvų, ypač motinos, įtaka, charakterio ir pasaulėžiūros formavimasis, lemtingi valios ir jausmų bei prigimties išbandymai, pagaliau pimieji savarankiški žingsniai pašaukimo keliu…Kuriamas kuklios, doros, valingos, puoselėjančios humanistinius idealus, gamtos gausiai apdovanotos ir norinčios būti savimi, tarnauti Tėvynei ir tėvynainiams asmenybės paveikslas, liudijamas nuotraukų, jog tai ne meninės fantazijos vaisius, o realus asmuo.

„Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi“
Skaitytos / 2011-08-30

„Knygos skirtos mirusiems, gyvuosius reikia mylėti“ – viename interviu sakė Raimundas Katilius, smuiko lietuviškasis genijus. Ir deja, knyga, pasirodžiusi prieš metus „Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi“ – nusilenkimas Išėjusiajam. Gera knyga, nors ir liūdna. Pačius šviesiausius, pačius nuoširdžiausius ir teisingiausius žodžius dažniausiai mes surandam, kai žmogaus nebelieka. Prisiminimai. Pokalbiai. R. Katiliaus koncertų kompaktinė plokštelė – viskas telpa į solidų leidinį. Atsiveria didelio talento ir garbingo, kilnaus žmogaus gyvenimas, pilnas įtampų, neteisybių… Nežmoniškas reiklumas sau, nežmoniškas darbštumas, atsakomybė, didžiuliai įsipareigojimai R. Katilių lydėjo visą gyvenimą. O kartu – begalinis švarumas, tikrumas, grožis, gėris gyvenęs šitame žmoguje traukė, viliojo, imponavo. Paimti tą R. Katiliui, po mirties skirtą prisiminimų knygą, verta. Bent knyga prisilietimas prie tos kilnios asmenybės – didelė dovana. Norėtųsi baigti smuikininko R. Katiliaus žodžiais: „Yra žmonių, kurie nori turėti visą saulę, visą orą, visą gamtą, ir jiems atrodo, kad be jų niekas negali egzistuoti… manau, visiems užteks vietos po saule. Aš nepraktikuoju į pyktį atsakyti pykčiu, bet praktikuoju į melą atsakyti tiesą“