Samuel Bak. Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-18

Pasaulyje žinomo litvakų menininko Samuelio Bako knygos „Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai“ antroji laida išleista su rašytojo, intelektualo Amoso Ozo pratarme ir daugiau kaip penkiasdešimt spalvotų iliustracijų. Garsus menininkas Samuelis Bakas gimė 1933 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje. Jo darbai eksponuojami viso pasaulio muziejuose. Ši knyga – tai vaizdingi ir jaudinantys autoriaus prisiminimai apie savo vaikystės miestą, apie artimiausius ir brangiausius jam žmones bei jų dažnai tragiškus likimus Antrojo pasaulinio karo metais. Su meile kurdamas gyvybe pulsuojančius draminius, lyrinius, epinius, o kartais ir absurdiškus personažus, S. Bakas pasitelkia amžinybėn iškeliavusių tėvų, senelių, tetų ir dėdžių portretus, prisimena žmones, padėjusius slapstytis karo metais. Iki 1941 m. S. Bakas gyveno Vilniuje, priešais Šv. Kotrynos bažnyčią, senamiestyje esančio Vilniaus gatvės 39-ojo namo bute (dabar čia įsikūręs Mokyklų tobulinimo centras). Antrojo pasaulinio karo metais su šeima nuo vokiečių slėpėsi Šv. Ignoto gatvėje įsikūrusiame Benediktinių vienuolyne. Vienuoles išsiuntus į koncentracijos stovyklą, pateko į Vilniaus getą. 1943 m. gete surengtoje profesionalių dailininkų parodoje buvo eksponuojami ir tuomet devynmečio S. Bako piešiniai . Pasaulinę šlovę pelnęs S. Bakas tapo pasaulio piliečiu, bet niekada nepamiršo gimtojo Vilniaus, čia patirtų išgyvenimų ir prasidėjusių kūrybinių ieškojimų. 2017 m. balandį S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

Gražina Mareckaitė. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų

2023-aisiais sukanka 700 metų, kai didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške pirmąkart buvo paminėtas Vilnius. Artėjant šiam gražiam jubiliejui, pasivaikščiokime po Vilnių! Autorė tarsi užsibrėžia sau tikslą papasakoti apie lietuviškąjį prieškario ir pokario Vilnių, kurį matė čia augdama. Autentiški pasakojimai, iš tėvų girdėtos ar pačios patirtos istorijos apie šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių gyvenimą romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ar Pavilnio apylinkėse. Parašyta labai nuoširdžiai, meniškai ir asmeniškai. Knyga perskaitoma vienu atokvėpiu. Galbūt todėl, kad ji parašyta lyg vienu atodūsiu. Joje nėra datų, įvykių, faktų, vardų nuobodaus išvardijimo ir aprašinėjimo. Vilnius yra lyg laiko upė, tekanti pro neregėto grožio krantus – Užupio, Markučių, Viršuliškių kalvas, nešanti pro skaitytojo akis žmones, statinius, įvykius, istorinius sukrėtimus. Atskirai norisi paminėti ir nuotraukas. Jos įsilieja į tekstą, jį papildo, praturtina. Nuotraukose Vilnius ir vilniečiai, nepažįstami anų laikų veidai traukia savo orumu, nepriklausoma laikysena. 2016 m. G. Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ paskelbta Vilniaus klubo premijos laureate.

Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai, I dalis
Skaitytos / 2020-04-06

Barboros Didžiokienės( Varvaros Gorochovos) vaikystė ir jaunystė prabėgo Sankt Peterburge, kur pulsavo aktyvus kultūrinis gyvenimas. Deja, kultūrinį pakilimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, Spalio perversmas. Nerūpestingą jaunystę pakeitė nepritekliai. Reikėjo užsidirbti kasdienės duonos kąsniui ir dar pataupyti pinigų dailės studijoms. Studijuodama ji susipažino su dailininku Vladu Didžioku. Jai darė įspūdį stotingas, kiek arogantiškas mokytojas, jam – daili, ambicinga mokinė. Prisiminimuose rašoma: „Neabejoju, kad jam patinku: esu jauna, devyniolikmetė, neprastos išvaizdos, išprususi – daug skaičiau ir viskuo domėjausi. Mane domino teatras, tapyba, literatūra. Taigi esu ne tik daili, bet ir įdomi panelė“. Ištekėjusi ji atvyko į Lietuvą, persikrikštijo, išmoko kalbėti lietuviškai. Deja, kasdienis gyvenimas labai skyrėsi nuo jaunystės idealo. Ant savo pečių ji vilko visą buities rūpesčių naštą, buvo pareiginga žmona ir motina, laikėsi lietuviškų papročių. Kentėjo nuo šiurkštaus, impulsyvaus Vlado Didžioko, kuris nepalaikė jos meninėje kūryboje (neduodavo popieriaus ir dažų, neleisdavo tapyti modelių) norėjo kad ji būtų tik jo pameistrė. B. Didžiokienė rašė prisiminimus jau senatvėje atgaline data. Ten daug nusivylusios, pavargusios moters skundų, daug nepatrauklios, subjektyvios  tiesos apie žinomus dailininkus, prisimindama daug smulkmenų: ką valgė, kaip rengėsi, kuo kvėpinosi, kokius spektaklius žiūrėjo… „Mažosios dailininkės prisiminimai“ žada didžiulį skaitymo malonumą.

Ar „Pradžios“ turės „Tąsas“ ?
Skaitytos / 2015-03-13

 Tūlas yra įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas romano vertas. Gal ir taip. Bet ar kiekvienas jį parašys? Laima Abraitytė parašė, nors jos „Pradžių“ žanras apdairiai nenurodytas, o kūrinio intencija tesanti palikti „atminimą vaikaičiams. Kai jiems jau parūps, bet nebus ko paklausti“. Tačiau šį kuklų pažintinį tikslą literatūrinis pasakotojos talentas kilsteli iki žodžio meno aukštumų ir teikia visiems norintiems skaitymo malonumą. Retas ir brangintinas knygos privalumas – ji pagauna nuo pirmų puslapių. Pagauna ir nebepaleidžia, nes pasakojimo centras ir branduolys- žmogus: ir pati pasakotoja, ir gausybė antraeilių bei trečiaeilių personažų. Ir visi jie – antipodai tam, „kuriam nieko nereikėjo“ arba, kitais žodžiais, ne dirbtinai konstruojami, o tapomi meninės tiesos principu. Pirmiausia tai pasakytina apie pasakotoją. Laimelės vaikystė, augimas, brendimas, tėvų, ypač motinos, įtaka, charakterio ir pasaulėžiūros formavimasis, lemtingi valios ir jausmų bei prigimties išbandymai, pagaliau pimieji savarankiški žingsniai pašaukimo keliu…Kuriamas kuklios, doros, valingos, puoselėjančios humanistinius idealus, gamtos gausiai apdovanotos ir norinčios būti savimi, tarnauti Tėvynei ir tėvynainiams asmenybės paveikslas, liudijamas nuotraukų, jog tai ne meninės fantazijos vaisius, o realus asmuo.

„Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi“
Skaitytos / 2011-08-30

„Knygos skirtos mirusiems, gyvuosius reikia mylėti“ – viename interviu sakė Raimundas Katilius, smuiko lietuviškasis genijus. Ir deja, knyga, pasirodžiusi prieš metus „Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi“ – nusilenkimas Išėjusiajam. Gera knyga, nors ir liūdna. Pačius šviesiausius, pačius nuoširdžiausius ir teisingiausius žodžius dažniausiai mes surandam, kai žmogaus nebelieka. Prisiminimai. Pokalbiai. R. Katiliaus koncertų kompaktinė plokštelė – viskas telpa į solidų leidinį. Atsiveria didelio talento ir garbingo, kilnaus žmogaus gyvenimas, pilnas įtampų, neteisybių… Nežmoniškas reiklumas sau, nežmoniškas darbštumas, atsakomybė, didžiuliai įsipareigojimai R. Katilių lydėjo visą gyvenimą. O kartu – begalinis švarumas, tikrumas, grožis, gėris gyvenęs šitame žmoguje traukė, viliojo, imponavo. Paimti tą R. Katiliui, po mirties skirtą prisiminimų knygą, verta. Bent knyga prisilietimas prie tos kilnios asmenybės – didelė dovana. Norėtųsi baigti smuikininko R. Katiliaus žodžiais: „Yra žmonių, kurie nori turėti visą saulę, visą orą, visą gamtą, ir jiems atrodo, kad be jų niekas negali egzistuoti… manau, visiems užteks vietos po saule. Aš nepraktikuoju į pyktį atsakyti pykčiu, bet praktikuoju į melą atsakyti tiesą“