Ingė Lukšaitė. Kai tikėjimas keitė pasaulį… Reformacija Lietuvoje
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-10-15

Elė Pranaitytė, tinklaraščio Kūtvėlos kelionės ir klajonės autorė apie knygą, kurioje keliami klausimai ir aiškinamasi, kodėl Lietuvos valstybėje plito Reformacijos idėjos, subrendusios Vidurio Europoje prieš 500 metų: „Ingės Lukšaitės magnus opus apie reformuotą tikėjimą. Atskleidžiama Europos, Prūsijos ir LDK reformacijos istorija ir niuansai. Gražiai išaiškinama apie evangelikus liuteronus, evangelikus reformatus ir arijonus. Perskaitę šią knygą suprasite, kodėl šiandien katalikai meldžiasi lietuviškai, o ne lotyniškai. Knyga yra istorinė, detali, faktinga, nors nedidelė. Puikus veikalas į biblioteką, ypač jeigu šia tema nieko neturit. Po jos nieko daugiau ir nereikia turėt. Rekomenduoju“.  

Alison Hammer. Tu. Aš. Mes
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-10-14

Už pasidalijimą savo mintimis apie jautrią šeimos, susidūrusios su neišvengiamu likimu, istoriją ir apie ir meilę, padedančią atlaikyti visus iššūkius, dėkojame tinklaraščio Linksmorijos autorei Ingai Kanišauskei: „Labai jautri knyga, kurią skaitydama apsiverkiau kelis kartus. Knyga, kurią norėjosi dar patausoti, ir lėtai skaityti jautrią istoriją. Pasakojimas sukasi aplink trijų asmenų šeimą –  Aleksę ir Tomį, kurie vienas kitą  įsimylėję nuo mokyklos laikų ir jų keturiolikmetę dukrą Sisi. Aleksė – darboholikė, kuri pati save pagauna galvojant, kad yra baisi motina, nes vos pagimdžiusi vėl grįžo į darbą. Namo Aleksė paprastai parsiranda vėlai, o jos santykiai su dukra paknkamai aštrūs. Tomis į viską žiūri ramiai, taikiai sprendžia problemas, todėl dukra jį dievina. Sisi ir Aleksė nuolat griežia dantį viena ant kitos ir pykstasi, Aleksė nepalaiko dukros noro tapti žymia aktore, nes turi tam savų priežasčių. Kai motina pareiškia, kad Sisi šią vasarą nevažiuos į taip ilgai lauktą teatro stovyklą, mergina tiesiog pasiunta ir paskelbia motinai streiką. Tačiau viskas keičiasi, kai ima aiškėti  didžioji Tomio paslaptis.  Jis serga. Diagnozė – vėlyva vėžio stadija ir, be viso kito, Tomio nenoras priimti betikslio gydymo. Jis dar nori įgyvendinti paskutinį norų sąrašą su šeima, nenori gulėti ligoninėse. Kad ir kaip Aleksė tam priešinasi, bando įkalbėti jį gydytis,…

Leonardas Gutauskas. Daiktai
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-30

Daiktai – senelių ir tėvų palikimas, keliavę su šeima iš miesto į miestą, iš vienų namų į kitus ir su savimi besinešantys Atmintį. Išlikę bemaž nepakitę nuo pirmos jų įsigijimo dienos, namų Daiktai pasakoja apie save ir šeimininkų, jau pagyvenusios poros Margaritos ir Luko, gyvenimą. Ąžuolo mediena, veidrodžio stiklas, sieninis laikrodis, smulkūs daikteliai, taip brangūs jų šeimininkams veda per ilgą gyvenimą.  Rašytojas tyrinėja kasdienišką žmonių aplinką, jos emocinius ir atminties saitus, apversdamas konstrukciją (ne žmonės pasakoja apie daiktus, o daikteliai apie savo šeimininkus), šiltai ir jaukiai vaizduodamas namų erdvę. Nes kartais Daiktai tikrai prisimena daugiau už mus. Tereikia įsiklausyti į daiktų kalbą. Ir nepamirškim, kad vaikystėje ir mes patys mokėjom juos prakalbinti – Skudurinę Onutę ar Anglišką Zuikį, iš kurio perplėšto šono tarsi iš smėlio laikrodžio byrėjo smulkios pjuvenos, taip akivaizdžiai primenančios nesustabdomą laiko bėgimą… Leonardas Gutauskas debiutavo kaip poetas 1961 m.Nuo 1967 m. – Rašytojų sąjungos narys.1981 m. rašytojui ir dailininkui paskirta Valstybės premija, Rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1990-1991 kūrinį gavo romanas  „Vilko dantų karoliai“ (pirmoji knyga), 1995 m. paskirta Stasio Šimkaus premija už eiles N. Sinkevičiūtės  „Spalvotam ciklui“, 1998 m. paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno  premija.

Torgrim Eggen. Dizaineris
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-18

Trumpai ir vaizdžiai norvegų autoriaus Torgrimo Eggeno romaną apžvelgia Elė Pranaitytė, tinklaraščio Kūtvėlos kelionės ir klajonės autorė. Ačiū Elei už įtaigią rekomendaciją! „Knyga, kurios tikrai nereikia dėti po Kalėdų eglute ar dovanoti dizaino studijų alumnams. Pasakojimas sukasi skandinaviška maniera (kas matėte danų ar švedų detektyvinius serialus, tas suprasite mano nusivylimą) apie interjero dizainerį ir jo kuriamas erdves. Sigbjornas Lundė yra paklausus specialistas, išrankus snobas, traumuotas vaikas. Knygos pabaigoje dar tampa ir žmogžudžiu. Gera knyga, bet ne visų skoniui. Tik minimalistams!“

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-18

Už išsamią knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo vadovei Jūratei Baltušnikienei. Neabejojame, kad Jūratės mintys ir nuoširdžiai atskleista asmeninė patirtis skaitant šią knygą, paskatins ir kitus skaitytojus pasidomėti rašytojos S. Schweblin kūriniais.  „Lietuviškai neseniai išleista trečia argentiniečių rašytojos, etatinės „Man Booker International“ premijos nominantės Samantos Schweblin knyga. Tad pamaniau, pats laikas susipažinti su šios autorės kūryba. Jautį griebiau už ragų skaitydama debiutinį S. Schweblin romaną „Prieraišumo laisvė“ (iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė). Keista knyga. Keista dėl to, kad nedidelės apimties (viso labo 126 p. ir veikiau primena apsakymą, bet ne romaną), o poveikis… Stulbinantis! Lyg būčiau maišu trenkta. Ir ne bet kokiu, o šlapiu! Nors nepasakyčiau, kad skaitymo procesas buvo malonus. Kaip tik, bėgant eilutėmis, kažkas vis erzino. Galbūt rašytojos eksperimentavimas su tekstu ir netradicinė pasakojimo maniera? Būtų net sunku įvardyti, koks tai literatūros žanras: trileris, fantastinis, psichologinis, distopinis romanas? Bent jau supratau, kad man „seno“ sukirpimo, be jokių eksperimentinių mandrysčių tekstai yra labiau priimtini ir teikiantys kur kas daugiau skaitymo malonumo. Kita vertus, reikia pripažinti, kad rašytoja puikiai sudėliojo nerimo ir įtampos kupiną tekstą. Tragiškos baigties nuojauta lydėjo nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kai kas skaitydamas šią knygą net tikrino, ar užrakintos namų durys (apie tai šioje apžvalgoje:…

Laura Madeleine. Kur sirpsta laukinės vyšnios
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-05

Už knygos apžvalgą dėkojame tinklaraščio Linksmorijos autorei Ingai Kanišauskei.  „Tikrai labai lengvai perskaityta istorija. Sakyčiau, „skani“ tiesiogine žodžio prasme, nes knygoje  daug vietų, kur labai jau patraukliai aprašytas maistas. Knygos pabaigoje yra net vyšnių pyrago receptas! Pasibaigus karui, Emelina Vein patiria skausmingų išgyvenimų: miršta vyresnieji broliai, vėliau ji netenka mamos, pečius užgula dvaro išlaikymo našta. Emelinos dėdė nori perimti vadžias į savo rankas, netgi pašalinti dukterėčią. Apimta nevilties, Emelina nuspendžia bėgti. Iššoka iš vieno traukinio ir pasislepia kitame, kuris juda nežinoma kryptimi. Mergina atsiduria Pietų Prancūzijoje, nedideliame miestelyje, kuriame ją priglaudžia nedidelės užeigos savininkė. Čia Emelina atranda naują gyvenimą, kuriame vien neatrastų skonių jūra. Kavinės savininkė, kurią visi vadina Motinėle, pasiryžusi perduoti visas maisto gamybos paslaptis merginai. Emelina, pasivadinusi kitu vardu, gyvena slapstydamasi nuo praeities šešėlių, ir tuo pačiu imliai mokosi iš Motinėlės. Be to, ji slapčia bendrauja ir pamilsta Motinėlės kurčnebylį sūnų Aroną. Kai jau užgimsta graži meilė, aikštėn išlenda senojo gyvenimo nuotrupos. Knygoje istorija papasakota iš dviejų perspektyvų. Pirmoji – tai 1919 m. ir Emelinos bėgimas, slapstymasis ir naujas gyvenimas. Antroji –  1969 m. kur būsimas notaras Bilas savo viršininko pavedimu turi rasti ir įrodyti, kad Emelina yra mirusi. Taip reikia Emelinos giminei, kad galėtų tvarkyti palikimo reikalus….

Aivaras Pliatkus. Misija: Somalis
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-08-26

  Už taiklią ir šmaikščią dienoraščio-knygos rekomendaciją dėkojame tinklaraščio Kūtvėlos kelionės ir klajonės autorei Elei Pranaitytei. „Norintiems detaliau pažinti mūsų karių misijas karštuose taškuose, patiks Aivaro Pliatkaus atsiminimai iš Somalio. Misija išskirtinai humanitarinė, lydėti labdaros krovinius ir saugoti nuo piratų. Yra manualas ką daryti, jeigu pateksite įkaitu. Parašyta gražiai, suprantamai, kur reikia pašiepta, kur reikia įkąsta. Knyga nedidelė, greitai skaitosi. Nežinau kito panašaus lietuvių kalba publikuoto dalyko, nors turbūt tikrai yra. Karių žmonoms reikia atskiros kanonizacijos dar gyvoms esant. Rekomenduoju“.  

Nora Krug. Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-08-23

Ši knyga 2018 m. įvertinta „New York Times“ ir „Time“ apžvalgininkų kaip viena įdomiausių, „Boston Globe“ išrinko geriausia metų knyga, o „The Guardian“ įtraukė į būtinų perskaityti knygų 50-uką. 2019 m. autorė gavo Lyndo Wardo prizą, buvo apdovanota Knygų dailininkų asociacijos ir Niujorko meno vadovų klubo medaliais, o Viktorijos ir Alberto muziejus ją paskelbė „Metų iliustruotoja“. Už subtilią ir įtaigią šios knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo moderatorei Jūratei Baltušnikienei. „Per savo, sakyčiau, gana netrumpą skaitytojos karjerą esu perskaičiusi vos kelias grafines noveles, bet neabejotinai iš jų pati geriausia – vakar perskaityta vokiečių rašytojos ir iliustruotojos Noros Krug grafinė prisiminimų novelė „Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Iki šiol apie grafines noveles mąsčiau stereotipiškai: „Tai nėra rimta literatūra, o tik šiokio tokio teksto ir iliustracijų rinkinys, neapsunkinantis perdėm smegenų ir skirtas lengvam pasivaikščiojimui puslapiais“. Bet su „Heimat“ savo mąstymą pakeičiau kardinaliai. Nes tai buvo puota ir protui, ir akims. Labai kūrybiška knyga ir mane žavėjo viskas: nuo kūrinio temos ir struktūros iki itin originaliai sumiksuotų grafinių sprendimų. N. Krug, braudamasi per šūsnį dokumentų bei krūvą blusturgiuose įsigytų daiktų, sudėlioja atvirą daugiasluoksnį žodinių ir vaizdinių prisiminimų apie savo šeimą koliažą. Rašytoja yra atstovė šalies, atsakingos…

Fredrik Backman. Kartą gyveno Uvė
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-08-13

Už pasidalijimą knygos rekomendacija dėkojame tinklaraščio Linksmorijos autorei IngaiKanišauskei.„Skaitant šią fantastišką istoriją buvo vietų, kai juokiausi, buvo, kai verkiau ir buvo, kadpasižymėjau genialias mintis iš jos.Istorija rutuliojasi ramiai ir lėtai, pasakojant apie pagrindinio herojaus, 59-erių Uvės gyvenimą ir, jo supratimu, jį supančias nesėkmes.Uvė gyvena vienas sublokuotų namų kvartale kur nuolat prižiūri tvarką, laikosi taisyklių ir kitiems nurodinėja tai daryti. Mirus mylimai žmonai, Uvė turi vienintelį tikslą – greičiau vėl susitikti su mylimąja.Atsikraustę nauji kaimynai Uvės rutinišką gyvenimą išmuša iš vėžių. Ugninga nėščia moterisParnavė vis pastato Uvę į vietą, nes jo nė kiek nebijo. Nors Uvė ir nuolat bamba dėl to, jam tai patinka. Visi aplinkui jį laiko „piktuoju kaimynu“, bet, kaip Uvė sako, „jei žmogus nevaikšto su kvaila šypsena, tai dar nereiškia, kad jis yra piktas“.Labai šilta, jauki, tikra knyga, kurioje atrasit pažįstamus jausmus, o gal ir žmones. Pamąstymui apie meilę, draugystę, vienatvę“. Dar keletas šią knygą skaičiųsiųjų trumpų ir įtaigių atsiliepimų: Eglė:  „Šią knygą arba pamilsti, arba ji tiesiog ne tau“. Jurgita: „Puikus humoras, neišpasakytai turtinga kalba, įdomus siužetas ir veikėjų charakteriai, o jau istorijos grožis!“ Irma: „Nepaprasto grožio, jautrumo, gerumo kūrinys“.  Jurgita: „Kai už pikto žmogaus slepiasi didelė jo širdis, tikėkis įdomių dalykų. Taip yra ir šioje knygoje….

Hervé Guibert. Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-30

Šiandiena, liepos 30-ąją, yra Tarptautinė draugystės diena. Todėl ir knygą rekomenduojame ypatingą. Ne, tai nėra lengva knyga, veikiau jau šiurpoka, apnuoginanti skaudžią temą ir, be kita ko, pasakojanti apie niekšiškai išduotą draugystę. Šimtas trumpų reportažų apie sergančiojo AIDS žmogaus kankinančią kasdienybę. Tiesus ir atviras autobiografinis rašytojo ir žurnalisto pasakojimas. Autorius visiškai atvirai rašo apie AIDS sergančių intelektualų, Paryžiaus bohemos nebohemišką realybę. Pats sirgdamas šia liga, išgyvendamas tikrą pragarą, jis sukūrė patį įspūdingiausią savo gyvenimo reportažą. Mirė trisdešimt šešerių, nebeįstengdamas kentėti lėtos agonijos. Kadangi tuo metu (knygoje pasakojama apie 1988-uosius metus) apie ligą buvo mažai žinoma, ŽIV nešiotojai dažnai pernelyg nesuko sau dėl jos galvos, toliau gyveno savo įprastą gyvenimą. Knygoje pateikiami šokiruojantys faktai, nemažai duomenų apie pačią ligą, gydymą – su visa šia realybe autoriui teko pačiam susidurti, daug ką iškęsti ir patirti. Sukrečia ne tik sergančiųjų kančios, bet ir jų abejingumas, aplinkinių nesaugojimas. Tačiau pasakojime nuolat rusena ir viltis – tada, kuomet liga dar netikima, tuomet, kai bandoma su ja susitaikyti. Tada, kada liga ignoruojama. Tada, kada ieškoma bet kokio būdo pasveikti. Iki pat paskutinio puslapio.   Ištrauka iš knygos:   Šiandien, 1988 metų gruodžio 26 dieną, aš pradedu rašyti knygą Romoje, j kurią atvykau vienas – pabėgau nuo keleto draugų, bandžiusių atkalbėti…