Lars Kepler. Veidrodžių žmogus
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-04-11

Lars Kepler – tai pseudonimas, kuriuo naudojasi sutuoktiniai Alexanderis Ahndoril ir Alexandra Coelho Ahndoril iš Švedijos. Abu jie ya profesionalūs ir sėkmingi rašytojai savoje šalyje. Alexandra taip pat yra literatūros kritikė, o Alexanderis kuria scenarijus televizijos ir radijo programoms bei sceniniams pasirodymams. Pseudonimas Lars Kepler buvo pasirinktas neatsitiktinai. Autoriai taip nusprendė pagerbti du jiems svarbius asmenis. Po Larso vardu slypi dedikacija žymiajam Stiegui Larssonui, atvėrusiam skandinaviško detektyvo žanrui duris į tarptautinę rinką. Tuo tarpu pavardė Kepler pasiskolinta iš vokiečių mokslininko Johanneso Keplerio, 16-tame bei 17-tame amžiuose padariusio net kelis žymius astronomijos atradimus. Jau pirmajam šių autorių detektyviniam trileriui „Hipnotizuotojas“ (2009 m.) sulaukus stulbinančios sėkmės, žiniasklaida visuomenei atskleidė tikrąjį Lars Kepler indentitetą. Tačiau rašytojai nepabūgo staiga užklupusios šlovės ir savo skaitytojams iki šiol dovanoja romanus, kurių pagrindinis veikėjas – sumanusis inspektorius Jonas Lina. Naujausio Larso Keplerio romano „Veidrodžių žmogus“ rekomendacija dalijasi „Gerų knygų“ viešnia, tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė: „Šį autorių duetą atradau gyvendama Vokietijoje. Perskaičiusi jų knygą „Hipnotizuotojas“, buvau „įtraukta“ į kadais visai nemėgtą detektyvų pasaulį. Kai skaičiau „Veidrodžių žmogų“, mano vyras net paskaičiavo, kas kiek laiko verčiu puslapį, sakė, jog kas minutę. Nelabai tikiu, bet tebūnie. Tai tokio įdomumo detektyvas, kad 500 puslapių ėmė ir išnyko kaip dūmas! Knygoje pasakojama apie jaunų merginų pagrobimus. Kai viena mergina dingsta ir po penkerių metų jos kūnas randamas vaikų žaidimų aikštelėje, detektyvas Jonas Lina…

Gillian Flynn. Dingusi. Tamsumos
Skaitytos / 2014-12-18

Nežinau kodėl, bet niekad pernelyg uoliai nesiverždavau perskaityti to, kas įvardijama kaip „pasaulinis bestseleris“. Net atvirkščiai – man atrodydavo, kad veikiausiai tokie kūriniai dažnai pervertinami, kad jiems sukuriama dirbtina šlovė ir skaitytojas lengvai praryja šį jauką:“visi skaitė, turiu ir aš perskaityti“. Todėl kai tik pasirodė Gillian Flynn romanas „Dingusi“ ir iš šių knygų knygynų vitrinose netgi buvo statomos sienelės, mane tai veikė neigiamai. Galvojau – na, galbūt kada nors vėliau ir perskaitysiu, kai atslūgs visuotinis susidomėjimas. Taigi, knyga atkeliavo iki manęs. Tiesa, pirmiau perskaičiau „Tamsumas“, o ne „Dingusią“, bet jau po pirmojo perskaityto romano turėjau „atsiimti savo žodžius“. Romanas tikrai stiprus. Gal geriau sakyti – abu romanai stiprūs. Tiek viename, tiek kitame pasirinkta pasakojimo maniera – kai pirmiausia kaktomuša susiduri su romano veikėjus ištikusia nelaime, o po to grįžtama į praeitį ir vėl žingsnis po žingsnio keliaujama ligi to paties tragiško įvykio – verčia jaustis taip, lyg sėdėtum atviram lauke, aplinkui rinktųsi juodi audros debesys, o tu, sugniaužęs iš įtampos kumščius, lauktum , kada trenks perkūnija ir tvykstels žaibas. Man tai nebuvo lengvi laisvalaikio skaitiniai su arbatos puodeliu rankoje, jaukiai užsiklojus kojas pledu. Tai, ką verčia išgyventi savo romanų veikėjus autorė, neišvengiamai išgyveni ir pats. Nenoriu aprašinėti kiekvieno romano atskirai,…

Šarvuota širdis: romanas / Jo Nesbø
Skaitytos / 2014-10-28

Naujas norvegų detektyvų meistro romanas, neabejotinai sudominsiantis pasiilgusius intriguojančios įtampos, aštraus siužeto, virtuoziškų autoriaus viražų, jam sumaniai „slepiant“ mįslės įminimo raktą nuo skaitytojo… Teko skaityti, kas skaitytojus žavi skandinavų detektyvuose. Sakoma, jog literatūrinė kalba, herojai ir aplinka. Jo Nesbø romanų kalba aiški, neapkrauta metaforomis, tačiau tuo pat metu vaizdinga ir, jei taip galima pasakyti, kinematografiška. Herojus – detektyvas Haris Hūlė – nespindintis gyvenimo džiaugsmu, turintis psichologinių traumų ir kankinamas nesibaigiančių rūpesčių – visgi kelia didelę simpatiją, nes, paprastai pasakius, vis tiek yra įkūnytas Gėris ir Teisingumas. Teigiama, kad skandinavų romanai pakeri savo pakilia ramybe. Ir turbūt ne tik tuo. Konkrečiu atveju „Šarvuota širdis“ šalia savo aštraus siužeto žavi autoriaus puikiai perteikiama gamtos aplinka. Atokios snieguotos kalnų viršūnės, žiema ir nerimstančios žmonių aistros – kerštas, valdžios troškulys – visa tai kartu sukuria spalvingą literatūrinį peizažą. Tačiau šį kartą norėčiau užsiminti ne tik apie puikiai „sukaltą“ siužetą. Jei skaitėte Jo Nesbø „Raudongurklę“, „Gelbėtoją“, „Pentagramą“, „Sniego senį“ ar „Nemezidę“, šis romanas irgi jums turėtų patikti. Bet be kriminalinės linijos čia yra ir kita, manyčiau, literatūriškai stipri linija: vienatvės tema. Perskaičiusi „Šarvuotą širdį“, sau pavadinau šį romaną knyga apie vienatvę. Tai rašytojas leidžia pajusti, atverdamas savo pagrindinio herojaus išgyvenimus – jo jausmus suvokiant, kad…

Sniego Senis: romanas / Jo Nesbø. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba. – 2013. – 471 p. – ISBN 978-9955-23-715-0
Skaitytos / 2014-02-19

Vieno įdomiausių šių laikų kriminalinių rašytojų norvegų autoriaus Jo Nesbø naujausias romanas, prikaustantis dėmesį ne tik įtemptu siužetu, bet ir ryškiais personažų charakteriais, savitu stiliumi, kuriame persipina spalvinga kompozicija ir plastiški siužeto vingiai. Neretai kriminaliniame romane didžiausią įspūdį mums daro būtent šiam žanrui būdingos šiurpios detalės. Jų yra ir šioje knygoje. Tačiau visgi didžiausias dėmesys ir simpatija tenka pagrindiniam veikėjui – policijos inspektoriui Hariui Hūlei – žmogui, kankinamam praeities ir dabarties, kovojančiam su savais demonais, palūžtančiam ir vėl pakylančiam, šįkart vaikščiojančiam taip arti mirties, kad, rodos, net ir mes, skaitytojai, jaučiame žudiko alsavimą į nugarą. Savo oficialiame tinklapyje rašytojas Jo Nesbø yra prisipažinęs, kad „sąmoningai tęsia Hario fizinę dekonstrukciją. Nes jis yra žmogus, kaip ir visi mes – mirtingas“. Bauginantis ir tuo pat metu stipriai įtraukiantis pasakojimas neretai persmelkiamas ir ironijos, kas tik įrodo rašytojo meistriškumą ir gebėjimą kriminalinio romano žanrą pateikti kaip rimtos literatūros pavyzdį. Tai buvo pirmoji Jo Nesbø knyga, kurią perskaičiau. Iškart po to perskaičiau ir jo romanus „Raudongurklė“ bei „Gelbėtojas“. Žinau, kad ieškosiu ir kitų jau išleistų šio rašytojų knygų bei lauksiu pasirodant naujų. Nes išties tenka pripažinti, jog Jo Nesbø yra rimto skandinaviško detektyvo meistras.