Ką gi skaito Jonai, Jonės ir Janinos?
Citatos , Skaitytos , Su knygomis... / 2017-06-22

Klasika nemiršta, todėl „visai nenuostabu, kad net šiuolaikiniai Anglijos ir kitų Europos šalių tėvai auklėja savo vaikus Jane Austen dvasia“.           „Didelė, o gal teisingiau – gili žmogiškumo, žmoniškumo, pagarbos, atidos ir supratingumo knyga – kaip Universitetas, kaip Šviesos Universitetas“.           Romanas, stebinantis savo vaizduote.               Ši knyga buvo naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia.             Romane keliami esminės patirties, kančios, gyvenimo ir mirties, meilės ir praradimo, dvasingumo ir nevilties klausimai.             Lotyniškai „daiktų miškas“ – Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, perduodama iškartos į kartą.             XX a. Amerikos literatūros šedevras, iki šiol plačiai skaitomas, verčiamas, mėgstamas, mėgdžiojamas ir studijuojamas.                     Knyga, tai senelės laiškas dukraitei.               Autobiografinis romanas, kuriame Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove.

Jodi Picoult. Kai tu išeini
Citatos , Skaitytos / 2016-04-29

„Negali kaltinti žmogaus, jeigu jo tikrovė kitokia negu tavo“. „Aš žinau atsakymą. Jei nuolat galvoji apie žmogų, kurį mylėjai ir kurio netekai, tu visada esi su juo. Visa kita tik smulkmenos“. Išties įtraukianti knyga kaip ir visi kiti šios autorės kūriniai. Skaičiau susidomėjusi, o romano atomazga kaip visada buvo netikėta ir nenuspėjama. Intriguoja ir tai, kad autorė jau ne pirmoje knygoje žmonių gyvenimą pateikia paraleliai su gyvūnų. Šį kartą skaitytojui suteikiama galimybė žvilgtelėti į dramblių pasaulį. Apibendrindama galiu pasakyti, kad ši rašytoja niekada nenuvilia, visada sudomina ir nustebina.

Jodi Picoult. „Vienišas vilkas“
Skaitytos / 2015-09-03

Neretai girdžiu sakant, kad autorius, „kepantis“ knygas kaip blynus vieną po kitos, praranda patrauklumą skaitytojui, nes ima kartotis ir sunkiai sugeba nustebinti. Tokių atsiliepimų tenka išgirsti ir apie mano taip mėgiamą rašytoją Jodi Picoult, kuri gali pasigirti ganėtinai solidžiu parašytų knygų skaičiumi. Kadangi esu užkietėjusi šios autorės gerbėja, dažnai leidžiuosi į naujausių jos kūrinių medžioklę. Šį kartą į mano godžias rankas pateko jos romanas „Vienišas vilkas“. Nors romano siužeto linija vystosi panašiai kaip ir kituose rašytojos romanuose (istorijos kulminacija ir atomazga perteikiamos teisminio proceso metu), šioje knygoje skaitytojo laukia ir netikėtumas. Rašytoja žmonių šeimos gyvenimą paraleliai sugretina su vilkų gauja. Vieno iš knygos herojų gyvenimas su vilkų šeima ir pastangos įsijausti į vilko vaidmenį, detalus tokio gyvenimo aprašymas mane privertė pajusti gana dviprasmiškus jausmus nuo tam tikro neigiamo įspūdžio, peraugusio į susidomėjimą, sumišusį su, nebijokime šio žodžio, pasišlykštėjimu, galiausiai virtusiu sunkiai pripažįstamu suvokimu, kad tai stipriausias ir didžiausią įspūdį paliekantis knygos bruožas. Būtent dėl šio rašytojos sumanymo sugretinti civilizuotų žmonių šeimos ir plėšrių vilkų gaujos gyvenimus ir išgyvenimo instinktus bei dėl šio sumanymo pateikimo knygos tikrai nepavadinčiau „eiliniu“ Jodi Picoult romanu. Dėl to galiu pasidžiaugti, kad „dar vieną“ savo knygą autorė meistriškai ir originaliai pateikia kaip tikrai neeilinį savo kūrinį….

Gillian Flynn. Dingusi. Tamsumos
Skaitytos / 2014-12-18

Nežinau kodėl, bet niekad pernelyg uoliai nesiverždavau perskaityti to, kas įvardijama kaip „pasaulinis bestseleris“. Net atvirkščiai – man atrodydavo, kad veikiausiai tokie kūriniai dažnai pervertinami, kad jiems sukuriama dirbtina šlovė ir skaitytojas lengvai praryja šį jauką:“visi skaitė, turiu ir aš perskaityti“. Todėl kai tik pasirodė Gillian Flynn romanas „Dingusi“ ir iš šių knygų knygynų vitrinose netgi buvo statomos sienelės, mane tai veikė neigiamai. Galvojau – na, galbūt kada nors vėliau ir perskaitysiu, kai atslūgs visuotinis susidomėjimas. Taigi, knyga atkeliavo iki manęs. Tiesa, pirmiau perskaičiau „Tamsumas“, o ne „Dingusią“, bet jau po pirmojo perskaityto romano turėjau „atsiimti savo žodžius“. Romanas tikrai stiprus. Gal geriau sakyti – abu romanai stiprūs. Tiek viename, tiek kitame pasirinkta pasakojimo maniera – kai pirmiausia kaktomuša susiduri su romano veikėjus ištikusia nelaime, o po to grįžtama į praeitį ir vėl žingsnis po žingsnio keliaujama ligi to paties tragiško įvykio – verčia jaustis taip, lyg sėdėtum atviram lauke, aplinkui rinktųsi juodi audros debesys, o tu, sugniaužęs iš įtampos kumščius, lauktum , kada trenks perkūnija ir tvykstels žaibas. Man tai nebuvo lengvi laisvalaikio skaitiniai su arbatos puodeliu rankoje, jaukiai užsiklojus kojas pledu. Tai, ką verčia išgyventi savo romanų veikėjus autorė, neišvengiamai išgyveni ir pats. Nenoriu aprašinėti kiekvieno romano atskirai,…

Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija: romanas/ Mary Ann Shaffer, Annie Barrows. – Vilnius : Versus aureus, 2010. – 333p. -ISBN 978-9955-34-282-3
Skaitytos / 2014-09-23

Esu dėkinga Linai už kada tai pasidalintomis mintimis apie keisto pavadinimo M. A. Shaffer ir A. Barrows knygą „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“. Kad ją skaityti malonu tai faktas, kad paliesti skaudūs dalykai labai priimtinai ir žmogiškai – taip pat faktas. Knygoje yra visko: meilės, draugystės, išdavystės, karo metų žiaurumų, kilnumo ir dar visokių gražių dalykų puokštė. Atrodytų kaip galima tokioje nedidelėje knygoje tiek sutalpinti?! Ogi galima. Ir labai šmaikščiai! Pati knygos forma yra neįprasta- tai vien laiškai, tačiau sukurti veikėjų gyvi portretai tiesiog užvaldo visą, draugystės su knygą, laiką. Nebruku visiems ją skaityti, bet jei norite malonaus skaitymo – imkit ją į rankas!

Silva Rerum III : romanas / Kristina Sabaliauskaitė. – 2-oji laida. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2014. – 314 p.
Skaitytos / 2014-04-23

Silva rerum III – trečioji knyga apie Norvaišų šeimos sagą. Vaizduojamas XVIII amžiaus vidurys, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenanti LDK deja jau nepermaldaujamai ritosi pražūties link. Intrigos, korupcija, vidinės rietenos, begalinis godumas galų gale baigėsi  pirmuoju kunigaikštystės  padalijimu, įvykusiu 1772 metais. Pagrindinis romano veikėjas Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, pirmųjų romano tomų herojų anūkas ir sūnus, kurio gyvenimas „sudarytas iš daiktų ir skaičių“, gyvena didelėje prabangoje ir būdamas Jo šviesybės kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos, visų meiliai vadinamo Žuvele, ekonomu, mėgaujasi savo didžiule įtaka. Kaip patikėtinis tvarkydamas slapčiausius Radvilų klano reikalus jis dažnai keliauja iš Vilniaus į Nesvyžių, kur įsikūręs jo šeimininkas, kitas Radvilų gyvenamas vietas, daug mato, žino ir supranta, susiduria su įvairiais jo racionaliam protui sunkiai suvokiamais reiškiniais ir dalykais, ir taip neišvengiamai tampa Radvilų šeimos dramos, o kartu ir lėto vidinio valstybės irimo liudininku.

Johno Irvingo knyga „Viename asmenyje“
Skaitytos / 2013-11-06

Knygoje pirmuoju asmeniu pasakojama apie netradicinės orientacijos žmogaus — rašytojo Viljamo Aboto gyvenimą. Kartu vaizduojama ir daugybė jo gyvenimo pakeleivių, sunkiai atitinkančių visuomenės nustatytus stereotipus. Kūrinys gali lengvai  šokiruoti ar bent jau pasirodyti gana keistas, nes apie kitos orientacijos žmones mes ne tik nepratę skaityti, bet daugelis gal nelabai su jais ir susidūrę. Tarsi taip, tokių yra, bet jie kažkur toli ir mūsų tai nejaudina. Arba atvirkščiai — jaudina… Gąsdina, erzina, ar kaip kitaip žeidžia mūsų jausmus, pasaulėjautą, moralės nuostatas… Visgi geras romanas todėl ir yra geras romanas, kad bando priversti mus galvoti… Šiuo atveju bent jau pagalvoti, o kaip jaučiasi ir  ką jaučia tie „kitokie“ žmonės gyvendami šalia mūsų — „normalių“? Kaip suvokia save, savo lytiškumą? Ką ir kaip jie jaučia apskritai? Ir tada — ar tikrai jie yra taip jau labai kitokie? Taip stipriai nuo mūsų skiriasi? Pabaigai pacituosiu paskutiniąsias romano eilutes: „Vaikeli, būk geras, neklijuok man etiketės — nepriskirk jokiai rūšiai, kol manęs nepažįsti!” — tada pasakė man panelė Frost; aš to nepamiršau. Ar reikia stebėtis, kad kaip tik tai ir pasakiau jaunajam Kitridžui, tam savo teisumu neabejojančiam mano amžino kankintojo ir uždraustos meilės sūnui? Gero skaitymo