Hervé Guibert. Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-30

Šiandiena, liepos 30-ąją, yra Tarptautinė draugystės diena. Todėl ir knygą rekomenduojame ypatingą. Ne, tai nėra lengva knyga, veikiau jau šiurpoka, apnuoginanti skaudžią temą ir, be kita ko, pasakojanti apie niekšiškai išduotą draugystę. Šimtas trumpų reportažų apie sergančiojo AIDS žmogaus kankinančią kasdienybę. Tiesus ir atviras autobiografinis rašytojo ir žurnalisto pasakojimas. Autorius visiškai atvirai rašo apie AIDS sergančių intelektualų, Paryžiaus bohemos nebohemišką realybę. Pats sirgdamas šia liga, išgyvendamas tikrą pragarą, jis sukūrė patį įspūdingiausią savo gyvenimo reportažą. Mirė trisdešimt šešerių, nebeįstengdamas kentėti lėtos agonijos. Kadangi tuo metu (knygoje pasakojama apie 1988-uosius metus) apie ligą buvo mažai žinoma, ŽIV nešiotojai dažnai pernelyg nesuko sau dėl jos galvos, toliau gyveno savo įprastą gyvenimą. Knygoje pateikiami šokiruojantys faktai, nemažai duomenų apie pačią ligą, gydymą – su visa šia realybe autoriui teko pačiam susidurti, daug ką iškęsti ir patirti. Sukrečia ne tik sergančiųjų kančios, bet ir jų abejingumas, aplinkinių nesaugojimas. Tačiau pasakojime nuolat rusena ir viltis – tada, kuomet liga dar netikima, tuomet, kai bandoma su ja susitaikyti. Tada, kada liga ignoruojama. Tada, kada ieškoma bet kokio būdo pasveikti. Iki pat paskutinio puslapio.   Ištrauka iš knygos:   Šiandien, 1988 metų gruodžio 26 dieną, aš pradedu rašyti knygą Romoje, j kurią atvykau vienas – pabėgau nuo keleto draugų, bandžiusių atkalbėti…

Māra Zālīte. Penki pirštai

     Autobiografinis romanas „Penki pirštai“ yra vaiko lūpomis papasakota istorija apie tremtinių grįžimą iš Sibiro į Latviją ir įsikūrimą okupuotoje tėvynėje.  Tyras, naivus, jausmingas penkiametės Lauros pasaulis – tai komiškos ir tragiškos situacijos, netikėtumai ir paradoksai, skirtingų kartų ir santvarkų susidūrimas. Kai Laura klausia įvairiausių dalykų apie smulkmenas, buitinius dalykus, apie daiktus, kurių gyvenime nėra mačiusi, taip nupiešiama ir ta aplinka, į kurią pateko parvykę iš Sibiro žmonės. Grįžę jie tikisi rasti nors dalį to, ką paliko laisvojoje Latvijoje. Ir to neranda. Jie daug ko neranda – net ir žmonės, kuriuos jie pažinojo, dabar atrodo visai kitokie, negu buvo anksčiau. Tai skaudi, jautri istorija, papasakota su tikėjimo ir vilties gaida. Māra Zālīte – žymi Latvijos poetė, dramaturgė, eseistė, aktyvi visuomenės ir kultūros veikėja. 2013 m. išleistą romaną „Penki pirštai“ Latvijos literatūros metų apdovanojimo komisija pripažino geriausiu prozos kūriniu.

Apšviestoji
Skaitytos / 2019-04-15

 Sukrečianti autobiografinė knyga, pasakojanti apie atsiskyrėlišką gyvenimą ir dabartį, apie žiaurią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, kuri ištinka nutraukus saitus su artimiausiais žmonėmis. Tara Westover gimė kalnuose, mormonų šeimoje, visiškai atsiribojusioje nuo išorinio pasaulio ir buvo rengiama pasaulio pabaigai. Vasaromis talkindavo pribuvėjai motinai, o žiemomis padėdavo tėvui rūšiuoti metalo laužą. Tėvas nepasitikėjo medicina, vaikai nematė gydytojo ar slaugės, o motina pati šiek tiek mokydavo vaikus. Šeima gyveno visiškai atsiribojusi nuo visuomenės. Vis tik, kai vienas brolis įstojo į koledžą ir papasakojo apie anapus kalnų slypintį pasaulį, Tara nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Žinių troškimas ir užsispyrimas nuvedė į Harvardo ir Kembridžo universitetus. Skaitant apie sunkų Taros darbą nuo pat vaikystės, brolių patyčias ir smurtą, motinos abejingumą ar vis labiau  keistėjantį tėvo elgesį,  sunku suvokti, kiek jai reikėjo turėti stiprybės pakeisti savo gyvenimą.

Günter Grass. Svogūno lupimas

Giunterio Graso autobiografinė knyga „Svogūno lupimas“ vos išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą, pasigirdo reikalavimų, kad iš autoriaus būtų atimta Nobelio premija. G. Grasas pirmą kartą viešai pasakė tai, ką ilgai slėpė ir tik sulaukęs 79 metų papasakojo apie tamsiausią praeities dėmę.  Autoriui reikėjo nemažos drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno lukštus (prisiminimų metafora) ir stoti prieš potencialų pasmerkimą. Tai istorija apie vaiką, tapusį fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį  laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos pašauktas tarnauti SS… „Kiek benaršyčiau nukritusius savo atsiminimų lapus , nerandu nieko, kas mane pateisintų“ ( G. Grasas“). Lyg lupant svogūną, lukštas po lukšto, sakinys po sakinio, skleidžiasi XX amžiaus panorama ir rašytojo gyvenimo akimirkos. Nuo dvylikamečio berniuko, renkančio spalvotus paveikslėlius su Europos dailės šedevrų vaizdais, iki  pokario Vokietijos, dailės studijų, meilės nuotykių, Paryžiaus, iki  „Skardinio būgnelio“… Užvertus paskutinį knygos lapą, nejučia imi galvoti, gal dar kartą perskaityti „Skardinį būgnelį“?..                  

Jack London. „Džonas Miežius arba atsiminimai apie alkoholį“ (2011, „Margi raštai“)
Skaitytos / 2012-01-31

Tai autobiografinis rašytojo Džeko Londono pasakojimas apie flirtavimą su alkoholiu. Pavadinau flirtavimą, nes Džonas Miežius, kaip knygoje personifikuotai vadinamas alkoholis, tai laikydavosi nuo rašytojo per apgaulingai atsainų atstumą, tai priartėdavo pražūtingai arti. Ne vienoje knygos vietoje Džekas Londonas tvirtina, kad nuo alkoholinės pražūties jį išgelbėjo tai, kad jis iš prigimties nėra alkoholikas, ir kad jo organizmas atsparus, vis dėlto ši knyga – tai įspūdžiai žmogaus, kurio slapčiausioje širdies vietoje apsigyvena alkoholis. Rašytojas puikiai, jei tinka vartoti šį žodį kalbant šia tema, atskleidžia alkoholio poveikio genezę – kaip alkoholis įstumia į liūdnumo priepuolius, pakiša Baltąją logiką, šypsančią mirčiai į veidą, atveria kelią dvasinei ligai, kuri pasaulį rodo kaip kosmoso išdaigą, gyvenimą kaip farsą, sielą laiko prieblandoje.