Apšviestoji
Skaitytos / 2019-04-15

 Sukrečianti autobiografinė knyga, pasakojanti apie atsiskyrėlišką gyvenimą ir dabartį, apie žiaurią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, kuri ištinka nutraukus saitus su artimiausiais žmonėmis. Tara Westover gimė kalnuose, mormonų šeimoje, visiškai atsiribojusioje nuo išorinio pasaulio ir buvo rengiama pasaulio pabaigai. Vasaromis talkindavo pribuvėjai motinai, o žiemomis padėdavo tėvui rūšiuoti metalo laužą. Tėvas nepasitikėjo medicina, vaikai nematė gydytojo ar slaugės, o motina pati šiek tiek mokydavo vaikus. Šeima gyveno visiškai atsiribojusi nuo visuomenės. Vis tik, kai vienas brolis įstojo į koledžą ir papasakojo apie anapus kalnų slypintį pasaulį, Tara nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Žinių troškimas ir užsispyrimas nuvedė į Harvardo ir Kembridžo universitetus. Skaitant apie sunkų Taros darbą nuo pat vaikystės, brolių patyčias ir smurtą, motinos abejingumą ar vis labiau  keistėjantį tėvo elgesį,  sunku suvokti, kiek jai reikėjo turėti stiprybės pakeisti savo gyvenimą.

Günter Grass. Svogūno lupimas

Giunterio Graso autobiografinė knyga „Svogūno lupimas“ vos išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą, pasigirdo reikalavimų, kad iš autoriaus būtų atimta Nobelio premija. G. Grasas pirmą kartą viešai pasakė tai, ką ilgai slėpė ir tik sulaukęs 79 metų papasakojo apie tamsiausią praeities dėmę.  Autoriui reikėjo nemažos drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno lukštus (prisiminimų metafora) ir stoti prieš potencialų pasmerkimą. Tai istorija apie vaiką, tapusį fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį  laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos pašauktas tarnauti SS… „Kiek benaršyčiau nukritusius savo atsiminimų lapus , nerandu nieko, kas mane pateisintų“ ( G. Grasas“). Lyg lupant svogūną, lukštas po lukšto, sakinys po sakinio, skleidžiasi XX amžiaus panorama ir rašytojo gyvenimo akimirkos. Nuo dvylikamečio berniuko, renkančio spalvotus paveikslėlius su Europos dailės šedevrų vaizdais, iki  pokario Vokietijos, dailės studijų, meilės nuotykių, Paryžiaus, iki  „Skardinio būgnelio“… Užvertus paskutinį knygos lapą, nejučia imi galvoti, gal dar kartą perskaityti „Skardinį būgnelį“?..                  

Jack London. „Džonas Miežius arba atsiminimai apie alkoholį“ (2011, „Margi raštai“)
Skaitytos / 2012-01-31

Tai autobiografinis rašytojo Džeko Londono pasakojimas apie flirtavimą su alkoholiu. Pavadinau flirtavimą, nes Džonas Miežius, kaip knygoje personifikuotai vadinamas alkoholis, tai laikydavosi nuo rašytojo per apgaulingai atsainų atstumą, tai priartėdavo pražūtingai arti. Ne vienoje knygos vietoje Džekas Londonas tvirtina, kad nuo alkoholinės pražūties jį išgelbėjo tai, kad jis iš prigimties nėra alkoholikas, ir kad jo organizmas atsparus, vis dėlto ši knyga – tai įspūdžiai žmogaus, kurio slapčiausioje širdies vietoje apsigyvena alkoholis. Rašytojas puikiai, jei tinka vartoti šį žodį kalbant šia tema, atskleidžia alkoholio poveikio genezę – kaip alkoholis įstumia į liūdnumo priepuolius, pakiša Baltąją logiką, šypsančią mirčiai į veidą, atveria kelią dvasinei ligai, kuri pasaulį rodo kaip kosmoso išdaigą, gyvenimą kaip farsą, sielą laiko prieblandoje.