Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai, I dalis
Skaitytos / 2020-04-06

Barboros Didžiokienės( Varvaros Gorochovos) vaikystė ir jaunystė prabėgo Sankt Peterburge, kur pulsavo aktyvus kultūrinis gyvenimas. Deja, kultūrinį pakilimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, Spalio perversmas. Nerūpestingą jaunystę pakeitė nepritekliai. Reikėjo užsidirbti kasdienės duonos kąsniui ir dar pataupyti pinigų dailės studijoms. Studijuodama ji susipažino su dailininku Vladu Didžioku. Jai darė įspūdį stotingas, kiek arogantiškas mokytojas, jam – daili, ambicinga mokinė. Prisiminimuose rašoma: „Neabejoju, kad jam patinku: esu jauna, devyniolikmetė, neprastos išvaizdos, išprususi – daug skaičiau ir viskuo domėjausi. Mane domino teatras, tapyba, literatūra. Taigi esu ne tik daili, bet ir įdomi panelė“. Ištekėjusi ji atvyko į Lietuvą, persikrikštijo, išmoko kalbėti lietuviškai. Deja, kasdienis gyvenimas labai skyrėsi nuo jaunystės idealo. Ant savo pečių ji vilko visą buities rūpesčių naštą, buvo pareiginga žmona ir motina, laikėsi lietuviškų papročių. Kentėjo nuo šiurkštaus, impulsyvaus Vlado Didžioko, kuris nepalaikė jos meninėje kūryboje (neduodavo popieriaus ir dažų, neleisdavo tapyti modelių) norėjo kad ji būtų tik jo pameistrė. B. Didžiokienė rašė prisiminimus jau senatvėje atgaline data. Ten daug nusivylusios, pavargusios moters skundų, daug nepatrauklios, subjektyvios  tiesos apie žinomus dailininkus, prisimindama daug smulkmenų: ką valgė, kaip rengėsi, kuo kvėpinosi, kokius spektaklius žiūrėjo… „Mažosios dailininkės prisiminimai“ žada didžiulį skaitymo malonumą.

Nijolė Narmontaitė. Žvaigždžių alėja: ko nematė TV žiūrovai
Skaitytos / 2020-03-31

Naujausioje aktorės Nijolės Narmontaitės knygoje – šilti, draugiški, nuoširdūs pokalbiai su žymiausiais Lietuvos TV laidų vedėjais. Autorė yra minėjusi, jog pastarąją knygą ją paskatino parašyti tai, jog pati yra ragavusi televizijos laidų vedėjos duonos ir žino, koks tai nelengvas, įtemptas darbas.  Ten, kur televizijos žiūrovo akis nemato – daug streso, sunkaus darbo, neretai – kuriozinių situacijų. N. Narmontaitė sako, jog sunkiomis akimirkomis gelbėja juokas. Ir iš tiesų – knygos herojų papasakotose istorijose – nemažai komiškų situacijų, o kartu – labai daug žmogiškos šilumos.  Knygos autorė yra pasakojusi, jog visus šios knygos herojus kalbino savo namuose prie vakarienės stalo. Pasak Nijolės Narmontaitės, jai labai patinka klausytis ir gaminti, o tokioje šiltoje aplinkoje gimę pokalbiai negali būti nenuoširdūs. Knygoje – atviri, įdomūs pokalbiai su tokiais populiariais TV laidų vedėjais kaip Zita Kelmickaitė, Rūta Mikelkevičiūtė, Beata Nicholson, Arūnas Valinskas, Marijonas Mikutavičius, Asta Stašaitytė, Edita Mildažytė ir kt. 

Aktorė Simona Šakinytė: man šunys yra nerašytos knygos
Pokalbiai , Skaitytos / 2019-10-30

Apie knygas, skaitymą, teatrą, svarbiausias gyvenimo vertybes kalbamės su Klaipėdos dramos teatro aktore, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ steigėja Simona Šakinyte.       Miela Simona, kokią vietą jūsų įtemptoje darbotvarkėje užima knygos? Tiesą sakant, tai labai skaudus klausimas. Knygas mėgau nuo vaikystės. Netgi buvo toks gyvenimo etapas, paauglystėje, kuomet rinkdavausi knygą vietoj buvimo su draugais. Gal tai, ką išgyvendavau skaitydama, buvo įdomiau, nei tai, ką sugebėdavau patirti tikrame gyvenime. O galbūt akistatoje su knyga jausdavausi patogiau. Nežinau. Tai truko keletą metų. Vėliau knygos skaitymas tapo tiesiog maloniu ritualu  prieš miegą. Tačiau pastaruosius trejus su trupučiu metų nesu perskaičiusi nė vienos knygos. Ne dėl laiko ar noro stokos. Beveik prieš ketverius metus sužinojau, kad mano sielos šuo Otelas serga vėžiu. Paskutinį jo gyvenimo mėnesį mudu leisdavome dienas dviese. Jis sunkiai vaikščiojo, tai mudu eidavome į lauką ir tiesiog sėdėdavome ant žolės. Aš skaitydavau – jis šalia manęs. Tai buvo visiška mudviejų pilnatvė. Ir nė sekundei neapleidžiantis skausmas, kad labai greit jis šalia manęs nebesėdės. Paskutinė knyga, kurią skaičiau su juo, buvo H. Hesės „Stepių vilkas“. Taip ir nebaigiau jos. Ir visos knygos, kurias bandau skaityti dabar, man primena tą jausmą. Tiesą sakant, baisus jausmas, nes yra be proto daug knygų, kurias noriu skaityti….

Poetė Berit Kaschan: skaitymas mano smegenis priverčia katiniškai murkti…
Pokalbiai , Skaitytos / 2019-06-21

Estų poetę Berit Kaschan daugelis prisimena iš 2018 m. „Panevėžio literatūrinės žiemos“ festivalio. Viešnia įsiminė ne tik dėl savito tekstų stiliaus, bet ir dėl žavios šypsenos, kuri, regis, sušildė gruodžio pūgos apgaubtą Panevėžį… Šiandiena skelbiame poetės, Estijos literatūrinio žurnalo redaktorės Berit Kaschan interviu, kuriame ji pasakoja apie tai, kokią vietą jos gyvenime užima knygos ir ką jai reiškia skaitymas. Miela Berit, jūsų dabartinė profesinė veikla glaudžiai susijusi su knygomis ir skaitymu. O kaip buvo anksčiau? Ar vaikystėje ir paauglystėje taip pat mėgote skaityti? Taip, kiek save prisimenu, visada mėgau knygas. Labai. Kaip turbūt ir visi tie, kurie užaugo tuo metu, kad internetas dar nebuvo taip mūsų užvaldęs. Tačiau turiu pasakyti, jog kai buvau jaunesnė, nepaisant mano didelės meilės literatūrai, niekada nemaniau, kad mano profesija bus su tuo susijusi. Iki šiol vis dar tuo stebiuosi. Kas jums yra gera knyga? Gera knyga mane įtraukia į dar nepažintą pasaulį arba atskleidžia man naujus taip vadinamo įprasto gyvenimo aspektus. Ir aš nuoširdžiai žaviuosi rašytojais, kurie turi talentą pateikti svarbią žinutę, idėją, istoriją paprastai ir aiškiai, panaudodami tiek žodžių, vaizdinių, metaforų, kiek yra būtina. Ne daugiau. Man toks pavyzdys yra Kanados rašytoja Alisa Munro. Arba lenkų poetė Vislava Šimborska. Žinoma, tokių autorių yra ir…

Rašytoja Rasa Sagė rekomenduoja
Skaitytos / 2019-06-21

Įdomu, kokias knygas skaito žmonės, kuriems tekstų rašymas yra kasdienybė. Šįkart dalijamės rašytojos Rasos Sagės skaitytų knygų rekomendacijomis.  Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“ Turbūt nedaug yra autorių, kurie gali taip gerai rašyti ir ištverti nerašę net 18 metų. Neseniai pasirodžiusioje antrojoje Dainos Opolskaitės knygoje kalbama apie jausmus. Tik ne tuos, mums visiems įprastus, o tuos, kurie yra vienu žingsneliu toliau – giliau, subtiliau, jautriau. Nepastebimiau, tarsi vienu vibracijos dažniu aukščiau. Apie nano jausmus. Tokius, kurie yra būdingi visiems žmonėms, tačiau ne visi juos įsivadina ir netgi suvokia, kad juos jaučia. Gal todėl po kiekvienos perskaitytos novelės pasijuntu tarsi po psichoterapijos seanso – norisi bent kelias minutes pažvelgti į tuštumą – suvokti, sudėlioti mintyse visa tai, ką perskaičiau. Gabija Grušaitė „Stasys Šaltoka“ Knyga apie šiuolaikinį „auksinį“ jaunimą. Trys draugai, kartu sudėjus, turintys viską: pinigus ir malonumus, sekėjų būrį ir įgūdžius, idėjas ir kūrybiškumą. Visi trys laisvi, gali daryti ką nori, keliauti po pasaulį, turėti šimtus merginų, dalyvauti šauniausiuose vakarėliuose… Jie gali viską, ko, atrodo, trokšta jaunas, šiuolaikinis žmogus. Tiksliau viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto, tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus – turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba. Tačiau… šių jaunuolių sielos yra tuščios. Todėl jie kiekvienas atskirai patiria gilią vidinę kančią. Juk visur, kur einame, nešamės save. Nuo savęs…