Poetė Berit Kaschan: skaitymas mano smegenis priverčia katiniškai murkti…
Pokalbiai , Skaitytos / 2019-06-21

Estų poetę Berit Kaschan daugelis prisimena iš 2018 m. „Panevėžio literatūrinės žiemos“ festivalio. Viešnia įsiminė ne tik dėl savito tekstų stiliaus, bet ir dėl žavios šypsenos, kuri, regis, sušildė gruodžio pūgos apgaubtą Panevėžį… Šiandiena skelbiame poetės, Estijos literatūrinio žurnalo redaktorės Berit Kaschan interviu, kuriame ji pasakoja apie tai, kokią vietą jos gyvenime užima knygos ir ką jai reiškia skaitymas. Miela Berit, jūsų dabartinė profesinė veikla glaudžiai susijusi su knygomis ir skaitymu. O kaip buvo anksčiau? Ar vaikystėje ir paauglystėje taip pat mėgote skaityti? Taip, kiek save prisimenu, visada mėgau knygas. Labai. Kaip turbūt ir visi tie, kurie užaugo tuo metu, kad internetas dar nebuvo taip mūsų užvaldęs. Tačiau turiu pasakyti, jog kai buvau jaunesnė, nepaisant mano didelės meilės literatūrai, niekada nemaniau, kad mano profesija bus su tuo susijusi. Iki šiol vis dar tuo stebiuosi. Kas jums yra gera knyga? Gera knyga mane įtraukia į dar nepažintą pasaulį arba atskleidžia man naujus taip vadinamo įprasto gyvenimo aspektus. Ir aš nuoširdžiai žaviuosi rašytojais, kurie turi talentą pateikti svarbią žinutę, idėją, istoriją paprastai ir aiškiai, panaudodami tiek žodžių, vaizdinių, metaforų, kiek yra būtina. Ne daugiau. Man toks pavyzdys yra Kanados rašytoja Alisa Munro. Arba lenkų poetė Vislava Šimborska. Žinoma, tokių autorių yra ir…

Rašytoja Rasa Sagė rekomenduoja
Skaitytos / 2019-06-21

Įdomu, kokias knygas skaito žmonės, kuriems tekstų rašymas yra kasdienybė. Šįkart dalijamės rašytojos Rasos Sagės skaitytų knygų rekomendacijomis.  Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“ Turbūt nedaug yra autorių, kurie gali taip gerai rašyti ir ištverti nerašę net 18 metų. Neseniai pasirodžiusioje antrojoje Dainos Opolskaitės knygoje kalbama apie jausmus. Tik ne tuos, mums visiems įprastus, o tuos, kurie yra vienu žingsneliu toliau – giliau, subtiliau, jautriau. Nepastebimiau, tarsi vienu vibracijos dažniu aukščiau. Apie nano jausmus. Tokius, kurie yra būdingi visiems žmonėms, tačiau ne visi juos įsivadina ir netgi suvokia, kad juos jaučia. Gal todėl po kiekvienos perskaitytos novelės pasijuntu tarsi po psichoterapijos seanso – norisi bent kelias minutes pažvelgti į tuštumą – suvokti, sudėlioti mintyse visa tai, ką perskaičiau. Gabija Grušaitė „Stasys Šaltoka“ Knyga apie šiuolaikinį „auksinį“ jaunimą. Trys draugai, kartu sudėjus, turintys viską: pinigus ir malonumus, sekėjų būrį ir įgūdžius, idėjas ir kūrybiškumą. Visi trys laisvi, gali daryti ką nori, keliauti po pasaulį, turėti šimtus merginų, dalyvauti šauniausiuose vakarėliuose… Jie gali viską, ko, atrodo, trokšta jaunas, šiuolaikinis žmogus. Tiksliau viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto, tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus – turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba. Tačiau… šių jaunuolių sielos yra tuščios. Todėl jie kiekvienas atskirai patiria gilią vidinę kančią. Juk visur, kur einame, nešamės save. Nuo savęs…