Geros knygos

    Šiuolaikinės amerikiečių rašytojos A. Patchett romanas – be galo kinematografiška, detalių gausa ir spalvomis išsiskirianti knyga. Paslaptinga kolegos mirtis į Braziliją išgena mokslininkę Mariną Sing. Jos užduotis yra ne tik išsiaiškinti, kas nutiko jos bendradarbiui, bet ir surasti besislapstančią bei nuo tiesaus atsakymo apie vaisto kūrimą nuolat išsisukinėjančią dakatarę Svenson. Ši kelionė pareikalauja ne tik daug fizinių jėgų, bet ir skatina pasinerti į  savo pačios praeities bei jausmų džiungles. Romane tarsi jaučiamas alinantis tropikų karštis, paslaptingų egzotiškų gyvūnų buvimas kažkur šalia, stulbina vietinių genčių papročiai, kvapą gniaužia mokslininkų atradimai ir jų patiriami nuotykiai.

 Sukrečianti autobiografinė knyga, pasakojanti apie atsiskyrėlišką gyvenimą ir dabartį, apie žiaurią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, kuri ištinka nutraukus saitus su artimiausiais žmonėmis. Tara Westover gimė kalnuose, mormonų šeimoje, visiškai atsiribojusioje nuo išorinio pasaulio ir buvo rengiama pasaulio pabaigai. Vasaromis talkindavo pribuvėjai motinai, o žiemomis padėdavo tėvui rūšiuoti metalo laužą. Tėvas nepasitikėjo medicina, vaikai nematė gydytojo ar slaugės, o motina pati šiek tiek mokydavo vaikus. Šeima gyveno visiškai atsiribojusi nuo visuomenės. Vis tik, kai vienas brolis įstojo į koledžą ir papasakojo apie anapus kalnų slypintį pasaulį, Tara nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Žinių troškimas ir užsispyrimas nuvedė į Harvardo ir Kembridžo universitetus. Skaitant apie sunkų Taros darbą nuo pat vaikystės, brolių patyčias ir smurtą, motinos abejingumą ar vis labiau  keistėjantį tėvo elgesį,  sunku suvokti, kiek jai reikėjo turėti stiprybės pakeisti savo gyvenimą.

Balandžio mėnesio žurnalas „National Geographic Lietuva“, kurį rasite bibliotekos Periodikos skaitykloje (Respublikos g. 14, III a.)  – apie ateities miestus, apie idėjas šviesiai ateičiai ir apie tai, ką mums duoda ir ką atima miestai. Apie ateities miesto vizijas, miestų planavimo principus 2050-iesiems metams, išmanius pastatus, visuomeninį transportą, automatinį atliekų perdirbimą, išmanųjį vandenį, apie judumą ir kultūrą… Rasite įdomių faktų apie dabarties miestų modernius sprendimus (kaip išmaniosios technologijos atgaivino Kanzas Sičio tramvajų, apie naują Kopenhagos projektą vadinamą Kopenhilu, siekiantį suderintį poilsį ir atsinaujinančią energiją). Sudomins įžvalgos apie kitokį požiūrį į miestus – draugišką pėstiesiems ir pažabojantį aistrą automobiliams. Sužinosite, kas tie dirbantys benamiai – automobilyje gyvenantys neišgalintys įsigyti būsto netoli nuo darbo žmonės (apie tai žurnale – reportažas iš  San Diego). Jūsų taip pat laukia pasivaikščiojimas po miestą – veiksmingumo ir organizuotumo pavyzdį – Tokiją, kuris per pastarąjį šimtmetį buvo atstatytas 2 kartus. Numeryje rasite pasakojimą apie 5 miestus – Londoną, Manilą, Šanchajų, Lagosą, Los Andželą ir apie tai,  kaip jie augo. Įdomus ir išsamus pokalbis apie miestų gyventojas žiurkes su vienu labiausiai patyrusių miestų žiurkių specialistų B. Koriganu. Ar tikrai žiurkės yra vien blogis?

  Bibliotekos Periodikos skaitykloje jau galite rasti naujausią Užkalnio žurnalą. Kaip visuomet, čia daug įdomių autorių, istorijų, kurias skaitant atrodo, jog tai būtent apie jus, mažai reklamos (o ir ši paremta asmenine autorių patirtimi)…  Šiame numeryje autoriai kalba apie vaikystės nuoskaudas, patyčias, stereotipus ir jų laužymą, nesigėdijimą savo įpročių ir savo silpnybių priėmimą… Apie tai, kad dažnai patys būname kalti, jei žmonės mums atrodo neteisingi ir nemalonūs.  Andrius Užkalnis pateikia savo dar nelankytų pasaulio vietų dešimtuką ir sako, jog tai vietos, apie kurias žmonės mano vienaip, tačiau ten gyvenantiems jos atrodo visai kitaip. Rasite čia ir tekstus apie rečiau lankomas, bet tikrai, pasak Andriaus, vertas pažinti Italijos ir Ispanijos salas. Autorius pasakoja apie kelionių dėka atrastą Japoniją ir turistams „neįdomius“ šios šalies miestus bei apie meilę Japonijai, prasidėjusią nuo japoniškos virtuvės. Žinoma, nebus netikėtas ir straipsnis apie Ameriką, kurioje autorius praleidžia nemažai laiko, be to, straipsnyje nemažai rašoma apie tai, kaip keliauti su augintiniu ir kiek draugiška šuniukams Amerika. Į tolimesnius ar artimesnius pasaulio kampelius žurnale žvelgia ir kiti autoriai – Giedrius Drukteinis rašo apie Nigeriją, Guoda Juocevičiūtė – apie Kiniją. Jūsų laukia atviras ir gal netikėtas interviu su Rūta Meilutyte. Gitanas Nausėda pasakoja apie savo išskirtinę bibliografinių retenybių kolekciją….

Elę Pranaitytę galima pristatyti įvairiai – kaip anglų kalbos dėstytoją, gidę, keliautoją, tinklaraštininkę, žmogų,  kuris labai myli Vilnių ir yra parašęs puikią knygą apie šį miestą. Knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“ galėtų ne tik jums pagelbėti, jei norėtumėt savo svečiui parodyti įdomiausias senojo Vilniaus vietas, bet ir atskleistų nemažai naujo, iki šiol negirdėto apie mūsų sostinę. O šį kartą Elė – įdomi pašnekovė, besidalijanti savo mintimis apie knygas ir skaitymą. P.S. Pati „Gerų knygų“ viešnia dar nuo savęs prideda, jog ji – šiuo metu bedarbė ir …. žiurkėnų mylėtoja! Ele, esate keliaujantis, kitiems miestus ir šalis padedantis pažinti, rašantis, ir, turbūt nesuklysime, skaitantis žmogus, tiesa? Kokią vietą jūsų gyvenime užima knygos? Šiuo metu jos užima tris ketvirtadalius buto, rimtai svarstau testamentu savo knygų kolekciją užrašyti Vilniaus miestui ar kokiam naujai steigiamam vienuolynui. Neseniai keičiau gyvenamąją vietą, todėl teko peržiūrėti per ilgus metus susikaupusias knygas ir didelės dalies jų reikėjo atsisakyti dėl vietos stygiaus ir moralinio pasenimo. Nusprendžiau namuose tik laikyti dviejų rūšių knygas: tas, kurių reikia darbui ir tas, kurias skaitysiu ne vieną kartą. Darbui (gidavimui) tenka skaityti daug ir įvairios literatūros, o pomėgiams laikau kai kurias pamėgtas knygas iš jaunystės metų. Dar reiktų kada nors peržiūrėti  kelionėse, oro uostuose pirktas…

Žinomas estų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris Ilmaras Taskas išgarsėjo debiutiniu romanu „Pobeda 1946“. Romane tikroviškai atkurta pokariniame Taline vyravusi slogi baimės ir įtarumo aplinka, kai Estiją nuo laisvojo pasaulio atskyrė geležinė uždanga. Vaizduojami ligi šiol literatūroje nutylėti įvykiai, kuomet pokario Estijoje sovietinis saugumas iš mažų vaikų išgaudavo žinias apie jų tėvus, ir kuo tai baigdavosi. Į tokias pinkles pakliūva pagrindinis veikėjas, šešiametis berniukas, susiviliojęs paslaptingo dėdės„gerumu“, kartais leidžiančio jam pasukioti „Pobedos“ vairą. Berniukas galvoja, kad gyvenimas toks ir turi būti, kad visi aplinkiniai turėtų būti malonūs, draugiški dėdės. Draugystė tarp „gerojo dėdės“ ir patiklaus vaiko nulemia visos šeimos gyvenimą. Berniuko pečius užgula sunki paslapčių našta, iš nekaltos vaikystės jį panardinusi į pokario slogutį.

Knygos turinys yra pakankamai šokiruojantis. Autoriaus perteikiama istorija provokuoja mąstyti apie trapią ribą tarp dar protaujančio ir jau sulaukėjusio žmogaus. Draugų reakcija dėl neseniai žuvusio bičiulio stebina negailestingumu ir skatina susimąstyti „o kaip elgčiausi aš?“ Knygos autorius Williamas Goldingas puikiai perteikia vaikų jausmus, emocijas ir išgyvenimus. Nors knyga patraukė visų dėmesį, kai kurie epizodai man pasirodė nelogiški – nemanau, kad taip greitai prarandamas sveikas protas. Vėliau situacija tampa absurdiška: veikėjai patys apsisunkina situaciją ir viskas tampa beprasmiška. Pavadinimas „Musių valdovas“ labai gerai atspindi knygos pagrindinę mintį: ką negyvenamoje saloje galima valdyti? Muses? //Atsiliepimą parengė Violeta Šimoliūnaitė (16 m.)

Romane „Anyta“ latvių rašytoja Daina Avuotinia kalba apie XX amžiaus įvykius gimtojoje šalyje, prievarta keitusius žmonių likimus. Istorija apie tikras ir apgaulingas vertybes, apie šeimą ir apie moterį, kurios gyvenimas ir likimas aprėpia visą permainingą Latvijos istorijos laikotarpį . Vieną okupaciją keičia kita, karas ir tremtys tampa kasdienybe, kurioje vis tiek reikia gyventi ir ieškoti pastovių dalykų, remtis į juos. Šeima, meilė, gamta gali būti tie ramsčiai, tačiau romano herojei Netei lemta patirti vieną griūtį po kitos. Tylus gyvenimas kaimiškoje Latvijos vietovėje, gamtos apsuptyje, garantuoja bent šiokią tokią ramybę, tačiau ir čia pasiekia ilgos karo ir okupacijos rankos. Atrodo, kad būtų neįmanoma iškęsti daugiau nei iškentė Netė, tačiau knygos autorė leidžia pajusti šviesą ir suprasti, kad netgi tokiame žiauriame likime yra šlakelis laimės, už kurią Netė moka dėkoti. Emocingas ir išmintingas Dainos Avuotinios romanas „Anyta“ – apie gimtuosius namus, meilę ir gerumą – tai Latvijos istorija, kurią išgyveno ir užrašė moteris.

Ar įmanoma nutildyti savo sąžinę? Kur veda nenoras ar nemokėjimas prisiimti atsakomybę už savo poelgius? Ar viską galime suskirstyti tik į juoda ir balta, nepalikdami vietos jokiems pustoniams ir atspalviams? Ar mes patys pakankamai gerai pažįstame savo sielą? Į šiuos ir kitus klausimus skaitytoją skatina sau atsakyti psichologinio trilerio „Lapių slėnis“ autorė Charlotte Link.  Knyga įtraukia ne tik dėl meistriškai pinamo, galima sakyti, kinematografiško siužeto, kuriame svarbesnis net ne kriminalinis, o greičiau moralinis aspektas.  Įdomūs, ryškūs, įvairialypiai veikėjų paveikslai sukelia nevienareikšmiškus jausmus, banaliai jų neskirstant į teigiamus ir neigiamus. Nusikaltimas – tai kraštutinumas, kuris nutinka ir šioje istorijoje, tačiau autorė lyg tyčia jau pradžioje atskleidžia, kas jį įvykdė, nes jai šiuo atveju svarbiau pažvelgti į žmogaus sielos gelmes, kur susipina kaltė, baimė, viltis pasikeisti ir tuo pačiu suvokimas, jog tai neįmanoma. Charlotte Link – neblogai žinoma Lietuvos skaitytojams Vokietijos rašytoja, kurianti ne tik kriminalinius romanus, trilerius, bet ir šeimos sagas, istorinius romanus. Jau anksčiau perskaityti jos romanai „Angelų nuodėmės“, „Apgaulė“, „Paskutinis pėdsakas“ paliko įspūdį įsimindami dėl autorės skvarbaus žvilgsnio į veikėjų sielos užkaborius, dėl vaizdaus pasakojimo, kuriame netrūksta ne tik įtampos, bet ir ryškaus kolorito gamtos aprašymų, suteikiančių pasakojimui papildomų spalvų ir padedančių kurti atitinkamą nuotaiką.

Naujausias Herkaus Kunčiaus romanas pirmiausia patraukia savo ryškia išvaizda ir tik po to skandalingu turiniu, besitaškančiu juodojo humoro purslais. „Lietuviškos apybraižos“ sudarytos iš septynių atskirų pasakojimų, kuriuos į vientisą kūrinį jungia personažai – tikros istorinės asmenybės, įvairiais laikotarpiais apsilankiusios Lietuvoje. Tai – Rusijos caras Petras I-asis, romane įžengiantis į Vilnių ir apsistojantis Sluškų rūmuose, karvedys Napoleonas, po krepšinio rungtynių su Kauno „Stumbro“ degtinės gamyklos komanda Jonines sutinkantis Rumšiškėse, šokinėdamas per laužą… Atrodo, didesnio absurdo jau nesugalvosi, bet štai autoriaus vaizduotė neša dar toliau: į Vilnių atvykęs Vladimiras Leninas pogrindinį susirinkimą sušaukia ginekologo kabinete, o dainų ir šokių šventėje dalyvaujantis Michailas Gorbačiovas įsimyli „Lietuvos“ ansamblio šokėją Valdonę…. Skaitant romaną, juokeliai ir pokštai verčia kvatoti ir stebėtis rašytojo išmone. Kai kur gal ir persūdyta su vulgarybėmis…Bet kiekvieno herojaus nuotykį skaitai vienu atsikvėpimu. Ir jau nebežinai, kur tiesa, o kur rašytojo fantazija, nes, kaip teigia pats H. Kunčius, „tekant laikui, vieni įvykiai nugrimzta užmarštin, kiti atgimsta mitais ar legendomis“.