Geros knygos

Jaunosios kartos poetė Greta Ambrazaitė 2020-aisiais linki kiekvienam atrasti literatūrinių stebuklų ir kviečia atsigręžti į talentingus lietuvių poezijos bei prozos kūrėjus… Mantas Balakauskas „Roma“ (Vilnius: Versus aureus, 2016). Knyga, kurioje, mano manymu, daug mąstoma apie laiką: aliuzijos nusidriekia nuo triumfuojančios ir žlungančios Romos iki šiandienos supermarketų – parduotuvinės pompastikos ir taiklios socialinės kritikos. Kai kurie eilėraščiai, pavyzdžiui, „Minima Media Maxima“ gerąja prasme slemiški (sakyčiau, taip ir turėtų skambėti išties geras slemas). Bet Mantas – poetas, ne slemeris. Tačiau knygą perskaičiau visai kitaip – kaip jautrų, labai asmeniškų eilėraščių rinkinį. Labai patinka ir autoriaus esė, pastaruoju metu pasirodančios „Literatūroje ir mene“. Verta. Belaukiant antrosios M. Balakausko knygos „Apmaudas“, kuri, viliuosi, pasirodys jau 2020-aisiais. Tomas Petrulis „Triukšmo gyvatė“ (Vilnius: Naujas vardas, 2017). Tai elektroninė knyga, prieinama internetu: https://bit.ly/39r0Bne . Dar vieno poeto, augusio Panevėžyje, T. Petrulio poezija labai įdomi, pirmiausia pritraukianti paradoksalumu, kitokiu žvilgsniu į, atrodytų, daugybės poetų nuo seno rašytus ir perrašytus, perlipdytus dalykus iš sacrum ir profanum: dieviškumas, kūniškumas, skaistybė, nuodėmė, ir įvairios tų dalykų kombinacijos, prasilenkimai… Manau, kad ši knyga gali arba labai patikti, arba labai nepatikti poezijos neskaitantiems žmonėms, nes visiškai nepataiko į jokius poetų ir poetikų stereotipus. Richardas Brautiganas „Tegu kirminai linksminasi“ (Kaišiadorys: Bluebeard Press, 2019). Deja,…

 Šis romanas – tai šeimos saga apie keturias ypatingas moteris. Italijos miestelyje, vieno namo sode žydi oleandras.  Jį pasodino šeimos galva Agostinas, apsigyvenęs čia su savo žmona, visų vadinama Žiniuone. Ji sugeba gydyti naujagimius, padeda gimdyvėms, panaikina nužiūrėjimą. Augina tris dukteris, kurios visos tokios skirtingos. Griežta, niekad nerodanti švelnumo Žiniuonė bėgant metams patiria vyro mirtį, karą, užaugina dukteris, matydama jų nelaimingą meilę, užvaldančią aistrą, nusivylimą. Ir tik Žiniuonės buvimas visad jas sergėja nenuspėjamo likimo akivaizdoje.   Užburiantis, įtraukiantis  romanas, alsuojantis Italijos dvasia.

Apie knygas, skaitymą, teatrą, svarbiausias gyvenimo vertybes kalbamės su Klaipėdos dramos teatro aktore, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ steigėja Simona Šakinyte.       Miela Simona, kokią vietą jūsų įtemptoje darbotvarkėje užima knygos? Tiesą sakant, tai labai skaudus klausimas. Knygas mėgau nuo vaikystės. Netgi buvo toks gyvenimo etapas, paauglystėje, kuomet rinkdavausi knygą vietoj buvimo su draugais. Gal tai, ką išgyvendavau skaitydama, buvo įdomiau, nei tai, ką sugebėdavau patirti tikrame gyvenime. O galbūt akistatoje su knyga jausdavausi patogiau. Nežinau. Tai truko keletą metų. Vėliau knygos skaitymas tapo tiesiog maloniu ritualu  prieš miegą. Tačiau pastaruosius trejus su trupučiu metų nesu perskaičiusi nė vienos knygos. Ne dėl laiko ar noro stokos. Beveik prieš ketverius metus sužinojau, kad mano sielos šuo Otelas serga vėžiu. Paskutinį jo gyvenimo mėnesį mudu leisdavome dienas dviese. Jis sunkiai vaikščiojo, tai mudu eidavome į lauką ir tiesiog sėdėdavome ant žolės. Aš skaitydavau – jis šalia manęs. Tai buvo visiška mudviejų pilnatvė. Ir nė sekundei neapleidžiantis skausmas, kad labai greit jis šalia manęs nebesėdės. Paskutinė knyga, kurią skaičiau su juo, buvo H. Hesės „Stepių vilkas“. Taip ir nebaigiau jos. Ir visos knygos, kurias bandau skaityti dabar, man primena tą jausmą. Tiesą sakant, baisus jausmas, nes yra be proto daug knygų, kurias noriu skaityti….

 Labas, aš esu Eva. Praeityje – žurnalų „Ieva“, „Cosmopolitan“, „Ieva&Harper’s Bazaar“leidėja ir vyriausioji redaktorė. Šiandien – knygų „Kas liko už kadro“(2011), „Laisvė basomis“(2013), „Laimės piliulės“(2015), „Minčių žvėrynas“ (2018), „Atia, suskiai“(2019) autorė, jogos ir srautinio rašymo mokytoja. Man 60. Mano didžiausia aistra – kelionės. Kelionės su joga, rašymu ir bendraminčiais. Joga pakrantėje, kalnuose, jachtos denyje ar ant riado stogo man yra geriau nei joga salėje. O bendramintis – geriau nei mokinys. Todėl savo keliones dedikuoju ne šiaip jogai, o jogai su bendraminčiais.   Mano kelionės nėra asketiškos, jos nepanašios į tradicinius jogos retritus. Aš nesu teisinga mokytoja – ant galvos nestatau. Statau ant kojų, galvą grąžinu į vietą. Nemoralizuoju, nemokau, ką valgyti, ko nevalgyti ar kaip gyventi. Tačiau džiaugiuosi, jei įkvepiu ne tik šypsotis, bet ir keistis. Mano jogos ir rašymo atostogos skirtos suaugusiems žmonėms – moterims ir vyrams, be amžiaus apribojimų. Pažengusiems naujokams. Ir tiems, kurie mano, kad joga – ne jiems. Jogos skeptikai man ypač artimi – aš pati tokia buvau iki pat 50-ies. Mano stilius – kaita, nė vienos praktikos nekartoju. Taip protą ir kūną pratinu žaisti, mokau prisitaikyti ir priimti, kad pokyčių išvengti neįmanoma. Mano kredo – viską aprašyti, kad nieko nereikėtų perrašyti. Kai rašai, viskas savaime…

Švedijos akademija paskelbė 2018 metų ir 2019 metų Nobelio literatūros premijos laureatus – prestižinis prizas atiteko lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk ir austrų rašytojui Peteriui Handkei. Lenkų rašytoja O.Tokarczuk, lietuvių skaitytojui pažįstama kaip romanų „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ autorė. Šiemet lietuvių kalba pasirodė ir autorės knyga „Bėgūnai“, pernai jai pelniusi prestižinę „Man Booker“ premiją. 2018-ųjų premija rašytojai iš Lenkijos atiteko „už pasakojamąją vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja ribų peržengimui kaip gyvybės formai“. 2019-ųjų premija P.Handkei, kuris yra laikomas vienu ryškiausių Austrijos rašytojų,  skirta „už įtakingą darbą, kuris su lingvistiniu išradingumu atrado žmogaus patirties periferiją ir specifiką“.  Lietuvių kalba yra pasirodę keli P.Handkes kūriniai: „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“, „Kairiarankė moteris“, „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“, „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“, o pats autorius apdovanotas daugybe literatūrinių premijų, tarp kurių – ir Kafkos literatūrinis prizas. Visus paminėtus  O. Tokarczuk ir P. Handkes kūrinius galite rasti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Prestižinė „Man Booker“ premija už grožinę literatūrą spalio 14 d.  buvo paskirta iš karto dviem asmenims: kanadiečių rašytojai Margaret Atwood už „Liudijimus“  ir anglų rašytojai Bernardine Evaristo už knygą „Mergina, moteris, kita“. M. Atwood tapo tik antra rašytoja moterimi, du kartus gavusia šią premiją. Pirmą kartą –…

Kultūros žurnalistas ir redaktorius, knygų autorius Gediminas Kajėnas, skaitytojams rekomenduoja 5 knygas, kurias vertėtų perskaityti. Jis pats ką tik išleido knygą „33 portretai: pokalbiai su menininkais“, kurioje pateikiami per dešimtmetį parengti pokalbiai su Lietuvos fotografais, rašytojais, dailininkais, aktoriais, skulptoriais, muzikantais bei kino kūrėjais. Knygos pristatymas ir susitikimas su autoriumi bibliotekoje vyks jau spalio 23 dieną. Kol laukiate, pasisemkite idėjų ilgiems rudens vakarams! Aurimas Švedas, Irena Veisaitė „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“   Kultūros istoriko Aurimo Švedo pokalbiai su germaniste, teatrologe, ilgamete „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininke Irena Veisaite nėra tiesiog „vieno gyvenimo istorija“. Knygos pasakojimuose apmąstomas nueitas gyvenimo kelias, tačiau paraleliai brėžiamos ir svarbiausių XX bei XXI amžių Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijų epizodai: Kauno gyvenimas tarpukariu, sovietinė okupacija, Holokaustas, penki okupacijos dešimtmečiai, Nepriklausomybės atkūrimas bei jos įtvirtinimas. Tai talpi knyga, kurioje  kvapą gniaužianti ir neįprastai kasdieniška mūsų istorija susipina su žmonių likimais bei savo laiko apmąstymais. Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo“   Gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius tris dešimtmečius gyvena Dzūkijos viensėdyje, iš kur ir siunčia savo laiškus – lėtus, skaidrius, turiningus, kupinus gamtos pajautimo ir ramaus laiko tekėjimo. Skaitant šiuos dienoraščius, pasaulis tampa gerokai paprastesnis. Tai pati tikriausia panacėja nuo kasdienybės šurmulio,…

  Prancūzijoje gimusi lietuvių aktorė, vertėja, Prancūzijos garbės ordino legionierė Karolina Masiulytė-Paliulienė (Caroline Paliulis) žino, kas yra dėmesio verta knyga. Literatūra šią moterį lydi visą gyvenimą. Jos senelis – garsus knygnešys Juozas Masiulis (1864–1940), 1905 metais Panevėžyje įkūrė pirmąjį lietuvišką knygyną, kuris mieste veikia iki šiol. Panašu, kad meilė knygai perduodama iš kartos į kartą… Karolina Masiulytė-Paliulienė rekomenduoja šias knygas:  Kazio Bradūno „Kertinė paraštė“. „Sudomino K. Bradūno straipsniai apie išeivijos literatūrą ir meną. Šioje knygoje autorius pateikia įdomias įžvalgas ir analizuoja okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą“, – sako K. Masiulytė-Paliulienė. Vladas Terleckas „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“. „Ši knyga tarsi Biblija – vienas iš geriausių lietuvių kančių ir pasipriešinimo okupacijai liudijimų“, – tikina pašnekovė. Knyga laikoma protestu prieš partizanų atminties niekinimą, jiems priskiriamų aukų skaičiaus klastotes, tikrųjų žudikų slėpimą, apie ginkluotą ir neginkluotą tautos būtinąją gintį. Išsamiai rašoma apie ekonominį terorą, masiškas vagystes ir plėšimus, žuvusiųjų niekinimą ir jo tikslus. Visa tai perteikiama šimtų liudininkų lūpomis. Jurga Vilė ir Lina Itagaki „Sibiro haiku“. „Tai komiksų knyga, pasakojanti autorės tėvelio tremties į Sibirą istoriją. Tai knyga visai šeimai. Knyga, kuri mane sujaudino“, sako K. Masiulytė-Paliulienė. „Sibiro haiku“ pripažinta 2018 m. Lietuvos Metų knyga vaikams. Knygoje aprašomos skaudžios tremties istorijos, išskirtinės iliustracijos ir…

Poetas, prozininkas ir dramaturgas, Mindaugas Valiukas glaustai apibūdina, kodėl būtent šie kūriniai ir autoriai nusipelnė būti paminėti: Visos Vitoldo Gombrovičiaus knygos ir dienoraščiai, nes tai vienas savičiausių jo skaitytų autorių; Gintaro Grajausko poezija, nes ji šiuolaikiška ir puikiai tinka šiuolaikiniam žmogui; Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ ir poezijos knyga „Švelniai tariant“, kuri, pasak jo, nepelnytai liko nepastebėta ir nutylėta; Iš kūrinių gausos M. Valiukas išskiria šias knygas: Vitoldo Gombrovičiaus „Ferdydurkę“, groteskišką, ironišką šiuolaikinę visuomenę vaizduojantį kūrinį, kritikų vadinamą viena iš originaliausių ir svarbiausių XX a. knygų. Tai ironiškas pasakojimas apie vaiku virtusį trisdešimtmetį vyrą, ieškantį savo tapatybės ir besistengiantį perprasti sustabarėjusias socialines, kultūrines ir politines visuomenės normas; Gintaro Grajausko „Kaulinę dūdelę“ – trečiąją poeto, dramaturgo, muzikanto G. Grajausko eilėraščių knygą, apdovanotą „Poezijos pavasario“ ir Ievos Simonaitytės premijomis.

Žurnalistės, dokumentinių filmų kūrėjos ir rašytojos Gražinos Sviderskytės knyga „Lituanica. Nematoma pusė“ pasakoja apie vieną geriausiai žinomų ir draugevieną painiausių Lietuvos istorijos įvykių. „Lituanikos“ skrydis per Atlantą – vienas drąsiausių ir labiausiai įkvepiančių epizodų Lietuvos istorijoje, apie kurį žino kiekvienas.   “Man sako, kad sugrioviau mitą apie „Lituaniką“ , kalba   Gražina  Sviderskytė.  Knygoje pateikiama kol kas išsamiausiai ir kruopščiausiai išnagrinėta „Lituanikos“  istorija- nuo pasirengimo istoriniam skrydžiui iki katastrofos tyrimo.  Autorė pasakoja istoriją, tuomet aprėpusią tris valstybes – Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją ir Lietuvą. Ji pati apsilankė daugiau nei dvidešimtyje archyvų ir perskaitė tūkstančius dokumentų, tarp kurių nemažai iki šiol apskritai neskelbtų ir netyrinėtų šaltinių. Nors tradiciškai sakoma, kad „Lituanikos“ paslaptis amžinai saugos Soldino žemė, šįkart gausiais, pagrįstais argumentais atveriamos naujos pažinimo ribos. Atsiveria tuometė įvykių regimybė ir paaiškėja tik retrospektyviai įžvelgiamos giluminės srovės. Be galo intriguojanti, įtraukianti knyga , stebinanti savo nauju požiūriu į legendinį skrydį, bei pasakojimu apie tai, kaip buvo kuriamas lakūnų mitas prieškariu, o sovietų Lietuvoje lakūnai tapo  propagandiniu  “kosmonautikos epochos”simboliu. Knyga įdomi tiek istorikams, tiek plačiajam skaitytojų ratui. Knygoje  nemažai nuotraukų,  pateikiamos  dokumentų faksimilės.  

Sandra Bernotaitė yra rašytoja – knygų „Katė, kurios reikėjo“, „Dioniso barzda“, „Gaisras“ ir „Laisvojo rašymo elementai“ autorė – publicistė, kūrybinio rašymo mokytoja. Iš Šiaulių kilusi, nemažą gyvenimo dalį praleidusi Australijoje, dabar ji gyvena ir dirba Kaune. Autorė teigia, kad skaitymo prasme yra „visavalgė“. Jai įdomu skirtingi žanrai ir stiliai, nes kiekviena knyga savaip augina, praplečia akiratį. Rašytojos sudarytame knygų sąraše kiekvienas ras gardų kąsnelį savo skoniui. Linkime maloniai praplėsti savo literatūrinį racioną. Tove Jansson „Vasaros knyga“, Vaga, 2012 Suomių autorė Tove Jansson (rašiusi švediškai) mums labiausiai žinoma dėl jos fantastiškų „Trolių Mumių“ serijos. Jei skaitėte tas knygeles vaikams, turbūt pastebėjote, kad jos parašytos taip, kad būtų įdomu ir vaikams, ir tėvams. Norėčiau pasiūlyti būtinai pasidomėti ir kūriniais, kuriuos Jansson rašė suaugusiems, nors jie rašyti irgi nebūtinai tik jiems. Bent toks jausmas kyla skaitant jos glaustą grakščių pasakojimų rinkinuką „Vasaros knyga“. Ekscentriška „jauna siela“ senelė ir nepriklausoma „sena siela“ jos vaikaitė Sofija sukels nemažiau filosofinių klausimų, negu norvegų rašytojo Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“. Jos leidžia vasaras jūros saloje su Sofijos tėčiu – senelės sūnumi. Tai švelnaus humoro ir liūdesio, intravertiškų nuotykių, buvimo su gamta, budistinės išminties, vasaros nuotaikos knyga, kurią smagu atsiversti bet kuriuo metų laiku. Janis Jonevs „Jelgava 94“, Kitos…