Pobeda 1946
Skaitytos / 2019-03-20

Žinomas estų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris Ilmaras Taskas išgarsėjo debiutiniu romanu „Pobeda 1946“. Romane tikroviškai atkurta pokariniame Taline vyravusi slogi baimės ir įtarumo aplinka, kai Estiją nuo laisvojo pasaulio atskyrė geležinė uždanga. Vaizduojami ligi šiol literatūroje nutylėti įvykiai, kuomet pokario Estijoje sovietinis saugumas iš mažų vaikų išgaudavo žinias apie jų tėvus, ir kuo tai baigdavosi. Į tokias pinkles pakliūva pagrindinis veikėjas, šešiametis berniukas, susiviliojęs paslaptingo dėdės„gerumu“, kartais leidžiančio jam pasukioti „Pobedos“ vairą. Berniukas galvoja, kad gyvenimas toks ir turi būti, kad visi aplinkiniai turėtų būti malonūs, draugiški dėdės. Draugystė tarp „gerojo dėdės“ ir patiklaus vaiko nulemia visos šeimos gyvenimą. Berniuko pečius užgula sunki paslapčių našta, iš nekaltos vaikystės jį panardinusi į pokario slogutį.

Musių valdovas
Skaitytos / 2019-03-12

Knygos turinys yra pakankamai šokiruojantis. Autoriaus perteikiama istorija provokuoja mąstyti apie trapią ribą tarp dar protaujančio ir jau sulaukėjusio žmogaus. Draugų reakcija dėl neseniai žuvusio bičiulio stebina negailestingumu ir skatina susimąstyti „o kaip elgčiausi aš?“ Knygos autorius Williamas Goldingas puikiai perteikia vaikų jausmus, emocijas ir išgyvenimus. Nors knyga patraukė visų dėmesį, kai kurie epizodai man pasirodė nelogiški – nemanau, kad taip greitai prarandamas sveikas protas. Vėliau situacija tampa absurdiška: veikėjai patys apsisunkina situaciją ir viskas tampa beprasmiška. Pavadinimas „Musių valdovas“ labai gerai atspindi knygos pagrindinę mintį: ką negyvenamoje saloje galima valdyti? Muses? //Atsiliepimą parengė Violeta Šimoliūnaitė (16 m.)

Anyta
Skaitytos / 2019-02-26

Romane „Anyta“ latvių rašytoja Daina Avuotinia kalba apie XX amžiaus įvykius gimtojoje šalyje, prievarta keitusius žmonių likimus. Istorija apie tikras ir apgaulingas vertybes, apie šeimą ir apie moterį, kurios gyvenimas ir likimas aprėpia visą permainingą Latvijos istorijos laikotarpį . Vieną okupaciją keičia kita, karas ir tremtys tampa kasdienybe, kurioje vis tiek reikia gyventi ir ieškoti pastovių dalykų, remtis į juos. Šeima, meilė, gamta gali būti tie ramsčiai, tačiau romano herojei Netei lemta patirti vieną griūtį po kitos. Tylus gyvenimas kaimiškoje Latvijos vietovėje, gamtos apsuptyje, garantuoja bent šiokią tokią ramybę, tačiau ir čia pasiekia ilgos karo ir okupacijos rankos. Atrodo, kad būtų neįmanoma iškęsti daugiau nei iškentė Netė, tačiau knygos autorė leidžia pajusti šviesą ir suprasti, kad netgi tokiame žiauriame likime yra šlakelis laimės, už kurią Netė moka dėkoti. Emocingas ir išmintingas Dainos Avuotinios romanas „Anyta“ – apie gimtuosius namus, meilę ir gerumą – tai Latvijos istorija, kurią išgyveno ir užrašė moteris.

Lapių slėnis
Skaitytos / 2019-02-26

Ar įmanoma nutildyti savo sąžinę? Kur veda nenoras ar nemokėjimas prisiimti atsakomybę už savo poelgius? Ar viską galime suskirstyti tik į juoda ir balta, nepalikdami vietos jokiems pustoniams ir atspalviams? Ar mes patys pakankamai gerai pažįstame savo sielą? Į šiuos ir kitus klausimus skaitytoją skatina sau atsakyti psichologinio trilerio „Lapių slėnis“ autorė Charlotte Link.  Knyga įtraukia ne tik dėl meistriškai pinamo, galima sakyti, kinematografiško siužeto, kuriame svarbesnis net ne kriminalinis, o greičiau moralinis aspektas.  Įdomūs, ryškūs, įvairialypiai veikėjų paveikslai sukelia nevienareikšmiškus jausmus, banaliai jų neskirstant į teigiamus ir neigiamus. Nusikaltimas – tai kraštutinumas, kuris nutinka ir šioje istorijoje, tačiau autorė lyg tyčia jau pradžioje atskleidžia, kas jį įvykdė, nes jai šiuo atveju svarbiau pažvelgti į žmogaus sielos gelmes, kur susipina kaltė, baimė, viltis pasikeisti ir tuo pačiu suvokimas, jog tai neįmanoma. Charlotte Link – neblogai žinoma Lietuvos skaitytojams Vokietijos rašytoja, kurianti ne tik kriminalinius romanus, trilerius, bet ir šeimos sagas, istorinius romanus. Jau anksčiau perskaityti jos romanai „Angelų nuodėmės“, „Apgaulė“, „Paskutinis pėdsakas“ paliko įspūdį įsimindami dėl autorės skvarbaus žvilgsnio į veikėjų sielos užkaborius, dėl vaizdaus pasakojimo, kuriame netrūksta ne tik įtampos, bet ir ryškaus kolorito gamtos aprašymų, suteikiančių pasakojimui papildomų spalvų ir padedančių kurti atitinkamą nuotaiką.

Lietuviškos apybraižos
Skaitytos / 2019-02-05

Naujausias Herkaus Kunčiaus romanas pirmiausia patraukia savo ryškia išvaizda ir tik po to skandalingu turiniu, besitaškančiu juodojo humoro purslais. „Lietuviškos apybraižos“ sudarytos iš septynių atskirų pasakojimų, kuriuos į vientisą kūrinį jungia personažai – tikros istorinės asmenybės, įvairiais laikotarpiais apsilankiusios Lietuvoje. Tai – Rusijos caras Petras I-asis, romane įžengiantis į Vilnių ir apsistojantis Sluškų rūmuose, karvedys Napoleonas, po krepšinio rungtynių su Kauno „Stumbro“ degtinės gamyklos komanda Jonines sutinkantis Rumšiškėse, šokinėdamas per laužą… Atrodo, didesnio absurdo jau nesugalvosi, bet štai autoriaus vaizduotė neša dar toliau: į Vilnių atvykęs Vladimiras Leninas pogrindinį susirinkimą sušaukia ginekologo kabinete, o dainų ir šokių šventėje dalyvaujantis Michailas Gorbačiovas įsimyli „Lietuvos“ ansamblio šokėją Valdonę…. Skaitant romaną, juokeliai ir pokštai verčia kvatoti ir stebėtis rašytojo išmone. Kai kur gal ir persūdyta su vulgarybėmis…Bet kiekvieno herojaus nuotykį skaitai vienu atsikvėpimu. Ir jau nebežinai, kur tiesa, o kur rašytojo fantazija, nes, kaip teigia pats H. Kunčius, „tekant laikui, vieni įvykiai nugrimzta užmarštin, kiti atgimsta mitais ar legendomis“.

Šaukiantys akiračiai
Skaitytos / 2019-01-09

   Nuoširdi knyga, nepaleidžianti iki paskutinio puslapio, nuostabi kalba kuria aprašomi kasdieniniai dalykai. Skaitai ir su grauduliu, ir su šypsena. Tai knyga apie kiekvieną iš mūsų. Paprastas, bet tuo pačiu gilus, jautrus kūrinys apie vaikystę, meilę, gyvenimą, apie pirmąją meilę. Apie tėvus ir senelius, dėdes ir tetas, kaimynus, apie lenkus, rusus, žydus, jų tarpusavio santykius.  Sena nuotrauka, lyg žiūrint nuo kalno, atveria praeities akiračius. Iš čia matyti vaikystė, karas, pokario absurdas. Sumani motina, tempianti išgyvenimo naštą, tėvas širdininkas, kaimynės kurtizanės, mokytojai, giminaičiai… Nuo to kalno matai save, koks esi, koks buvai ir, galbūt, koks būsi… Šis romanas 1997 m. pelnė aukščiausią Lenkijos literatūrinį apdovanojimą –  Nikės premiją. Akiratis : romanas / Wiesław Myśliwski. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 584 p. Siūlome paskaityti ir kitas šio autoriaus knygas, esančias G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje: Akmuo ant akmens : romanas / Veslavas Mislivskis. – Vilnius : Vaga, 1992. – 466 p. Traktatas apie pupelių gliaudymą : [romanas] / Wiesław Myśliwski. – Vilnius : Mintis, [2009]. – 399 p. Paskutinis išdalijimas : romanas / Wiesław Myśliwski. – Vilnius : Mintis, 2018. – 471 p.      

Teheranas temstant
Skaitytos / 2018-10-24

„Teheranas temstant“ – istorija apie skausmą, nusivylimą ir vietą gyvenime. Teheranas tamsybėse, tamsiosiose spalvose, kur ypač aktualūs atleidimo, lojalumo, pagaliau laisvės klausimai. Skaitant knygą galima bandyti suprasti mums gana tolimos ir svetimos kultūros istoriją – nepagražintą, pilną nepasitikėjimo, kartais neraminančią, nors pateiktą pakankamai šiuolaikiškai, per herojų likimus. Knygos veikėjai nuolatos privalo apsispręsti – dėl savo vertybių, dėl aukos vardan  draugystės. Nepasitikėjimo jausmas mane lydėjo visą laiką: „Kol esate čia, nepasikliaukite niekieno žodžiu, nors ir kaip įtikinamai jis skambėtų“. Bet, nepaisant, atrodo, begalės tamsiųjų spalvų, knyga mane kažkaip palietė, nepaleido, ilgai neleido užmiršti.

Dvi knygos apie lietuvių kalbos idealus ir ideologiją
Skaitytos , Su knygomis... / 2018-10-16

„Gyvename savo pačių užterštame ir vis labiau teršiamame pasaulyje. Teršiame ir nesąmoningai, o sąmoningieji bando nors bent kiek taršą mažinti, saugoti upelyčius, karklynus paukščiams. Kalba turi būti suvokiama tame pačiame saugos rate“ – šia profesorės Viktorijos Daujotytės sergstinčia įžvalga pristatome dvi dėmesio vertas knygas, novatoriškai nagrinėjančias visuomenės kalbos idealų ir ideologijos, pagrindines lietuvių kalbos norminimo praktikos problemas. Dėmesį lietuvių kalbos norminimui šiandien rodo aštrios ir gausios diskusijos tarp dviejų stovyklų viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose. Pirmieji, tarp jų ir Valstybinė Lietuvių Kalbos Komisija, išsako labiau normatyvinį požiūrį į kalbą, susirūpinimą tuo, kaip kalba turėtų būti vartojama, kokių taisyklių laikomasi, bei tikintys, jog egzistuoja idealus kalbos variantas, kuriuo visi turėtų kalbėti. Oponuojantys šioms nuostatoms, mato kalbą kaip gyvą organizmą, nuolat kintantį ir besivystantį nepriklausomai nuo dirbtinai primestos valios, esą pati kalba ar visuomenė susireguliuos savo vartoseną. Supažindiname su kolektyvine monografija „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, sudarytą Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio. Knygą išleido „Naujojo židinio-Aidų“ leidykla 2016 m. Leidinį sudaro trys dalys, apimančios po du skyrius. Pirmoji dalis skirta kalbos norminimo idėjoms ir teorijoms, taip pat kalbos kontrolės mechanizmams Vakarų ir Lietuvos kontekste aptarti, antrosios dalies skyriai pateikia istorinę lietuvių kalbos norminimo ir jos institucijų kūrimo perspektyvą, trečioji dalis skirta dabartinei,…

Misija Sibiras, 2006/2015
Skaitytos / 2018-10-02

Knyga apima projekto „Misija Sibiras“  veiklos dešimtmetį. Per tą dešimt metų kai buvo inicijuota „Misija Sibiras“, ji tapo ne tik istorinės atminties projektu, bet ir pilietiškumo, patriotizmo, moralinių vertybių mokykla. 10 metų ieškoti lietuvių tremties ir įkalinimo vietų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo vyko net 14 jaunimo ekspedicijų. Jų metu sutvarkyta daugiau nei 130 mūsų tautiečių kapinių. Knygoje apžvelgiama ekspedicijų geografija, dalyvių nuveikti darbai, susitikimai su vietiniais gyventojais. Knyga unikali ne tik autentiškomis fotografijomis iš ekspedicijų, bet ir tuo, kad nuotraukos pateikiamos kartu su dalyvių dienoraščių ištraukomis. Kviečiame domėtis.

Günter Grass. Svogūno lupimas

Giunterio Graso autobiografinė knyga „Svogūno lupimas“ vos išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą, pasigirdo reikalavimų, kad iš autoriaus būtų atimta Nobelio premija. G. Grasas pirmą kartą viešai pasakė tai, ką ilgai slėpė ir tik sulaukęs 79 metų papasakojo apie tamsiausią praeities dėmę.  Autoriui reikėjo nemažos drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno lukštus (prisiminimų metafora) ir stoti prieš potencialų pasmerkimą. Tai istorija apie vaiką, tapusį fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį  laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos pašauktas tarnauti SS… „Kiek benaršyčiau nukritusius savo atsiminimų lapus , nerandu nieko, kas mane pateisintų“ ( G. Grasas“). Lyg lupant svogūną, lukštas po lukšto, sakinys po sakinio, skleidžiasi XX amžiaus panorama ir rašytojo gyvenimo akimirkos. Nuo dvylikamečio berniuko, renkančio spalvotus paveikslėlius su Europos dailės šedevrų vaizdais, iki  pokario Vokietijos, dailės studijų, meilės nuotykių, Paryžiaus, iki  „Skardinio būgnelio“… Užvertus paskutinį knygos lapą, nejučia imi galvoti, gal dar kartą perskaityti „Skardinį būgnelį“?..