Torgrim Eggen. Dizaineris
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-18

Trumpai ir vaizdžiai norvegų autoriaus Torgrimo Eggeno romaną apžvelgia Elė Pranaitytė, tinklaraščio Kūtvėlos kelionės ir klajonės autorė. Ačiū Elei už įtaigią rekomendaciją! „Knyga, kurios tikrai nereikia dėti po Kalėdų eglute ar dovanoti dizaino studijų alumnams. Pasakojimas sukasi skandinaviška maniera (kas matėte danų ar švedų detektyvinius serialus, tas suprasite mano nusivylimą) apie interjero dizainerį ir jo kuriamas erdves. Sigbjornas Lundė yra paklausus specialistas, išrankus snobas, traumuotas vaikas. Knygos pabaigoje dar tampa ir žmogžudžiu. Gera knyga, bet ne visų skoniui. Tik minimalistams!“

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-18

Už išsamią knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo vadovei Jūratei Baltušnikienei. Neabejojame, kad Jūratės mintys ir nuoširdžiai atskleista asmeninė patirtis skaitant šią knygą, paskatins ir kitus skaitytojus pasidomėti rašytojos S. Schweblin kūriniais.  „Lietuviškai neseniai išleista trečia argentiniečių rašytojos, etatinės „Man Booker International“ premijos nominantės Samantos Schweblin knyga. Tad pamaniau, pats laikas susipažinti su šios autorės kūryba. Jautį griebiau už ragų skaitydama debiutinį S. Schweblin romaną „Prieraišumo laisvė“ (iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė). Keista knyga. Keista dėl to, kad nedidelės apimties (viso labo 126 p. ir veikiau primena apsakymą, bet ne romaną), o poveikis… Stulbinantis! Lyg būčiau maišu trenkta. Ir ne bet kokiu, o šlapiu! Nors nepasakyčiau, kad skaitymo procesas buvo malonus. Kaip tik, bėgant eilutėmis, kažkas vis erzino. Galbūt rašytojos eksperimentavimas su tekstu ir netradicinė pasakojimo maniera? Būtų net sunku įvardyti, koks tai literatūros žanras: trileris, fantastinis, psichologinis, distopinis romanas? Bent jau supratau, kad man „seno“ sukirpimo, be jokių eksperimentinių mandrysčių tekstai yra labiau priimtini ir teikiantys kur kas daugiau skaitymo malonumo. Kita vertus, reikia pripažinti, kad rašytoja puikiai sudėliojo nerimo ir įtampos kupiną tekstą. Tragiškos baigties nuojauta lydėjo nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kai kas skaitydamas šią knygą net tikrino, ar užrakintos namų durys (apie tai šioje apžvalgoje:…

Laura Madeleine. Kur sirpsta laukinės vyšnios
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-05

Už knygos apžvalgą dėkojame tinklaraščio Linksmorijos autorei Ingai Kanišauskei.  „Tikrai labai lengvai perskaityta istorija. Sakyčiau, „skani“ tiesiogine žodžio prasme, nes knygoje  daug vietų, kur labai jau patraukliai aprašytas maistas. Knygos pabaigoje yra net vyšnių pyrago receptas! Pasibaigus karui, Emelina Vein patiria skausmingų išgyvenimų: miršta vyresnieji broliai, vėliau ji netenka mamos, pečius užgula dvaro išlaikymo našta. Emelinos dėdė nori perimti vadžias į savo rankas, netgi pašalinti dukterėčią. Apimta nevilties, Emelina nuspendžia bėgti. Iššoka iš vieno traukinio ir pasislepia kitame, kuris juda nežinoma kryptimi. Mergina atsiduria Pietų Prancūzijoje, nedideliame miestelyje, kuriame ją priglaudžia nedidelės užeigos savininkė. Čia Emelina atranda naują gyvenimą, kuriame vien neatrastų skonių jūra. Kavinės savininkė, kurią visi vadina Motinėle, pasiryžusi perduoti visas maisto gamybos paslaptis merginai. Emelina, pasivadinusi kitu vardu, gyvena slapstydamasi nuo praeities šešėlių, ir tuo pačiu imliai mokosi iš Motinėlės. Be to, ji slapčia bendrauja ir pamilsta Motinėlės kurčnebylį sūnų Aroną. Kai jau užgimsta graži meilė, aikštėn išlenda senojo gyvenimo nuotrupos. Knygoje istorija papasakota iš dviejų perspektyvų. Pirmoji – tai 1919 m. ir Emelinos bėgimas, slapstymasis ir naujas gyvenimas. Antroji –  1969 m. kur būsimas notaras Bilas savo viršininko pavedimu turi rasti ir įrodyti, kad Emelina yra mirusi. Taip reikia Emelinos giminei, kad galėtų tvarkyti palikimo reikalus….

Aivaras Pliatkus. Misija: Somalis
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-08-26

  Už taiklią ir šmaikščią dienoraščio-knygos rekomendaciją dėkojame tinklaraščio Kūtvėlos kelionės ir klajonės autorei Elei Pranaitytei. „Norintiems detaliau pažinti mūsų karių misijas karštuose taškuose, patiks Aivaro Pliatkaus atsiminimai iš Somalio. Misija išskirtinai humanitarinė, lydėti labdaros krovinius ir saugoti nuo piratų. Yra manualas ką daryti, jeigu pateksite įkaitu. Parašyta gražiai, suprantamai, kur reikia pašiepta, kur reikia įkąsta. Knyga nedidelė, greitai skaitosi. Nežinau kito panašaus lietuvių kalba publikuoto dalyko, nors turbūt tikrai yra. Karių žmonoms reikia atskiros kanonizacijos dar gyvoms esant. Rekomenduoju“.  

Nora Krug. Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-08-23

Ši knyga 2018 m. įvertinta „New York Times“ ir „Time“ apžvalgininkų kaip viena įdomiausių, „Boston Globe“ išrinko geriausia metų knyga, o „The Guardian“ įtraukė į būtinų perskaityti knygų 50-uką. 2019 m. autorė gavo Lyndo Wardo prizą, buvo apdovanota Knygų dailininkų asociacijos ir Niujorko meno vadovų klubo medaliais, o Viktorijos ir Alberto muziejus ją paskelbė „Metų iliustruotoja“. Už subtilią ir įtaigią šios knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo moderatorei Jūratei Baltušnikienei. „Per savo, sakyčiau, gana netrumpą skaitytojos karjerą esu perskaičiusi vos kelias grafines noveles, bet neabejotinai iš jų pati geriausia – vakar perskaityta vokiečių rašytojos ir iliustruotojos Noros Krug grafinė prisiminimų novelė „Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Iki šiol apie grafines noveles mąsčiau stereotipiškai: „Tai nėra rimta literatūra, o tik šiokio tokio teksto ir iliustracijų rinkinys, neapsunkinantis perdėm smegenų ir skirtas lengvam pasivaikščiojimui puslapiais“. Bet su „Heimat“ savo mąstymą pakeičiau kardinaliai. Nes tai buvo puota ir protui, ir akims. Labai kūrybiška knyga ir mane žavėjo viskas: nuo kūrinio temos ir struktūros iki itin originaliai sumiksuotų grafinių sprendimų. N. Krug, braudamasi per šūsnį dokumentų bei krūvą blusturgiuose įsigytų daiktų, sudėlioja atvirą daugiasluoksnį žodinių ir vaizdinių prisiminimų apie savo šeimą koliažą. Rašytoja yra atstovė šalies, atsakingos…

Fredrik Backman. Kartą gyveno Uvė
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-08-13

Už pasidalijimą knygos rekomendacija dėkojame tinklaraščio Linksmorijos autorei IngaiKanišauskei.„Skaitant šią fantastišką istoriją buvo vietų, kai juokiausi, buvo, kai verkiau ir buvo, kadpasižymėjau genialias mintis iš jos.Istorija rutuliojasi ramiai ir lėtai, pasakojant apie pagrindinio herojaus, 59-erių Uvės gyvenimą ir, jo supratimu, jį supančias nesėkmes.Uvė gyvena vienas sublokuotų namų kvartale kur nuolat prižiūri tvarką, laikosi taisyklių ir kitiems nurodinėja tai daryti. Mirus mylimai žmonai, Uvė turi vienintelį tikslą – greičiau vėl susitikti su mylimąja.Atsikraustę nauji kaimynai Uvės rutinišką gyvenimą išmuša iš vėžių. Ugninga nėščia moterisParnavė vis pastato Uvę į vietą, nes jo nė kiek nebijo. Nors Uvė ir nuolat bamba dėl to, jam tai patinka. Visi aplinkui jį laiko „piktuoju kaimynu“, bet, kaip Uvė sako, „jei žmogus nevaikšto su kvaila šypsena, tai dar nereiškia, kad jis yra piktas“.Labai šilta, jauki, tikra knyga, kurioje atrasit pažįstamus jausmus, o gal ir žmones. Pamąstymui apie meilę, draugystę, vienatvę“. Dar keletas šią knygą skaičiųsiųjų trumpų ir įtaigių atsiliepimų: Eglė:  „Šią knygą arba pamilsti, arba ji tiesiog ne tau“. Jurgita: „Puikus humoras, neišpasakytai turtinga kalba, įdomus siužetas ir veikėjų charakteriai, o jau istorijos grožis!“ Irma: „Nepaprasto grožio, jautrumo, gerumo kūrinys“.  Jurgita: „Kai už pikto žmogaus slepiasi didelė jo širdis, tikėkis įdomių dalykų. Taip yra ir šioje knygoje….

Hervé Guibert. Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-30

Šiandiena, liepos 30-ąją, yra Tarptautinė draugystės diena. Todėl ir knygą rekomenduojame ypatingą. Ne, tai nėra lengva knyga, veikiau jau šiurpoka, apnuoginanti skaudžią temą ir, be kita ko, pasakojanti apie niekšiškai išduotą draugystę. Šimtas trumpų reportažų apie sergančiojo AIDS žmogaus kankinančią kasdienybę. Tiesus ir atviras autobiografinis rašytojo ir žurnalisto pasakojimas. Autorius visiškai atvirai rašo apie AIDS sergančių intelektualų, Paryžiaus bohemos nebohemišką realybę. Pats sirgdamas šia liga, išgyvendamas tikrą pragarą, jis sukūrė patį įspūdingiausią savo gyvenimo reportažą. Mirė trisdešimt šešerių, nebeįstengdamas kentėti lėtos agonijos. Kadangi tuo metu (knygoje pasakojama apie 1988-uosius metus) apie ligą buvo mažai žinoma, ŽIV nešiotojai dažnai pernelyg nesuko sau dėl jos galvos, toliau gyveno savo įprastą gyvenimą. Knygoje pateikiami šokiruojantys faktai, nemažai duomenų apie pačią ligą, gydymą – su visa šia realybe autoriui teko pačiam susidurti, daug ką iškęsti ir patirti. Sukrečia ne tik sergančiųjų kančios, bet ir jų abejingumas, aplinkinių nesaugojimas. Tačiau pasakojime nuolat rusena ir viltis – tada, kuomet liga dar netikima, tuomet, kai bandoma su ja susitaikyti. Tada, kada liga ignoruojama. Tada, kada ieškoma bet kokio būdo pasveikti. Iki pat paskutinio puslapio.   Ištrauka iš knygos:   Šiandien, 1988 metų gruodžio 26 dieną, aš pradedu rašyti knygą Romoje, j kurią atvykau vienas – pabėgau nuo keleto draugų, bandžiusių atkalbėti…

Atraskite vasaros stichijas knygose
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-23

Jūra, saulė, vėjas, lietus.. Turbūt dažnam iš mūsų šios stichijos asocijuojasi su vasara. Atradome šiuos žodžius keturių labai skirtingų knygų pavadinimuose. Skirtingų savo žanrais, jų autorių žinomumu. Ir jūros, saulės, vėjo, lietaus reikšmė knygos pavadinime ir knygos turinyje paaiškėja tik perskaičius kūrinį. Atraskite šias knygas, jei dar nesate jų skaitę!    Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“. Priešais „Almajerio” užeigą plyti jūra – audrojanti, gydanti, žudanti. Pasakojanti istorijas. Dailininkas, sūriu jūros vandeniu tapantis baltas drobes. Įsimylėjęs mokslininkas, niekaip negalintis užbaigti ribų enciklopedijos. Nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Tėvas Pliušas su savo maldomis. Elievina, trapi mergaitė, vieną naktį be jokios baimės tampanti moterimi, ir vyras, perplaukęs visus vandenynus, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries… Šis romanas – meilės ir keršto, vienatvės ir vilties istorijos. Šimtai būdų gyventi ir mirti. Klausydamasis tų istorijų, nuolat girdi jūros ošimą.       Frances Mayes „Po Toskanos saule“. Ši knyga įkvėps leistis į kelionę – keliauti į svetimą kraštą ieškoti savojo „aš“, išbandyti daugybę gardžių knygos receptų arba, sekant vaizdingo ir jausmingo pasakojimo pėdomis, persikelti į Toskaną, aplankyti vietas, kuriose spaudžiamas grynas alyvuogių aliejus, grožėtis romaninio stiliaus miestelių bažnyčiomis, klaidžioti atokiais vynuogynų keliukais ir sustoti paragauti švelniausio vyno.           Jurgita Barišauskienė „Po lietaus…

Samuel Bak. Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-18

Pasaulyje žinomo litvakų menininko Samuelio Bako knygos „Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai“ antroji laida išleista su rašytojo, intelektualo Amoso Ozo pratarme ir daugiau kaip penkiasdešimt spalvotų iliustracijų. Garsus menininkas Samuelis Bakas gimė 1933 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje. Jo darbai eksponuojami viso pasaulio muziejuose. Ši knyga – tai vaizdingi ir jaudinantys autoriaus prisiminimai apie savo vaikystės miestą, apie artimiausius ir brangiausius jam žmones bei jų dažnai tragiškus likimus Antrojo pasaulinio karo metais. Su meile kurdamas gyvybe pulsuojančius draminius, lyrinius, epinius, o kartais ir absurdiškus personažus, S. Bakas pasitelkia amžinybėn iškeliavusių tėvų, senelių, tetų ir dėdžių portretus, prisimena žmones, padėjusius slapstytis karo metais. Iki 1941 m. S. Bakas gyveno Vilniuje, priešais Šv. Kotrynos bažnyčią, senamiestyje esančio Vilniaus gatvės 39-ojo namo bute (dabar čia įsikūręs Mokyklų tobulinimo centras). Antrojo pasaulinio karo metais su šeima nuo vokiečių slėpėsi Šv. Ignoto gatvėje įsikūrusiame Benediktinių vienuolyne. Vienuoles išsiuntus į koncentracijos stovyklą, pateko į Vilniaus getą. 1943 m. gete surengtoje profesionalių dailininkų parodoje buvo eksponuojami ir tuomet devynmečio S. Bako piešiniai . Pasaulinę šlovę pelnęs S. Bakas tapo pasaulio piliečiu, bet niekada nepamiršo gimtojo Vilniaus, čia patirtų išgyvenimų ir prasidėjusių kūrybinių ieškojimų. 2017 m. balandį S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

Tommi Kinnunen. Namas kryžkelėje. Šviesa tavo akyse
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-02

2021–ųjų metų pradžioje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka NAPLE Sister Libraries programoje, kuri vienija daugiau nei 100 Europos viešųjų bibliotekų, užmezgė draugiškus profesinius ryšius su Kuusamo miesto biblioteka Suomijoje. Bibliotekos sutarė, jog bendradarbiaudamos dalinsis gerąja profesine patirtimi, vykdys bendras skaitymo skatinimo iniciatyvas, domėsis bibliotekų partnerių šalių kultūra ir paveldu. Vienu iš pagrindinių bendradarbiavimo prioritetų bibliotekos numato vietos bendruomenių ir bibliotekos iniciatyvų gerosios patirties sklaidą.    Kolegos suomiai, pasidomėję Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos fondais, mūsų elektroniame kataloge atrado savo kraštiečio Tommi Kinnuneno kūrinius – romanus „Šviesa tavo akyse“ ir „Namas kryžkelėje“. Tommi Kinnunenas 1973 m. gimė Kuusamo mieste, šiuo metu gyvena Turku ir dirba suomių literatūros mokytoju. Minėtuose romanuose yra daug sąsajų su T. Kinnuneno šeimos gyvenimu Kuusame. Subtiliai, jautriai ir įžvalgiai parašytame debiutiniame romane „Namas kryžkelėje“ autorius pasakoja apie sunkumus ieškant savo kelio konservatyvioje ir dažnai greitoje smerkti visuomenėje. Apie drąsą nesidėti tokiam, koks nesi, vien dėl to, kad to nori kiti. Literatūros kritikė dr. J. Čerškutė apie T. Kinnuneno romaną: „Namas kryžkelėje“ – tai jautri ir skaudžiai atvira ekskursija po vienos šeimos namą, per jo viešas ir privačias, slaptingiausias erdves, su visais kambariais, užkaboriais, palėpėmis ir rūsiais, skryniose slepiamais „sekretais“ ir draudžiamą bei pavojingą meilę liudijančiais laiškais. Veikiausiai neatsitiktinai ir romano…