Geros knygos

2023-aisiais sukanka 700 metų, kai didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške pirmąkart buvo paminėtas Vilnius. Artėjant šiam gražiam jubiliejui, pasivaikščiokime po Vilnių! Autorė tarsi užsibrėžia sau tikslą papasakoti apie lietuviškąjį prieškario ir pokario Vilnių, kurį matė čia augdama. Autentiški pasakojimai, iš tėvų girdėtos ar pačios patirtos istorijos apie šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių gyvenimą romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ar Pavilnio apylinkėse. Parašyta labai nuoširdžiai, meniškai ir asmeniškai. Knyga perskaitoma vienu atokvėpiu. Galbūt todėl, kad ji parašyta lyg vienu atodūsiu. Joje nėra datų, įvykių, faktų, vardų nuobodaus išvardijimo ir aprašinėjimo. Vilnius yra lyg laiko upė, tekanti pro neregėto grožio krantus – Užupio, Markučių, Viršuliškių kalvas, nešanti pro skaitytojo akis žmones, statinius, įvykius, istorinius sukrėtimus. Atskirai norisi paminėti ir nuotraukas. Jos įsilieja į tekstą, jį papildo, praturtina. Nuotraukose Vilnius ir vilniečiai, nepažįstami anų laikų veidai traukia savo orumu, nepriklausoma laikysena. 2016 m. G. Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ paskelbta Vilniaus klubo premijos laureate.

Ashley Audrain „Nuojauta“ yra drąsus, kone akiplėšiškas romanas, emociniai ir psichologiniai niuansai jame perteikti neįtikėtinai tiksliai. Tai įtempto siužeto meistriškai parašytas literatūrinis trileris, sudominantis nuo pirmojo puslapio ir panardinantis į vieną sudėtingiausių patirčių – motinystę. Bill Clegg, bestselerio „Did You Ever Have A Family?“ autorius Su „Geromis knygomis“ šio kūrinio apžvalga pasidalijo tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė. Dėkojame jai!  „Stipri, labai greit įtraukianti ir išlaikanti prikaustytą skaitytojo dėmesį iki pat paskutinio puslapio, tamsi, gili psichologinė drama. Blaja Konor nori susilaukti vaikų, bet kartu ir bijo, nes jos mama ir močiutė buvo kitokios moterys. Ne itin motiniškos, tikrai nemyluojančios savo vaikų, griežtos ir atsainios, kartais netgi nekenčiančios ir kenkiančios. Blaja nenorėtų, kad jos vaikas patirtų tai, ką ji patyrė vaikystėje. Susilaukusi pirmagimės Violetos, ji tiki, kad galės jai duoti viską, ko negavo pati. Bet su Violeta nėra taip lengva, ji irzli, nerami, nesišypsanti. Blaja niekad jai neįtinka ir tarsi pradeda nujausti, kad su jos pirmagime kažkas negerai. Būdama su savo tėčiu, Violeta tampa visiškai kitokia – paklusni, džiugi, laiminga, taigi Foksui ima atrodyti, kad Blaja, tiek prisikentėjusi vaikystėje, prisigalvoja nebūtų dalykų apie jųdviejų dukrą. Šioje knygoje daug įtampos, tamsios motinystės peripetijų. Čia tikrai nerasite motinystės idealizavimo, greičiau išvysite baisiausią sapną, o…

Pokalbių su užsienio bibliotekininkais rubrikoje – viešnia iš Slovakijos. Michaela Töröková yra Banská Bystrica valstybinės mokslinės bibliotekos Fondų tvarkymo skyriaus vadovė. Po daugiau nei metus trukusių varginančių iššūkių bibliotekos pamažu laisvinasi iš pandeminio laikotarpio ir vėl atveria duris savo lankytojams. Kaip Banská Bystrica  biblioteka padeda savo bendruomenei grįžti į normalų gyvenimo režimą? Kokias paslaugas ir veiklas jūs šiandien siūlote savo lankytojams? Pandeminė padėtis reikšmingai paveikė Banská Bystrica valstybinės mokslinės bibliotekos veiklą. Buvo net keletas etapų, kuomet bibliotekai teko uždaryti duris visuomenei. Su skaitytojais palaikėme ryšį elektroniniu būdu. Darbuotojai kasdien atsakinėjo į telefono skambučius, elektroninius laiškus, užklausas per „LiveChat“ ir į klausimus socialiniuose tinkluose. Virtualia aplinka naudojosi ir tie skaitytojai, kuriems reikėjo prieigos prie įvairių mokslinių tyrimų medžiagos. Kolegos uoliai stengėsi pagelbėti skaitytojams, net ir šiuo sunkiu laikotarpiu rengusiems baigiamuosius studijų darbus. Skaitytojai taip pat buvo informuoti apie galimybę naudotis internetinėmis užsienio duomenų bazėmis. Biblioteka teikė žurnalų ir monografijų straipsnių skaitmeninių kopijų paslaugą. Feisbuke bandėme savo bendruomenei parodyti tai, kas vyksta už uždarų bibliotekos durų, o taip pat ir literatūros pasaulyje. Šiais metais biblioteka atvėrė duris sausio 27 d., tačiau paslaugos buvo teikiamos ribotai. Knygos buvo grąžinamos per knygų grąžinimo dėžę, vykdėme tik skaitytojų registraciją ir perregistravimą. Studijų kambariai vėl buvo…

     Autobiografinis romanas „Penki pirštai“ yra vaiko lūpomis papasakota istorija apie tremtinių grįžimą iš Sibiro į Latviją ir įsikūrimą okupuotoje tėvynėje.  Tyras, naivus, jausmingas penkiametės Lauros pasaulis – tai komiškos ir tragiškos situacijos, netikėtumai ir paradoksai, skirtingų kartų ir santvarkų susidūrimas. Kai Laura klausia įvairiausių dalykų apie smulkmenas, buitinius dalykus, apie daiktus, kurių gyvenime nėra mačiusi, taip nupiešiama ir ta aplinka, į kurią pateko parvykę iš Sibiro žmonės. Grįžę jie tikisi rasti nors dalį to, ką paliko laisvojoje Latvijoje. Ir to neranda. Jie daug ko neranda – net ir žmonės, kuriuos jie pažinojo, dabar atrodo visai kitokie, negu buvo anksčiau. Tai skaudi, jautri istorija, papasakota su tikėjimo ir vilties gaida. Māra Zālīte – žymi Latvijos poetė, dramaturgė, eseistė, aktyvi visuomenės ir kultūros veikėja. 2013 m. išleistą romaną „Penki pirštai“ Latvijos literatūros metų apdovanojimo komisija pripažino geriausiu prozos kūriniu.

Norvegų novelistė Herbjørg Wassmo yra  plačiai žinoma ne tik Norvegijoje, bet ir Lietuvoje. Ir mūsų bibliotekos skaitytojai, be abejonės, yra skaitę ne vieną šios autorės romaną. Tikrai visiems žinoma H. Wassmo trilogija apie Diną – „Dinos knyga“ ir šio romano tęsinys „Laimės sūnus“. Šiandiena norvegų autorės romano „Stiklinė pieno“ apžvalga dalinasi bibliotekos tinklaraščio Geros knygos viešnia ir bičiulė, tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė: „Knyga išties stipriai mane paveikė, ypač dėl to, jog pati auginu dukrą. Naivumas, noras padėti šeimai, per didelis pasitikėjimas žmonėmis, išnaudojimas, kančia, noras mirti… Ir visa tai apie šešiolikmetę Dortę. Dortė gyvena Lietuvoje su mama ir sese, sunkiai verčiasi, bet gyvena dorai, stengiasi padėti savo šeimai kuo galėdama. Vieną dieną ji susipažįsta su mergina, kuri gan greitai įkalba Dortę važiuoti į Stokholmą neva dirbti restorane. Dortė pabėga iš namų ir, nieko nepasakiusi mamai, pradeda kelionę. Atvykusi į sutartą vietą, ji mato, kad naujos draugės nėra, išgirsta, jog ši neva nusprendė nebevykti ir kad Dortę nuveš vaikinai. Įtarimų kyla, bet gilus tikėjimas, kad uždirbs šeimai pinigų nugali. Pakeliui ji žiauriai išnaudojama ir sužalojama. Dortė nori bėgti, iš pradžių sunkiai gali patikėti tuo, kas vyksta ir galiausiai nusivylusi suvokia, kad viena ką nors pakeisti bejėgė. Atsidūrusi Norvegijoje, mergina kelis mėnesius…

Angliškų pašnekesių klubo „Let’s Talk“ pokalbiuose paliečiamos pačios įvairiausios temos – nuo pasaulio ir šalies aktualijų iki psichologinių, socialinių ir net filosofinių dalykų. Galima drąsiai teigti, jog žmones į šį klubą traukia ne tik noras kalbėti angliškai, bet ir įdomios asmeninės patirtys, kuriomis klubo nariai dalijasi diskusijų metu. Kiekvienas dalyvis – tarsi unikali knyga, kurios kiekvienas puslapis užpildytas įdomiais faktais, išgyvenimais, linksmais nutikimais, tad susitikus įdomu bei smagu šias patirtis iškomunikuoti angliškai!  Klubo nariai mielai sutiko dalyvauti pokalbyje apie knygas. Šioje literatūrinių pomėgių apžvalgoje ne tik sužinosite, kokių žanrų knygas mėgsta anglų kalbos mylėtojai, bet galbūt rasite ir sau naudingų literatūrinių rekomendacijų. Mėgstamiausios vaikystės knygos Paprastai manoma, kad jei žmogus mėgsta skaityti, tai atsineša šį pomėgį iš vaikystės. Dauguma klubo „Let‘s talk“ narių tvirtina, jog iš tiesų vaikystėje labai mėgo knygas. „Pradėjau skaityti būdama penkerių ir pykau, jog negaliu savarankiškai nueiti į biblioteką knygų – turėdavau laukti, kol jų parneš mano vyresnioji sesuo“, dalijasi prisiminimais Ligita. Jai antrina Regina F.: „Jau pradinėse klasėse kasdien eidavau į biblioteką, mėgau knygas apie gyvūnus, nuotykius, patiko pasakos. Ypač mėgau tais laikais populiarų vaikšką žurnalą „Genys“, kurį, kiek prisimenu, savo vaikystės laikais dar skaitė ir mano sūnus“. Vidai vaikystėje patiko ne tik skaityti, bet…

Už išsamią ir įtaigią knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo moderatorei Jūratei Baltušnikienei. „Vienas žiauriausių Suomijos istorijos epizodų – 1944 m. rugsėjo ir 1945 m. balandžio mėnesiais vykęs Laplandijos karas. Šiame tolimojoje šiaurėje įsiplieskusiame ginkluotame konflikte susirėmė buvusių sąjungininkų – Suomijos ir Trečiojo reicho kariuomenės. Nors teigiama, kad Laplandijos karas bendrajame Antrojo pasaulinio karo fone yra gana nereikšmingas, tačiau jo padariniai buvo tragiški: konflikto metu žuvo apie 1300 suomių ir apie 2000 vokiečių karių, apie 100 000 Suomijos gyventojų tapo pabėgėliais. Atsitraukiančios vokiečių pajėgos nusiaubė didžiąją dalį šiaurinės Suomijos naudodami išdegintos žemės taktiką: buvo sugriauti miestai ir kaimai, suniokota infrastruktūra. Antrojo pasaulinio karo metais suomių moterys užmezgė santykius su vokiečių kareiviais, buvo sukurta mišrių šeimų. Trečiojo reicho kariuomenei pasitraukus, vokiečių „nuotakos“ ir jų vaikai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Dalis „nuotakų“ paliko Suomiją ir iškeliavo kartu su vokiečiais. Skaičiuojama, kad nuo vokiečių kareivių Suomijoje gimė apie 700 vaikų. Šio karo įvykius romane „Už nuodėmes bus atleista“ (iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė) aprašiusi viena žymiausių Suomijos rašytojų Katja Kettu akimirksniu sulaukė kritikų pripažinimo ir milžiniško gerbėjų būrio. 2011 m. pasirodžiusi knyga buvo įvertinta prestižinėmis Suomijos literatūrinėmis Kalevi Jantti ir Runeberg premijomis. Tiesą pasakius, buvau mažumėlę šokiruota istoriniame romane aprašomais žiauriais ir atvirais…

Balandžio 15 d. paskelbtos akcijos „Metų knygos rinkimai“ 2020 metų knygos laimėtojos. Visas knygas galite rasti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fonduose, tad  kviečiame jas skaityti! Metų knyga vaikams: Bakas Vainius, iliustruotoja Smirnovaitė Marija „Ką manė kamanė“ Metų knyga paaugliams: Zarambaitė Ignė „Juodavandeniai“ Metų knyga suaugusiesiems: Kavaliauskaitė Akvilė „Kūnai“ Metų poezijos knyga: Striogaitė Enrika „Žmonės“ Metų publicistikos ir dokumentikos knyga: Mekai Jonas ir Adolfas „Gyvenimo lai(š)kai“  Pamatykite ir apdovanojimų ceremoniją!  Metų knygos rinkimai –  akcija, kurią tradiciškai kasmet nuo 2005 m. rengia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka bei Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Akcijos tikslas – skatinti Lietuvos rašytojus kurti kokybišką, šiuolaikišką literatūrą įvairaus amžiaus žmonėms, skatinti įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių grupių gyventojus skaityti, užtikrinti skaitymą skatinančios aplinkos kūrimą ir meniškai vertingos literatūros prieinamumą. Akcijos idėja – pristatyti geriausius praėjusiais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius vaikų, paauglių, suaugusiųjų prozos, poezijos ir publicistikos ir dokumentikos knygų kategorijose.

Pokalbių su užsienio bibliotekininkais rubrikoje – kolegė iš Estijos. Krista Visas yra Pärnu centrinės bibliotekos rinkodaros vadybininkė, o taip pat Estijos bibliotekininkų asociacijos viceprezidentė. Kokių priemonių kilus pandemijai buvo imtasi Estijos viešosiose bibliotekose? Kokias paslaugas savo lankytojams teikė Pärnu centrinė biblioteka? Ar Estijos bibliotekos jau vėl atsiveria savo lankytojams? Kilus pirmajai pandemijos bangai 2020 – aisiais, Estijoje bibliotekos neveikė nuo kovo 14 d. iki gegužės 18 d. Bibliotekos galvojo, kaip pasiekti savo vartotojus ir kokias paslaugas jos galėtų teikti. Kovo pabaigoje Pärnu centrinė biblioteka pradėjo teikti bekontaktes paslaugas – nustatytomis valandomis du kartus per savaitę skaitytojai galėdavo pasiimti iš anksto užsakytas knygas. Balandžio pabaigoje jau išduodavome knygas kasdien, išskyrus savaitgalius. Mes taip pat atsakinėdavome į telefono skambučius. Skaitytojai galėdavo grąžinti leidinius į knygų grąžinimo dėžę. Šiuo laikotarpiu biblioteka nereikalavo mokėti delspinigių už laiku negrąžintas knygas. Talino centrinė biblioteka teikė nemažai nuotolinių paslaugų – veikė Skype klubas senjorams, istorijų pasakojimo užsiėmimai vaikams ir kt.   Praėjus pirmajai pandemijos bangai, mes ėmėme ieškoti galimybių ir finansinių išteklių knygomato įsigijimui. Nuo praeito gruodžio pradžios mes jį jau turime – tai reiškia, kad skaitytojai gali užsisakyti knygas bet kurią savaitės dieną bet kuriuo paros metu. Kai knygos įdedamos į knygomatą, skaitytojas gauna SMS su…

Lars Kepler – tai pseudonimas, kuriuo naudojasi sutuoktiniai Alexanderis Ahndoril ir Alexandra Coelho Ahndoril iš Švedijos. Abu jie ya profesionalūs ir sėkmingi rašytojai savoje šalyje. Alexandra taip pat yra literatūros kritikė, o Alexanderis kuria scenarijus televizijos ir radijo programoms bei sceniniams pasirodymams. Pseudonimas Lars Kepler buvo pasirinktas neatsitiktinai. Autoriai taip nusprendė pagerbti du jiems svarbius asmenis. Po Larso vardu slypi dedikacija žymiajam Stiegui Larssonui, atvėrusiam skandinaviško detektyvo žanrui duris į tarptautinę rinką. Tuo tarpu pavardė Kepler pasiskolinta iš vokiečių mokslininko Johanneso Keplerio, 16-tame bei 17-tame amžiuose padariusio net kelis žymius astronomijos atradimus. Jau pirmajam šių autorių detektyviniam trileriui „Hipnotizuotojas“ (2009 m.) sulaukus stulbinančios sėkmės, žiniasklaida visuomenei atskleidė tikrąjį Lars Kepler indentitetą. Tačiau rašytojai nepabūgo staiga užklupusios šlovės ir savo skaitytojams iki šiol dovanoja romanus, kurių pagrindinis veikėjas – sumanusis inspektorius Jonas Lina. Naujausio Larso Keplerio romano „Veidrodžių žmogus“ rekomendacija dalijasi „Gerų knygų“ viešnia, tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė: „Šį autorių duetą atradau gyvendama Vokietijoje. Perskaičiusi jų knygą „Hipnotizuotojas“, buvau „įtraukta“ į kadais visai nemėgtą detektyvų pasaulį. Kai skaičiau „Veidrodžių žmogų“, mano vyras net paskaičiavo, kas kiek laiko verčiu puslapį, sakė, jog kas minutę. Nelabai tikiu, bet tebūnie. Tai tokio įdomumo detektyvas, kad 500 puslapių ėmė ir išnyko kaip dūmas! Knygoje pasakojama apie jaunų merginų pagrobimus. Kai viena mergina dingsta ir po penkerių metų jos kūnas randamas vaikų žaidimų aikštelėje, detektyvas Jonas Lina…