Geros knygos

Čekijos Karlovi Varų regioninė biblioteka ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka bendradarbiauja nuo 2017 metų. 2018 m. birželio mėnesį PAVB vykusiame tarptautiniame simpoziume „Inovatyvios edukacinės praktikos bibliotekininko darbe. Edukacinės veiklos iššūkiai ir galimybės“ dalyvavo ir pranešimą skaitė Karlovi Varų regioninės bibliotekos projektų vadybininkė Michaela Kožíšková. Šiandiena Michaela – „Gerų knygų“ viešnia, besidalijanti savo prisiminimais apie vaikystės knygas, savo neseniai perskaitytų knygų, čekų literatūros rekomendacijomis.. „Aš nepaprastai mėgstu skaityti ir tikriausiai nėra tokios knygos, kurią perskaičiusi galėčiau pasakyti, jog man ji nepatiko, tačiau man liūdna prisipažinti, jog skaitymui šiandien trūksta laiko. Manau, jog mano pirmoji savarankiškai vaikystėje perskaityta knyga buvo Bohumilo Ržichos knyga. Mokydamasi mokykloje buvau maištininkė ir nemėgau skaityti privalomosios literatūros. Jei klaustumėte, kokius čekų autorius labiausiai mėgstu, paminėčiau šiuolaikinį rašytoją Michalą Vieweghą, romanistę Simoną Monyovą, novelių autorę Haliną Pawlowską. Kolegoms bibliotekininkams Lietuvoje tikriausiai įdomu, ką dažniausiai renkasi Karlovi Varų bibliotekos skaitytojai. Tarp populiariausių autorių – Jo Nesbø , Jussi Adler-Olsen, Pavel Vondruška, Dan Brown, Michael Hjorth. Iš paskutiniu metu perskaitytų knygų man didžiausią įspūdį paliko Corinne Hofmann autobiografinis romanas „Baltasis Masai“. Lietuvos skaitytojams norėčiau parekomenduoti čekų rašytojų Alenos Mornštajnovos, Katerinos Tučkovos knygas“. Nuotrauka iš M. Kožíškovos asmeninio archyvo

Kovo 20-oji – Tarptautinė frankofonijos diena, visame pasaulyje minima nuo 1990 m. Rašytojas Jaroslavas Melnikas supažindina su nuostabiu, žavesio, stebuklų ir magijos pilnu miestu vardu Paryžius,  atskleisdamas įvairias jo spalvas, pasakodamas apie jo gyventojus bei jų pasaulėžiūrą. Knyga „Paryžiaus dienoraštis“ – tai autentiški pasakojimai, atsiminimai ir įdomūs faktai apie meilės miestą, kurie paprastai netelpa į jokius turistams skirtus kelionių vadovus. Šiek tiek nenuosekli, pabira knyga, taip pat labai subjektyvi, lengvai skaitoma, ir ją gelbsti tai, kad viršelyje užrašyta „dienoraštis“. Rašytojas nors ir pastebi prancūzų ydas, tačiau vis tiek tikisi „perkelti“ Paryžių į Vilnių. Nors šioje knygoje nėra nei istorinių faktų, nei daug aprašymų, nėra ir žadėto prancūzų laimės recepto, kūrinys nepalieka abejingų. „Kas lankėsi Paryžiuje, tas, paėmęs į rankas šią knygą, tarsi sugrįš atgal. Kas nesilankė – paviešės jame drauge su manimi. Man regis, supratau, kur slypi prancūzų laimės paslaptis. Gyventi prancūziškai – tai būti laimingam,“ – teigia knygos autorius.

Naująjį autoriaus kūrinį „Sūpavimas“ galima pavadinti beveik dienoraščiais. Netikėti atsivėrimai, išpažintys, asmeninio gyvenimo patirtys ir išgyvenimai čia pinasi su socialinių, politinių ir kultūrinių įvykių apmąstymais. Buitiniai nutikimai virsta giliomis filosofinėmis įžvalgomis. Knyga įtraukia savo nuoširdumu, pastabumu.  “Aš, pavyzdžiui, stengiuosi rašyti, ką, manau, kad patiriu gyvenime. Galbūt tai atrodo netikra, gal aš per daug geros nuomonės apie save. Bet iš kitų reikalauju to paties. Ir jeigu šalia skaito koks poetas, kuris labai reiškiasi, tada išsišoku: prisiimk atsakomybę, parodyk, ar tikrai gali. Jeigu esi erelis, aš irgi esu erelis, ar įveiksi mane.” – kalba Gintaras Bleizgys  Bernardinai.lt. Gintaras Bleizgys –  poezijos knygų, esė rinkinių, romano autorius, apdovanotas Jotvingių, Jurgos Ivanauskaitės, Antano Miškinio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitomis literatūrinėmis premijomis.

Jaunosios kartos poetė Greta Ambrazaitė 2020-aisiais linki kiekvienam atrasti literatūrinių stebuklų ir kviečia atsigręžti į talentingus lietuvių poezijos bei prozos kūrėjus… Mantas Balakauskas „Roma“ (Vilnius: Versus aureus, 2016). Knyga, kurioje, mano manymu, daug mąstoma apie laiką: aliuzijos nusidriekia nuo triumfuojančios ir žlungančios Romos iki šiandienos supermarketų – parduotuvinės pompastikos ir taiklios socialinės kritikos. Kai kurie eilėraščiai, pavyzdžiui, „Minima Media Maxima“ gerąja prasme slemiški (sakyčiau, taip ir turėtų skambėti išties geras slemas). Bet Mantas – poetas, ne slemeris. Tačiau knygą perskaičiau visai kitaip – kaip jautrų, labai asmeniškų eilėraščių rinkinį. Labai patinka ir autoriaus esė, pastaruoju metu pasirodančios „Literatūroje ir mene“. Verta. Belaukiant antrosios M. Balakausko knygos „Apmaudas“, kuri, viliuosi, pasirodys jau 2020-aisiais. Tomas Petrulis „Triukšmo gyvatė“ (Vilnius: Naujas vardas, 2017). Tai elektroninė knyga, prieinama internetu: https://bit.ly/39r0Bne . Dar vieno poeto, augusio Panevėžyje, T. Petrulio poezija labai įdomi, pirmiausia pritraukianti paradoksalumu, kitokiu žvilgsniu į, atrodytų, daugybės poetų nuo seno rašytus ir perrašytus, perlipdytus dalykus iš sacrum ir profanum: dieviškumas, kūniškumas, skaistybė, nuodėmė, ir įvairios tų dalykų kombinacijos, prasilenkimai… Manau, kad ši knyga gali arba labai patikti, arba labai nepatikti poezijos neskaitantiems žmonėms, nes visiškai nepataiko į jokius poetų ir poetikų stereotipus. Richardas Brautiganas „Tegu kirminai linksminasi“ (Kaišiadorys: Bluebeard Press, 2019). Deja,…

 Šis romanas – tai šeimos saga apie keturias ypatingas moteris. Italijos miestelyje, vieno namo sode žydi oleandras.  Jį pasodino šeimos galva Agostinas, apsigyvenęs čia su savo žmona, visų vadinama Žiniuone. Ji sugeba gydyti naujagimius, padeda gimdyvėms, panaikina nužiūrėjimą. Augina tris dukteris, kurios visos tokios skirtingos. Griežta, niekad nerodanti švelnumo Žiniuonė bėgant metams patiria vyro mirtį, karą, užaugina dukteris, matydama jų nelaimingą meilę, užvaldančią aistrą, nusivylimą. Ir tik Žiniuonės buvimas visad jas sergėja nenuspėjamo likimo akivaizdoje.   Užburiantis, įtraukiantis  romanas, alsuojantis Italijos dvasia.

Apie knygas, skaitymą, teatrą, svarbiausias gyvenimo vertybes kalbamės su Klaipėdos dramos teatro aktore, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ steigėja Simona Šakinyte.       Miela Simona, kokią vietą jūsų įtemptoje darbotvarkėje užima knygos? Tiesą sakant, tai labai skaudus klausimas. Knygas mėgau nuo vaikystės. Netgi buvo toks gyvenimo etapas, paauglystėje, kuomet rinkdavausi knygą vietoj buvimo su draugais. Gal tai, ką išgyvendavau skaitydama, buvo įdomiau, nei tai, ką sugebėdavau patirti tikrame gyvenime. O galbūt akistatoje su knyga jausdavausi patogiau. Nežinau. Tai truko keletą metų. Vėliau knygos skaitymas tapo tiesiog maloniu ritualu  prieš miegą. Tačiau pastaruosius trejus su trupučiu metų nesu perskaičiusi nė vienos knygos. Ne dėl laiko ar noro stokos. Beveik prieš ketverius metus sužinojau, kad mano sielos šuo Otelas serga vėžiu. Paskutinį jo gyvenimo mėnesį mudu leisdavome dienas dviese. Jis sunkiai vaikščiojo, tai mudu eidavome į lauką ir tiesiog sėdėdavome ant žolės. Aš skaitydavau – jis šalia manęs. Tai buvo visiška mudviejų pilnatvė. Ir nė sekundei neapleidžiantis skausmas, kad labai greit jis šalia manęs nebesėdės. Paskutinė knyga, kurią skaičiau su juo, buvo H. Hesės „Stepių vilkas“. Taip ir nebaigiau jos. Ir visos knygos, kurias bandau skaityti dabar, man primena tą jausmą. Tiesą sakant, baisus jausmas, nes yra be proto daug knygų, kurias noriu skaityti….

 Labas, aš esu Eva. Praeityje – žurnalų „Ieva“, „Cosmopolitan“, „Ieva&Harper’s Bazaar“leidėja ir vyriausioji redaktorė. Šiandien – knygų „Kas liko už kadro“(2011), „Laisvė basomis“(2013), „Laimės piliulės“(2015), „Minčių žvėrynas“ (2018), „Atia, suskiai“(2019) autorė, jogos ir srautinio rašymo mokytoja. Man 60. Mano didžiausia aistra – kelionės. Kelionės su joga, rašymu ir bendraminčiais. Joga pakrantėje, kalnuose, jachtos denyje ar ant riado stogo man yra geriau nei joga salėje. O bendramintis – geriau nei mokinys. Todėl savo keliones dedikuoju ne šiaip jogai, o jogai su bendraminčiais.   Mano kelionės nėra asketiškos, jos nepanašios į tradicinius jogos retritus. Aš nesu teisinga mokytoja – ant galvos nestatau. Statau ant kojų, galvą grąžinu į vietą. Nemoralizuoju, nemokau, ką valgyti, ko nevalgyti ar kaip gyventi. Tačiau džiaugiuosi, jei įkvepiu ne tik šypsotis, bet ir keistis. Mano jogos ir rašymo atostogos skirtos suaugusiems žmonėms – moterims ir vyrams, be amžiaus apribojimų. Pažengusiems naujokams. Ir tiems, kurie mano, kad joga – ne jiems. Jogos skeptikai man ypač artimi – aš pati tokia buvau iki pat 50-ies. Mano stilius – kaita, nė vienos praktikos nekartoju. Taip protą ir kūną pratinu žaisti, mokau prisitaikyti ir priimti, kad pokyčių išvengti neįmanoma. Mano kredo – viską aprašyti, kad nieko nereikėtų perrašyti. Kai rašai, viskas savaime…

Švedijos akademija paskelbė 2018 metų ir 2019 metų Nobelio literatūros premijos laureatus – prestižinis prizas atiteko lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk ir austrų rašytojui Peteriui Handkei. Lenkų rašytoja O.Tokarczuk, lietuvių skaitytojui pažįstama kaip romanų „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ autorė. Šiemet lietuvių kalba pasirodė ir autorės knyga „Bėgūnai“, pernai jai pelniusi prestižinę „Man Booker“ premiją. 2018-ųjų premija rašytojai iš Lenkijos atiteko „už pasakojamąją vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja ribų peržengimui kaip gyvybės formai“. 2019-ųjų premija P.Handkei, kuris yra laikomas vienu ryškiausių Austrijos rašytojų,  skirta „už įtakingą darbą, kuris su lingvistiniu išradingumu atrado žmogaus patirties periferiją ir specifiką“.  Lietuvių kalba yra pasirodę keli P.Handkes kūriniai: „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“, „Kairiarankė moteris“, „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“, „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“, o pats autorius apdovanotas daugybe literatūrinių premijų, tarp kurių – ir Kafkos literatūrinis prizas. Visus paminėtus  O. Tokarczuk ir P. Handkes kūrinius galite rasti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Prestižinė „Man Booker“ premija už grožinę literatūrą spalio 14 d.  buvo paskirta iš karto dviem asmenims: kanadiečių rašytojai Margaret Atwood už „Liudijimus“  ir anglų rašytojai Bernardine Evaristo už knygą „Mergina, moteris, kita“. M. Atwood tapo tik antra rašytoja moterimi, du kartus gavusia šią premiją. Pirmą kartą –…

Kultūros žurnalistas ir redaktorius, knygų autorius Gediminas Kajėnas, skaitytojams rekomenduoja 5 knygas, kurias vertėtų perskaityti. Jis pats ką tik išleido knygą „33 portretai: pokalbiai su menininkais“, kurioje pateikiami per dešimtmetį parengti pokalbiai su Lietuvos fotografais, rašytojais, dailininkais, aktoriais, skulptoriais, muzikantais bei kino kūrėjais. Knygos pristatymas ir susitikimas su autoriumi bibliotekoje vyks jau spalio 23 dieną. Kol laukiate, pasisemkite idėjų ilgiems rudens vakarams! Aurimas Švedas, Irena Veisaitė „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“   Kultūros istoriko Aurimo Švedo pokalbiai su germaniste, teatrologe, ilgamete „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininke Irena Veisaite nėra tiesiog „vieno gyvenimo istorija“. Knygos pasakojimuose apmąstomas nueitas gyvenimo kelias, tačiau paraleliai brėžiamos ir svarbiausių XX bei XXI amžių Lietuvos valstybės ir visuomenės istorijų epizodai: Kauno gyvenimas tarpukariu, sovietinė okupacija, Holokaustas, penki okupacijos dešimtmečiai, Nepriklausomybės atkūrimas bei jos įtvirtinimas. Tai talpi knyga, kurioje  kvapą gniaužianti ir neįprastai kasdieniška mūsų istorija susipina su žmonių likimais bei savo laiko apmąstymais. Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo“   Gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius tris dešimtmečius gyvena Dzūkijos viensėdyje, iš kur ir siunčia savo laiškus – lėtus, skaidrius, turiningus, kupinus gamtos pajautimo ir ramaus laiko tekėjimo. Skaitant šiuos dienoraščius, pasaulis tampa gerokai paprastesnis. Tai pati tikriausia panacėja nuo kasdienybės šurmulio,…

  Prancūzijoje gimusi lietuvių aktorė, vertėja, Prancūzijos garbės ordino legionierė Karolina Masiulytė-Paliulienė (Caroline Paliulis) žino, kas yra dėmesio verta knyga. Literatūra šią moterį lydi visą gyvenimą. Jos senelis – garsus knygnešys Juozas Masiulis (1864–1940), 1905 metais Panevėžyje įkūrė pirmąjį lietuvišką knygyną, kuris mieste veikia iki šiol. Panašu, kad meilė knygai perduodama iš kartos į kartą… Karolina Masiulytė-Paliulienė rekomenduoja šias knygas:  Kazio Bradūno „Kertinė paraštė“. „Sudomino K. Bradūno straipsniai apie išeivijos literatūrą ir meną. Šioje knygoje autorius pateikia įdomias įžvalgas ir analizuoja okupuotos Lietuvos kultūrinį gyvenimą“, – sako K. Masiulytė-Paliulienė. Vladas Terleckas „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“. „Ši knyga tarsi Biblija – vienas iš geriausių lietuvių kančių ir pasipriešinimo okupacijai liudijimų“, – tikina pašnekovė. Knyga laikoma protestu prieš partizanų atminties niekinimą, jiems priskiriamų aukų skaičiaus klastotes, tikrųjų žudikų slėpimą, apie ginkluotą ir neginkluotą tautos būtinąją gintį. Išsamiai rašoma apie ekonominį terorą, masiškas vagystes ir plėšimus, žuvusiųjų niekinimą ir jo tikslus. Visa tai perteikiama šimtų liudininkų lūpomis. Jurga Vilė ir Lina Itagaki „Sibiro haiku“. „Tai komiksų knyga, pasakojanti autorės tėvelio tremties į Sibirą istoriją. Tai knyga visai šeimai. Knyga, kuri mane sujaudino“, sako K. Masiulytė-Paliulienė. „Sibiro haiku“ pripažinta 2018 m. Lietuvos Metų knyga vaikams. Knygoje aprašomos skaudžios tremties istorijos, išskirtinės iliustracijos ir…