Geros knygos

Dviejų vaikiškų knygelių apžvalgomis dalijasi mūsų viešnios – tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė ir jos dukrelė Tėja: Šios dvi Leidyklos Briedis knygos, kurias gavo dovanų Tėja, yra nuostabios, vien jau dėl to, kad iš jų net mama pasimokyti gali!📒 Knygoje„Kaip užauga tavo daržas?“ pasakojama apie mergaitę Sofiją, kuri per atostogas keliauja į kaimą pas senelius. Ten augina savo lysvėje daržoves ir patirdama kasdienius nuotykius mokosi, susipažįsta su daržovėmis, reikalingais įrankiais, daržui naudingais vabzdžiais. Pvz., žinojot, kad boružės minta kenkėjais amarais? Tikrai labai įdomi, naudinga knyga!📒Kita knygą taip pat apie Sofiją ir jos pabėgimus iš miesto – „Vaisių šventė“. Vaikai, skaitydami apie mergaitės nuotykius, susipažins su vaisiais, iš kur jie atsiranda, gausybe jų rūšių. Pvz obuolių rūšių suskaičiuojama iki 11.000, joms net pritrūksta žodžių pavadinti!Tokios knygos turi liekamosios vertės, net suaugusiam įdomu jas pavartyti.Tėja rekomenduoja☀️ Nuotrauka iš tinklaraščio Linksmorijos

Perskaitytos knygos apžvalga dalijasi tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė: O visi „knygų dievai“, šią knygą užbaigiau su plūstančiais ašarų upeliais! Nenusakomai stipri knyga! Taigi, nuo pradžių…Karmos Brown knyga „Lemtingi mūsų pasirinkimai“. Hana ir Keitė draugės nuo penktos klasės, jos artimos lyg sesės, nors gyvenimai susiklostė skirtingai. Keitė sukūrė šeimą ir su vyru džiaugiasi augindami dvi dukreles. O štai Hana su sutuoktiniu jau šešerius metus bando susilaukti kūdikio. Žinia, kad ji niekad netaps mama sudaužo širdį ir, regis, panardiną į panišką paieškų gyvenimą. Ieškomi daktarai, naujos klinikos, slapta nuo vyro, net surogatinės motinos. Matydama, kaip draugė kankinasi, Keitė ryžtasi padaryti ypatingą paslaugą – išnešioti jai kūdikį. Atrodo jau lyg ir viskas gerai, draugės toliau draugauja, rūpinasi viena kita. Kai, regis, telieka tik laukti „savojo stebuklėlio“, pabaigoje nėštumo prasideda nelengvų pasirinkimų, pavojų kelionė… Tai stulbinamai atvira knyga, pasirodo, autorė joje aprašė savo gyvenimo dalį, tai, ką išgyveno pati negalėdama tapti mama. Viršelyje esanti citata – “ Tikra draugystė neturi ribų“ nuostabiai apibūdina šią knygą, tai tikra, tai stipru… Rekomenduoju ir ačiū leidyklai Svajonių knygos už tokias knygas!

Pokalbių apie knygas ir skaitymą rubrikoje –  kolegės Rūtos Juodienės, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Katalogavimo skyriaus Autoritetinių įrašų kūrimo grupės specialistės mintys.  Niekada nevertinu knygos pagal jos viršelį. Pirmiausia man yra svarbu jos autorius ir recenzija. Knygas mėgstu nuo mažų dienų, o vaikystėje, paauglystėje taip dažnai įsimylėdavome knygų herojus. Žinoma, ir man buvo taip nutikę!  Mano susižavėjimo objektas buvo kapitonas Tenkešas – Raitelis be galvos. Skaitant knygą, jos herojuje mums dažnai tenka atpažinti save, susitapatinti. Kartais ir man taip nutinka, tačiau kažkokio konkretaus knygos veikėjo negalėčiau išskirti, galbūt pastebiu tam tikrus man būdingus bruožus, poelgių motyvus.  Yra malonių smulkmenų, kurios skaitymui suteikia ypatingo jaukumo … Labai mėgstu kavą, tad mano  „jaukusis palydovas“ skaitant knygas yra kavos puodelis, kaip gi be jo!  Dažnai klausiama, ar džiugina padovanota knyga. Man tai iš tiesų yra pati nuostabiausia dovana, visuomet ja džiaugiuosi. Nors dirbu bibliotekoje, knygas gera turėti ir namuose. Neseniai teko persikraustyti ir dalį knygų nusprendžiau tiesiog padovanoti. Šiuo metu mano namų bibliotekos lentynose daugiausia literatūros iš „Siluetų“, „Pasaulio klasikos“ serijų, nemažai kulinarinių knygų.  Jei rašyčiau knygą remdamasi savo asmenine patirtimi, manau, tai būtų kelionių įspūdžiai. Be galo mėgstu keliones. Dažnai keliauju autobusu ir būtinai pasiimu su savimi knygą. Kartais pati kelionė įkvepia…

Romane pasakojama apie Latvijos žmonių gyvenimą praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Žmonės beatodairiškai vaikėsi raudonojo gyvsidabrio – sovietų žvalgybos tarnybų vaizduotės vaisiaus, stebuklingosios medžiagos, leidžiančios užvaldyti pasaulį bet kam, kieno rankose ji tik atsidurs. Vis dėlto tokių, kurie troško tiesiog susitvarkyti gyvenimą, gyventi laimingai ir mylėti, buvo kur kas daugiau. Tačiau besikeičianti epocha negailestingai traiškė iliuzijas ir svajones. Išlikti savimi ir išsaugoti savigarbą buvo toli gražu nelengva. Latvija atgavo nepriklausomybę, bet ne kiekvienas turėjo jėgų atrasti  savo vidinę laisvę, juk visi buvo priversti grumtis dėl išlikimo.  „Raudonasis gyvsidabris“ atspindi labai platų visuomenės spektrą. Čia susiduriame  ir su vyresnės kartos žmonėmis, po nepriklausomybės gavusiais netikėtą progą pasimatyti su į užsienį kadaise priverstais pasitraukti giminaičiais, ir su sovietinio saugumo agentais, ir su paskutiniuoju iš miško brolių, kuris, nepripažindamas sovietų valdžios, prasislapstė ištisus penkiasdešimt metų, ir su jaunuoliais, kurie geidžia laimės, tačiau dar nė neįtaria, kokių sunkių išmėginimų jiems atneš pirmieji į laisvę žengiami žingsniai.

Tęsiame pažintį su užsienio šalių kolegomis bibliotekininkais. Apie skaitymą, mėgstamas knygas ir bibliotekų darbą COVID-19 pandemijos metu kalbamės su Serbijos Novi Sado miesto Matica Srpska nacionalinės bibliotekos Fondų formavimo ir mainų departamento vyr. bibliotekininke Olivera Krivošić.  Olivera, kokia buvo jūsų vaikystės mylimiausia knyga? Ar kas nors jums skaitydavo, kai buvote maža? Negalėčiau išskirti tik vienos knygos. Visada buvau „knygų vaikas“. Net privalomąją literatūrą mokykloje man patikdavo skaityti! Patiko mūsų rašytojai, pavyzdžiui Branko Ćopić. Kai buvau maža, man skaitydavo teta, bet kadangi ji buvo anglų kalbos mokytoja, tai dažniausiai būdavo iliustruotos knygos anglų kalba. Mano senelis kiekvieną penktadienį man pirkdavo vaikišką žurnaliuką „Politikin zabavnik“. Man jis taip patiko! Ar yra tokia knyga, kuri pakeitė jūsų gyvenimą? Negalėčiau pasakyti, kad kokia nors knyga pakeitė mano gyvenimą, tačiau kai kurios iš jų paliko man didžiulį įspūdį. Kas jums svarbu pasirenkant knygą? Visų pirma istorija, siužetas. Dažnai renkuosi skaityti mažai žinomų autorių knygas ir maloniai nustembu, kokios jos įdomios. Kokias knygas labiausiai mėgstate skaityti? Grožinę literatūrą. Knygas, kuriose yra istorijos elementų. Ar žiūrite filmus pastatytus pagal knygas? Dauguma žmonių sako, kad knyga yra geresnė už filmą. Ar ir jūs taip manote? Taip, esu žiūrėjusi filmų, serialų pastatytų pagal knygas. Nemanau, kad knyga yra geresnė…

„ Paskutinė Babos Dunjos meilė“ – tai romanas apie sugrįžimą ten, kur, rodos, nelaukia niekas, išskyrus mirtį ir vienatvę. Rusų kilmės vokiečių rašytojos A. Bronsky pasakojimas grąžina į tragiškus įvykius menančias Černobylio apylinkes.   Kas jau kas, bet vyriausybės įspėjimai apie aukštą radiacijos lygį Černovo apylinkėse babos Dunjos tikrai neišgąsdins – į savo gimtąjį kaimą ji grįš bet kokia kaina. Kartu su ja į kelionę susiruošia ir keletas kaimynų : šimtametis Sidorovas, vietos intelektualas Petrovas ir kiti kaimo gyventojai, įskaičiuojant ožką, gaidį, kates, vorus ir mirusiųjų vėles…. Aštuoniasdešimtmetė baba Dunja leis dienas rašydama laiškus Vokietijoje gyvenančiai ir gydytoja dirbančiai dukrai Irinai. Gyvenimas tekės ramia vaga, kol vieną dieną miestelio apylinkėse pasirodys nepažįstamasis ir vietinių gyventojų susikurtai idilei iškils rimtas pavojus . Romanas kelia daug klausimų apie žmogaus pasirinkimo laisvę, moralę, atsakomybę. Čia vaizduojamas iš praeities prikeltas nebeegzistuojantis pasaulis, kuriame gyvena „homo sovieticus“. Apie jį Alina Bronsky pasakoja su šypsena, meile  ir lengva ironija.

Šioje knygoje benediktinų vienuolis įtaigiai aprašo senatvės keliamus iššūkius – priėmimą, paleidimą, susitaikymą – ir atskleidžia juose slypinčias mūsų galimybes: išmokus pripažinti savo ribotumą, galima mokytis naujų dorybių: dėkingumo, kantrybės, švelnumo ir ramumo. Išmokę visko atsisakyti sulaukiame naujų malonių. Skaitytojos Reginos atsiliepimas apie knygą: Jeigu likimas bus mums palankus, su šios knygos tema teks susidurti – vienaip ar kitaip. Įstrigo čia perskaityta Balio salos legenda: „Pasakojama, kad kadaise viename tolimame kalnų kaime žmonės buvo pratę aukoti ir suvalgyti savo senolius. Atėjo diena, kai nė vieno nebeliko, ir tradicija išnyko. Kartą žmonės panoro statyti didelį namą tarybos susirinkimams, tačiau kai apžiūrėjo tam tikslui nukirstų medžių kamienus, niekas negalėjo pasakyti, kur jų viršus, ir kur apačia – o atvirkščiai sustatyti rąstai galėjo sukelti ištisą virtinę nelaimių. Vienas jaunas vyras pareiškė galįs rasti sprendimą, jeigu žmonės pažadėsią daugiau nebevalgyti senųjų. Kaimo vyrai pažadą davė. Tuomet jis atsivedė senelį, kurį laikė paslėpęs, ir senukas paaiškino bendruomenei, kaip atskirti viršutinę kamieno dalį nuo apatinės“.

Novelių ir humoreskų knyga. Daug šviesos, pozityvo, yra ir liūdesio. Vaikystė, jaunystė, išdaigos, meilė, augintiniai. Su šiluma ir atida sutiktiems žmonėms!

Barboros Didžiokienės( Varvaros Gorochovos) vaikystė ir jaunystė prabėgo Sankt Peterburge, kur pulsavo aktyvus kultūrinis gyvenimas. Deja, kultūrinį pakilimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, Spalio perversmas. Nerūpestingą jaunystę pakeitė nepritekliai. Reikėjo užsidirbti kasdienės duonos kąsniui ir dar pataupyti pinigų dailės studijoms. Studijuodama ji susipažino su dailininku Vladu Didžioku. Jai darė įspūdį stotingas, kiek arogantiškas mokytojas, jam – daili, ambicinga mokinė. Prisiminimuose rašoma: „Neabejoju, kad jam patinku: esu jauna, devyniolikmetė, neprastos išvaizdos, išprususi – daug skaičiau ir viskuo domėjausi. Mane domino teatras, tapyba, literatūra. Taigi esu ne tik daili, bet ir įdomi panelė“. Ištekėjusi ji atvyko į Lietuvą, persikrikštijo, išmoko kalbėti lietuviškai. Deja, kasdienis gyvenimas labai skyrėsi nuo jaunystės idealo. Ant savo pečių ji vilko visą buities rūpesčių naštą, buvo pareiginga žmona ir motina, laikėsi lietuviškų papročių. Kentėjo nuo šiurkštaus, impulsyvaus Vlado Didžioko, kuris nepalaikė jos meninėje kūryboje (neduodavo popieriaus ir dažų, neleisdavo tapyti modelių) norėjo kad ji būtų tik jo pameistrė. B. Didžiokienė rašė prisiminimus jau senatvėje atgaline data. Ten daug nusivylusios, pavargusios moters skundų, daug nepatrauklios, subjektyvios  tiesos apie žinomus dailininkus, prisimindama daug smulkmenų: ką valgė, kaip rengėsi, kuo kvėpinosi, kokius spektaklius žiūrėjo… „Mažosios dailininkės prisiminimai“ žada didžiulį skaitymo malonumą.

Naujausioje aktorės Nijolės Narmontaitės knygoje – šilti, draugiški, nuoširdūs pokalbiai su žymiausiais Lietuvos TV laidų vedėjais. Autorė yra minėjusi, jog pastarąją knygą ją paskatino parašyti tai, jog pati yra ragavusi televizijos laidų vedėjos duonos ir žino, koks tai nelengvas, įtemptas darbas.  Ten, kur televizijos žiūrovo akis nemato – daug streso, sunkaus darbo, neretai – kuriozinių situacijų. N. Narmontaitė sako, jog sunkiomis akimirkomis gelbėja juokas. Ir iš tiesų – knygos herojų papasakotose istorijose – nemažai komiškų situacijų, o kartu – labai daug žmogiškos šilumos.  Knygos autorė yra pasakojusi, jog visus šios knygos herojus kalbino savo namuose prie vakarienės stalo. Pasak Nijolės Narmontaitės, jai labai patinka klausytis ir gaminti, o tokioje šiltoje aplinkoje gimę pokalbiai negali būti nenuoširdūs. Knygoje – atviri, įdomūs pokalbiai su tokiais populiariais TV laidų vedėjais kaip Zita Kelmickaitė, Rūta Mikelkevičiūtė, Beata Nicholson, Arūnas Valinskas, Marijonas Mikutavičius, Asta Stašaitytė, Edita Mildažytė ir kt.