Leonardas Gutauskas. Daiktai
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-30

Daiktai – senelių ir tėvų palikimas, keliavę su šeima iš miesto į miestą, iš vienų namų į kitus ir su savimi besinešantys Atmintį. Išlikę bemaž nepakitę nuo pirmos jų įsigijimo dienos, namų Daiktai pasakoja apie save ir šeimininkų, jau pagyvenusios poros Margaritos ir Luko, gyvenimą. Ąžuolo mediena, veidrodžio stiklas, sieninis laikrodis, smulkūs daikteliai, taip brangūs jų šeimininkams veda per ilgą gyvenimą.  Rašytojas tyrinėja kasdienišką žmonių aplinką, jos emocinius ir atminties saitus, apversdamas konstrukciją (ne žmonės pasakoja apie daiktus, o daikteliai apie savo šeimininkus), šiltai ir jaukiai vaizduodamas namų erdvę. Nes kartais Daiktai tikrai prisimena daugiau už mus. Tereikia įsiklausyti į daiktų kalbą. Ir nepamirškim, kad vaikystėje ir mes patys mokėjom juos prakalbinti – Skudurinę Onutę ar Anglišką Zuikį, iš kurio perplėšto šono tarsi iš smėlio laikrodžio byrėjo smulkios pjuvenos, taip akivaizdžiai primenančios nesustabdomą laiko bėgimą… Leonardas Gutauskas debiutavo kaip poetas 1961 m.Nuo 1967 m. – Rašytojų sąjungos narys.1981 m. rašytojui ir dailininkui paskirta Valstybės premija, Rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1990-1991 kūrinį gavo romanas  „Vilko dantų karoliai“ (pirmoji knyga), 1995 m. paskirta Stasio Šimkaus premija už eiles N. Sinkevičiūtės  „Spalvotam ciklui“, 1998 m. paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno  premija.

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-18

Už išsamią knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo vadovei Jūratei Baltušnikienei. Neabejojame, kad Jūratės mintys ir nuoširdžiai atskleista asmeninė patirtis skaitant šią knygą, paskatins ir kitus skaitytojus pasidomėti rašytojos S. Schweblin kūriniais.  „Lietuviškai neseniai išleista trečia argentiniečių rašytojos, etatinės „Man Booker International“ premijos nominantės Samantos Schweblin knyga. Tad pamaniau, pats laikas susipažinti su šios autorės kūryba. Jautį griebiau už ragų skaitydama debiutinį S. Schweblin romaną „Prieraišumo laisvė“ (iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė). Keista knyga. Keista dėl to, kad nedidelės apimties (viso labo 126 p. ir veikiau primena apsakymą, bet ne romaną), o poveikis… Stulbinantis! Lyg būčiau maišu trenkta. Ir ne bet kokiu, o šlapiu! Nors nepasakyčiau, kad skaitymo procesas buvo malonus. Kaip tik, bėgant eilutėmis, kažkas vis erzino. Galbūt rašytojos eksperimentavimas su tekstu ir netradicinė pasakojimo maniera? Būtų net sunku įvardyti, koks tai literatūros žanras: trileris, fantastinis, psichologinis, distopinis romanas? Bent jau supratau, kad man „seno“ sukirpimo, be jokių eksperimentinių mandrysčių tekstai yra labiau priimtini ir teikiantys kur kas daugiau skaitymo malonumo. Kita vertus, reikia pripažinti, kad rašytoja puikiai sudėliojo nerimo ir įtampos kupiną tekstą. Tragiškos baigties nuojauta lydėjo nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kai kas skaitydamas šią knygą net tikrino, ar užrakintos namų durys (apie tai šioje apžvalgoje:…

Laura Madeleine. Kur sirpsta laukinės vyšnios
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-09-05

Už knygos apžvalgą dėkojame tinklaraščio Linksmorijos autorei Ingai Kanišauskei.  „Tikrai labai lengvai perskaityta istorija. Sakyčiau, „skani“ tiesiogine žodžio prasme, nes knygoje  daug vietų, kur labai jau patraukliai aprašytas maistas. Knygos pabaigoje yra net vyšnių pyrago receptas! Pasibaigus karui, Emelina Vein patiria skausmingų išgyvenimų: miršta vyresnieji broliai, vėliau ji netenka mamos, pečius užgula dvaro išlaikymo našta. Emelinos dėdė nori perimti vadžias į savo rankas, netgi pašalinti dukterėčią. Apimta nevilties, Emelina nuspendžia bėgti. Iššoka iš vieno traukinio ir pasislepia kitame, kuris juda nežinoma kryptimi. Mergina atsiduria Pietų Prancūzijoje, nedideliame miestelyje, kuriame ją priglaudžia nedidelės užeigos savininkė. Čia Emelina atranda naują gyvenimą, kuriame vien neatrastų skonių jūra. Kavinės savininkė, kurią visi vadina Motinėle, pasiryžusi perduoti visas maisto gamybos paslaptis merginai. Emelina, pasivadinusi kitu vardu, gyvena slapstydamasi nuo praeities šešėlių, ir tuo pačiu imliai mokosi iš Motinėlės. Be to, ji slapčia bendrauja ir pamilsta Motinėlės kurčnebylį sūnų Aroną. Kai jau užgimsta graži meilė, aikštėn išlenda senojo gyvenimo nuotrupos. Knygoje istorija papasakota iš dviejų perspektyvų. Pirmoji – tai 1919 m. ir Emelinos bėgimas, slapstymasis ir naujas gyvenimas. Antroji –  1969 m. kur būsimas notaras Bilas savo viršininko pavedimu turi rasti ir įrodyti, kad Emelina yra mirusi. Taip reikia Emelinos giminei, kad galėtų tvarkyti palikimo reikalus….

Hervé Guibert. Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-30

Šiandiena, liepos 30-ąją, yra Tarptautinė draugystės diena. Todėl ir knygą rekomenduojame ypatingą. Ne, tai nėra lengva knyga, veikiau jau šiurpoka, apnuoginanti skaudžią temą ir, be kita ko, pasakojanti apie niekšiškai išduotą draugystę. Šimtas trumpų reportažų apie sergančiojo AIDS žmogaus kankinančią kasdienybę. Tiesus ir atviras autobiografinis rašytojo ir žurnalisto pasakojimas. Autorius visiškai atvirai rašo apie AIDS sergančių intelektualų, Paryžiaus bohemos nebohemišką realybę. Pats sirgdamas šia liga, išgyvendamas tikrą pragarą, jis sukūrė patį įspūdingiausią savo gyvenimo reportažą. Mirė trisdešimt šešerių, nebeįstengdamas kentėti lėtos agonijos. Kadangi tuo metu (knygoje pasakojama apie 1988-uosius metus) apie ligą buvo mažai žinoma, ŽIV nešiotojai dažnai pernelyg nesuko sau dėl jos galvos, toliau gyveno savo įprastą gyvenimą. Knygoje pateikiami šokiruojantys faktai, nemažai duomenų apie pačią ligą, gydymą – su visa šia realybe autoriui teko pačiam susidurti, daug ką iškęsti ir patirti. Sukrečia ne tik sergančiųjų kančios, bet ir jų abejingumas, aplinkinių nesaugojimas. Tačiau pasakojime nuolat rusena ir viltis – tada, kuomet liga dar netikima, tuomet, kai bandoma su ja susitaikyti. Tada, kada liga ignoruojama. Tada, kada ieškoma bet kokio būdo pasveikti. Iki pat paskutinio puslapio.   Ištrauka iš knygos:   Šiandien, 1988 metų gruodžio 26 dieną, aš pradedu rašyti knygą Romoje, j kurią atvykau vienas – pabėgau nuo keleto draugų, bandžiusių atkalbėti…

Atraskite vasaros stichijas knygose
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-07-23

Jūra, saulė, vėjas, lietus.. Turbūt dažnam iš mūsų šios stichijos asocijuojasi su vasara. Atradome šiuos žodžius keturių labai skirtingų knygų pavadinimuose. Skirtingų savo žanrais, jų autorių žinomumu. Ir jūros, saulės, vėjo, lietaus reikšmė knygos pavadinime ir knygos turinyje paaiškėja tik perskaičius kūrinį. Atraskite šias knygas, jei dar nesate jų skaitę!    Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“. Priešais „Almajerio” užeigą plyti jūra – audrojanti, gydanti, žudanti. Pasakojanti istorijas. Dailininkas, sūriu jūros vandeniu tapantis baltas drobes. Įsimylėjęs mokslininkas, niekaip negalintis užbaigti ribų enciklopedijos. Nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Tėvas Pliušas su savo maldomis. Elievina, trapi mergaitė, vieną naktį be jokios baimės tampanti moterimi, ir vyras, perplaukęs visus vandenynus, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries… Šis romanas – meilės ir keršto, vienatvės ir vilties istorijos. Šimtai būdų gyventi ir mirti. Klausydamasis tų istorijų, nuolat girdi jūros ošimą.       Frances Mayes „Po Toskanos saule“. Ši knyga įkvėps leistis į kelionę – keliauti į svetimą kraštą ieškoti savojo „aš“, išbandyti daugybę gardžių knygos receptų arba, sekant vaizdingo ir jausmingo pasakojimo pėdomis, persikelti į Toskaną, aplankyti vietas, kuriose spaudžiamas grynas alyvuogių aliejus, grožėtis romaninio stiliaus miestelių bažnyčiomis, klaidžioti atokiais vynuogynų keliukais ir sustoti paragauti švelniausio vyno.           Jurgita Barišauskienė „Po lietaus…

Māra Zālīte. Penki pirštai

     Autobiografinis romanas „Penki pirštai“ yra vaiko lūpomis papasakota istorija apie tremtinių grįžimą iš Sibiro į Latviją ir įsikūrimą okupuotoje tėvynėje.  Tyras, naivus, jausmingas penkiametės Lauros pasaulis – tai komiškos ir tragiškos situacijos, netikėtumai ir paradoksai, skirtingų kartų ir santvarkų susidūrimas. Kai Laura klausia įvairiausių dalykų apie smulkmenas, buitinius dalykus, apie daiktus, kurių gyvenime nėra mačiusi, taip nupiešiama ir ta aplinka, į kurią pateko parvykę iš Sibiro žmonės. Grįžę jie tikisi rasti nors dalį to, ką paliko laisvojoje Latvijoje. Ir to neranda. Jie daug ko neranda – net ir žmonės, kuriuos jie pažinojo, dabar atrodo visai kitokie, negu buvo anksčiau. Tai skaudi, jautri istorija, papasakota su tikėjimo ir vilties gaida. Māra Zālīte – žymi Latvijos poetė, dramaturgė, eseistė, aktyvi visuomenės ir kultūros veikėja. 2013 m. išleistą romaną „Penki pirštai“ Latvijos literatūros metų apdovanojimo komisija pripažino geriausiu prozos kūriniu.

Herbjørg Wassmo. Stiklinė pieno
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-05-13

Norvegų novelistė Herbjørg Wassmo yra  plačiai žinoma ne tik Norvegijoje, bet ir Lietuvoje. Ir mūsų bibliotekos skaitytojai, be abejonės, yra skaitę ne vieną šios autorės romaną. Tikrai visiems žinoma H. Wassmo trilogija apie Diną – „Dinos knyga“ ir šio romano tęsinys „Laimės sūnus“. Šiandiena norvegų autorės romano „Stiklinė pieno“ apžvalga dalinasi bibliotekos tinklaraščio Geros knygos viešnia ir bičiulė, tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė: „Knyga išties stipriai mane paveikė, ypač dėl to, jog pati auginu dukrą. Naivumas, noras padėti šeimai, per didelis pasitikėjimas žmonėmis, išnaudojimas, kančia, noras mirti… Ir visa tai apie šešiolikmetę Dortę. Dortė gyvena Lietuvoje su mama ir sese, sunkiai verčiasi, bet gyvena dorai, stengiasi padėti savo šeimai kuo galėdama. Vieną dieną ji susipažįsta su mergina, kuri gan greitai įkalba Dortę važiuoti į Stokholmą neva dirbti restorane. Dortė pabėga iš namų ir, nieko nepasakiusi mamai, pradeda kelionę. Atvykusi į sutartą vietą, ji mato, kad naujos draugės nėra, išgirsta, jog ši neva nusprendė nebevykti ir kad Dortę nuveš vaikinai. Įtarimų kyla, bet gilus tikėjimas, kad uždirbs šeimai pinigų nugali. Pakeliui ji žiauriai išnaudojama ir sužalojama. Dortė nori bėgti, iš pradžių sunkiai gali patikėti tuo, kas vyksta ir galiausiai nusivylusi suvokia, kad viena ką nors pakeisti bejėgė. Atsidūrusi Norvegijoje, mergina kelis mėnesius…

Corina Bomann. Mėnesienos sodas
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-02-25

Knygą rekomenduoja tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė:  Kelionių, geros muzikos, baikščios meilės, praradimų ir atradimų pilna knyga. Man patinka, kai autorius sugeba „sugauti“ tave vos keliomis dešimtimis puslapių. Lili, prieš tris metus praradusi vyrą, susitaikiusi gyvena ramiai, saugodama jo atminimą. Turi sendaikčių parduotuvę į kurią vieną vakarą senukas atneša senovinį smuiką su graviruota rože, sakydamas, kad jis priklauso jai. Nieko nesuprasdama ir nieko bendro su muzika neturėdama, Lili spontaniškai leidžiasi į kelionę pas gerą draugę Londone. Lėktuve susipažinusi su bendrakeleiviu Gabrieliumi, vėliau ji vis dažniau pagalvoja apie jį, ir vėl su juo susitinka, norėdama išsiaiškinti smuiko istoriją. Netikėtai pajunta, kad ji vėl nori jausti vyrą šalia ir įsimyli. Knygoje minimi keli laikmečiai  – 1902, 1910 metai, kuomet gyveno Rouzė, tikroji smuiko savininkė ir Helena, kuriai smuikas priklausė po Rouzės. Kitas laikotarpis – 2011 metai,  kai Lili meistriškai, aktyviai aiškinasi smuiko kilmę ir tai, kodėl jis atsirado būtent pas ją. Lili sekdama smuiko istorijos pėdsakais ima keliauti į tas vietas, kur koncertavo smuiko savininkė, kad tik užčiuoptų atsakymo giją … Labai įdomu skaityti žavias dviejų laikmečių įsimylėjimo istorijas – Rouzės, kuriai priklausė smuikas ir Lili, kuri keliauja tik šio smuiko dėka!

Stefanas Zweigas. Širdies nerimas
Skaitytos / 2020-08-31

Yra knygų, kurias vienąkart perskaitę greitai pamirštame, nors, skaitydami jas, kartu su jų herojais išgyvename džiaugsmą, liūdesį, abejones ar nusivylimą. Būna, jog su perskaitytos knygos paliktu įspūdžiu dar gyvename kurį laiką, tačiau pradėję skaityti kitą knygą atrandame naujus pasaulius, naujus potyrius. Yra knygų, prie kurių įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais grįžtame vėl ir vėl, skaitydami, rodos, iki skausmo pažįstamą tekstą, atrandame vėl kažką naujo, o galbūt dėl savo gyvenimiškos patirties, kuri ateina su metais, pačią knygą, joje pasakojamą istoriją vertiname vis naujai ir netgi esame tikri, jog prie šios knygos grįšime dar ne kartą. Man tokia knyga yra tapęs austrų rašytojo Stefano Zweigo psichologinis romanas „Širdies nerimas“, kur autorius atsiveria kaip puikus žmogaus sielos žinovas. Kaip ir geriausiose šio autoriaus novelėse, čia nagrinėjamas painus žmogaus jausmų ir minčių pasaulis bei dvasiniame gyvenime iškylančios moralinės dilemos.Tai romanas apie užuojautą ir gailestį, apie tai, kaip šis jausmas gali sujaukti žmonių gyvenimus ir netgi pražudyti. Tai ir knyga apie sielos tyrumą, sąžinę, atsakomybę už tuos, kuriuos, kaip sakė A. de Sent Egziuperi, „prisijaukiname“. Jei pasiilgote gero psichologinio romano, įtaigaus pasakojimo, kuriame nėra dirbtinai keliamos įtampos, bet neabejotinai galite atrasti ir savo siela pajausti tuos subtilius momentus ir situacijas, kuriose ne kartą esate atsidūrę ir…

Daniela Petrova. Jos dukters motina
Skaitytos / 2020-07-31

      Tinklaraščio Linksmorijos autorės Ingos Kanišauskės rekomendacija:   Uhuhu kaip „užvedė“ ši knyga! Negirdėta, neregėta istorija, kurios skaitymo nesinorėdavo nutraukti. Kad ir kaip būdavau pavargusi ar dar kas trukdydavo, visvien atsiversdavau nors vieną skyrių ir jį įveikdavau, kad tik pasistūmėčiau į priekį. Gale knygos yra atrinkta citata „Ji kaip viesulas įsiveržė į mano gyvenimą juokdamasi ir šokdama, kad ir mane įtrauktų į šį sūkurį, o po to lygiai taip pat netikėtai pradingtų“. Tas viesulas –  tai viena pagrindinių herojų, Katia, kuri savo poelgiais neretai veda iš kantrybės ir erzina. Negali numatyti, ar ji padarys tai, ką planuoja, ar ne… Skaitydama knygą, kartais susipainiodavau jos negerose mintyse ir „piešdavausi“ ją lyg kokią potencialią žudikę. Bet visgi… Lana su savo partneriu Taileriu 8 metus bando susilaukti kūdikio. Kilusi iš Bulgarijos moteris turi tik vieną norą –  kad donorė būtų kilusi iš ten pat. Jai svarbu pratęsti protėvių kraują. Taigi, ateina išsvajotoji diena, kai visa tai gali išsipildyti, nes atsiranda donorė iš Bulgarijos – Katia. Iš tikro ją slapta nuo Lanos randa Taileris. Bet vaikinas ima ir palieka Laną pačiame medicininių procesų „įkarštyje“. Įtardama, kad Taileris neištikimas, ji turi nuspręsti, ar vykti į procedūrą. Gal tai paskutinis jos šansas… „Netikėtumo faktoriaus“…