Teheranas temstant
Skaitytos / 2018-10-24

„Teheranas temstant“ – istorija apie skausmą, nusivylimą ir vietą gyvenime. Teheranas tamsybėse, tamsiosiose spalvose, kur ypač aktualūs atleidimo, lojalumo, pagaliau laisvės klausimai. Skaitant knygą galima bandyti suprasti mums gana tolimos ir svetimos kultūros istoriją – nepagražintą, pilną nepasitikėjimo, kartais neraminančią, nors pateiktą pakankamai šiuolaikiškai, per herojų likimus. Knygos veikėjai nuolatos privalo apsispręsti – dėl savo vertybių, dėl aukos vardan  draugystės. Nepasitikėjimo jausmas mane lydėjo visą laiką: „Kol esate čia, nepasikliaukite niekieno žodžiu, nors ir kaip įtikinamai jis skambėtų“. Bet, nepaisant, atrodo, begalės tamsiųjų spalvų, knyga mane kažkaip palietė, nepaleido, ilgai neleido užmiršti.

Su Meilės diena!
Su knygomis... / 2018-02-14

1. Javier Marias „Įsimylėjimai“; 2. John Gray „Marso ir Veneros pasimatymai“; 3. Robert James Waller „Madisono apygardos tiltai“; 4. Elizabeth Gilbert „Valgyk. Melskis. Mylėk“; 5. Nicholas Sparks „Įsimintinas pasivaikščiojimas“; 6. Nicole Krauss „Meilės istorija“; 7. Marian Keyes „Ar ten kas nors yra?“; 8. Cecelia Ahern „P. S. Aš tave myliu“; 9. Danny Scheinmann „Gyvenimas trumpas, meilė ilga“; 10. Andrė Amyia Pabarsčiūtė ir Rimvydas Židžiūnas „Amžinas medaus mėnuo“; 11. Sue Johnson „Laikyk mane stipriai“; 12. Eckart von Hirschhausen „Iš kur ateina meilė?“; 13. Levas Tolstojus „Ana Karenina“; 14. Jill Santopolo „Šviesa, kurios netekome“.

Ką gi skaito Jonai, Jonės ir Janinos?
Citatos , Skaitytos , Su knygomis... / 2017-06-22

Klasika nemiršta, todėl „visai nenuostabu, kad net šiuolaikiniai Anglijos ir kitų Europos šalių tėvai auklėja savo vaikus Jane Austen dvasia“.           „Didelė, o gal teisingiau – gili žmogiškumo, žmoniškumo, pagarbos, atidos ir supratingumo knyga – kaip Universitetas, kaip Šviesos Universitetas“.           Romanas, stebinantis savo vaizduote.               Ši knyga buvo naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia.             Romane keliami esminės patirties, kančios, gyvenimo ir mirties, meilės ir praradimo, dvasingumo ir nevilties klausimai.             Lotyniškai „daiktų miškas“ – Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, perduodama iškartos į kartą.             XX a. Amerikos literatūros šedevras, iki šiol plačiai skaitomas, verčiamas, mėgstamas, mėgdžiojamas ir studijuojamas.                     Knyga, tai senelės laiškas dukraitei.               Autobiografinis romanas, kuriame Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove.

Dueñas, María. „Laiko gijos“
Skaitytos / 2016-12-28

Knyga apie moterį tarp meilės ir pareigos, tarp karo ir taikos, tarp Madrido ir Maroko. Lengvas, ispaniškas, truputį egzotiškas romanas, buvęs prilygintas netgi „Vėjo nublokštiems“, nors, mano galva, panašumų nedaug… Man pritrūko subtilumo, gilumo, gal – aistros. Bet šiaip – skaitosi lengvai, siužetas įdomus. Mielas romanas atsipalaidavimui.

Lėliukė : romanas / Dorota Terakowska. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 277, [1] p. – ISBN 9986-39-419-8. – UDK: 884-31
Skaitytos / 2013-08-02

Tai garsios lenkų žurnalistės ir rašytojos romanas apie skaudų išbandymą respektabiliai šeimai — neįgalų vaiką. Lėliukas, mongoliukas, muminukas, Dievo vaikas —   tai vis vaikų, turinčių Dauno sindromą, apibūdinimai… Skaitydami apie tėvus, auginančius tokius „lėliukus“, mes susiduriame su didžiule neviltim ir meile, arba su susvetimėjimu, slogia psichologine atmosfera šeimoje. Bet ši knyga mane patraukė ir sužavėjo (jeigu toks žodis šioje situacijoje apskritai tinka) būtent tuo, kad dėmesys čia nukrypsta ir į paties vaiko išgyvenimus. Į tai, kad mergaitės viduje, į kurį niekas negali pažvelgti, glūdi esybė su savo jausmais ir mintimis, savo pasauliu ir savo kalba — galbūt Dievo kalba… Be galo jautriai autorė kuria paveikslą „ėliukės“, kuri išoriškai būdama negrabi, stora „pabaisa“, su nuolat iš burnos bėgančiomis seilėmis, viduje yra jautri, nuovoki būtybė, kuri suvokia žymiai daugiau negu gali išreikšti, nes „žodžiai, taip sunkiai išsprūsdavę jai iš lūpų, deformuoti, kimūs, nutrūkstantys per vidurį, dažniausiai vienskiemeniai, galvoje dėliodavosi sklandžiai nors ir lėtai“. Štai tik keletas „lėliukės“ charakteristikų: Kai kurie filmukai Myškai (toks buvo mergaitės mažybinis vardas)  keldavo siaubą kaip tik tada, kai turėdavo būti linksma: „Kai šuo Plutas mašina pervažiuodavo mažą katinėlį, kuris susiplodavo tarsi kilimėlis, Myška imdavo rėkti, ir jau nebegelbėdavo vaizdas, kaip žvėrelis po kelių sekundžių pasikelia, nusipurto dulkes…

Federica de Cesco „Drugelio akys“
Skaitytos / 2011-09-17

Knyga sudaryta tarsi iš dviejų tarpusavyje susipynusių istorijų. Visų pirma tai pasakojimas apie samių kilmės merginą Agnetą, atvykusią į į Japoniją mokytis dizaino. Čia ji pamilsta Danjirą, kurio motinos name nuomoja kambarį ir kuris teatre vaidina moterų vaidmenis (beje, knygoje daug pasakojama apie kabukio teatro tradicijas, o tai, patikėkite, labai įdomu ir egzotiška). Sakytume, eilinė meilės istorija, tačiau… Pasakojimas rutuliojasi taip, kad perkelia mus į ankstesnius laikus – Danjiro šeimos išgyvenimus ankstesniais amžiais ir II pasaulinio karo metais. Dangiro prosenelės – samurajų palikuonės – dvasia persekioja jo šeimą, versdama laikytis samurajų tradicijų. Agnesė gi pati yra samių šamanės dukraitė ir jai daugelis keistų dalykų, kurie paprastą žmogų išvestų iš pusiausvyros ir netgi priverstų suabejoti savo sveiku protu, yra savotiškai suprantami, nors ir gerokai bauginantys. Dar daugiau – Agnesė suvokia, kad greičiausiai tik ji viena gali pasipriešinti blogiui, kurį skleidžia jos mylimojo giminaitės šmėkla. Nes vaikystės vasaros, praleistos pas močiutę, jos pasakojimai apie samių tradicijas, dievus ir tikėjimą jai davė daugiau, negu ji tuo metu suvokė ir galėjo įvertinti. Be to ji turi nuskendusį brolį Henriką, kurio paveikslas ją nuolatos lydi,  kurio balsą ji nuolat girdi ir kuris visada ją sergsti nuo pavojų…

Sigrid Undset „Kristina, Lauranso duktė“
Skaitytos / 2011-02-26

Yra toks įstatymas, tik nežinau kuriam puslapy, leidžiantis geroj vietoj naują pastatą ręsti tik ant senų pamatų. Panašiai yra ir literatūroj. Paklaus ne vienas – apie kokius pamatus eina kalba? Literatūros pamatas – klasika. Tai kūriniai, kuriuos iš žmonių sąmonės išskalavo laikas, šimtmečiai. Kartais aplinkinių nesuprastas kūrėjas guodžiasi: mane įvertins ateinančios kartos. Būna ir taip. Žydų karalius Dovydas ir graikų poetė Sapfo sudėjo nemirtingas eiles apie meilę. Jų prisiskaitę ir šiandien tirpstame iš laimės kedendami mylimosios plaukus. Kam ta ilga įžanga? Ogi prisiminti, kad yra dalykų, kurių vertė nesikeičia. Pabraidykim po knygų tvaną, po bangas suputotų naujienų. Apie viską ir apie nieką, apie lovą ir kas po lova. Atsigausim, pajutę po kojom tvirtą žemę, tokią tvirtą kaip norvegų rašytojos Sigridos Undset trilogija „Kristina, Lauranso duktė“. Kad ir ką apie mūsų tautos kilmę sakytų, viena aišku – esame šiauriečiai, nordikai, todėl bus suprantami ir įdomūs XIV amžiaus žmonių persivertimai ir laikotarpiai, per kuriuos perėjusios šiauriečių tautos suformavo šiandieninę kultūrą. Prie visko – S. Undset, Nobelio premijos laureatė.