Brian Stettner: be gerų knygų skaitymo būtų sunku atrasti ir suvokti daugelį svarbių dalykų
Pokalbiai , Skaitytos / 2020-07-31

Pokalbių su kitų šalių kolegomis bibliotekininkais rubrikoje – svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Ohajo valstijos Kolambuso miesto bibliotekos Martino Liuterio filialo Suaugusiųjų bibliotekininkas, Kolambuso viešųjų bibliotekų asociacijos sekretorius Brian Stettner.  Visuomet įdomu paklausti užsienio kolegų, kaip yra susiklosčiusi situacija jų bibliotekose dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos. Jungtinėse Amerikos Valstijose padėtis dėl siautėjančio viruso yra rimta. Kaip Kolambuso miesto bibliotekai sekasi priimti šį iššūkį? Kolambuso miesto biblioteka lankytojų saugumo labui šiuo metu neteikia paslaugų. Biblioteka siūlo galimybę iš anksto užsisakytus leidinius atsiimti lauke. Taip pat galima atsiimti spausdintus, kopijuotus, skenuotus, faksuotus dokumentus. Per bibliotekos tinklalapį suteikiama prieiga prie e-knygų, audio knygų, muzikos ir filmų, žurnalų. Dėl patarimų, pagalbos į bibliotekininkus galima kreiptis telefonu ar susisiekti su jais per pokalbių programėlę. Kaip pasiekiate savo lankytojus? Kolambuso miesto bibliotekos tinklalapyje galima prisijungti prie savo paskyros, naršyti elektroniniame kataloge, užsisakyti leidinius iš 17-kos centrinių Ohajo bibliotekų sistemų, taip pat nemokamai naudotis prieiga prie 50-ties elektroninių šaltinių, suteikiančių galimybę rasti reikalingą informaciją ir mokytis naujų įgūdžių. Biblioteka taip pat pasiekia savo auditoriją per socialinės medijos kanalus, tokius kaip Facebook, Twitter, Instagram ir YouTube. Vyksta virtualūs renginiai įvairaus amžiaus lankytojų grupėms.   Ar žmonės yra pasiilgę galimybės leisti laisvalaikį bibliotekoje? Taip, daugelis lankytojų nekantrauja, kad biblioteka atsivertų…

Inga Kanišauskė: širdis džiaugiasi netyčia atradus savo vaikystės knygas
Pokalbiai , Skaitytos / 2020-07-02

Bibliotekos tinklaraščio„Geros knygos“ bičiulės, tinklaraščio „Linksmorijos“ autorės Ingos Kanišauskės mintys apie knygas ir skaitymą bei keletas literatūrinių rekomendacijų:   Esu mama, tinklaraščio „Linksmorijos“ ir to paties pavadinimo knygelės autorė, mano profesinė veikla – švietimo srityje, dirbu gimnazijoje direktoriaus pavaduotoja. Tinklaraštį „Linksmorijos“ pradėjau kurti po dukrelės Tėjos gimimo, 2015 metais. Iš pradžių istorijų idėjos gimdavo netikėtai – Tėjai augant, žaidžiant. Linksmos veiklos kartu su Tėja buvo aprašomos tam, kad pasidalinti jomis su draugais, giminaičiais, nes tuomet gyvenome užsienyje ir dažnai sulaukdavau klausimų, prašymų parodyti,  kaip Tėja auga, ko išmoko. Visiems buvo smagu stebėti, kaip dukra auga, žaidžia, šypsosi.. Iš pradžių tuo dalinausi mažoje grupėje, kurią buvau sukūrusi Feisbuke, vėliau pamaniau, kodėl gi nesukūrus tinklaraščio, kuriame galėčiau ne tik džiaugtis mūsų  žaidimais, bet ir dalintis kūrybiškomis idėjomis su kitais viešiau, ne tik tarp savų. Kai buvo pradėta rimčiau rutulioti knygelės idėja ir kai pasirašiau sutartį su leidykla, buvo sukurtas ir tinklaraštis būsimos knygos pavadinimu „Linksmorijos“. Tikiuosi, jog tos istorijos yra ne tik lengvas paskaitymas, bet ir savotiška edukacinė priemonė kūrybiškų idėjų stokojantiems tėveliams, o galbūt ir pedagogams. Džiaugiuosi, jei tinklaraštyje ar knygelėje kažkas randa įkvėpimą kūrybiškai leisti laiką su savo vaiku, išbandyti kažką naujo. Tinklaraštyje rasite mūsų su Tėja atrastas ir išbandytas…

Niko Cvjetković: meilė knygoms yra iracionali
Pokalbiai , Skaitytos / 2020-06-19

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją ir Kroatijos Rijekos miesto bibliotekas nuo 2018 metų sieja profesinė partnerystė. Šiandienos pokalbyje apie bibliotekas, skaitymą ir knygas – Rijekos miesto bibliotekos direktorius Niko Cvjetković. 2019 – aisiais Rijekos miesto bibliotekai buvo suteiktas Metų bibliotekos vardas. Be abejonės, tai buvo garbė ne tik bibliotekininkams, bet ir visai šios bibliotekos bendruomenei. Kaip jūs apibūdintumėte Rijekos miesto bibliotekos reikšmingumą? Ką ši biblioteka reiškia tiems, kas joje lankosi?  Metų bibliotekos vardas yra vienintelis Kroatijoje nacionalinis pripažinimo ženklas mūsų profesijai, tad ypatingai svarbu ir malonu sulaukti tokio įvertinimo. Tame yra ryškus visos bibliotekos komandos indėlis. Nuostabu, kai įvertinamas tavo profesionalumas. Ką biblioteka reiškia jos lankytojams? Aš manau, kad šis klausimas turėtų būti pats svarbiausias viešosioms bibliotekoms. Bibliotekos gyvuoja tik savo lankytojų dėka ir jų labui, tad jos privalo žinoti, kaip atliepti savo lankytojų poreikius gauti informaciją, lavintis, turiningai praleisti laisvalaikį. Biblioteka turi tapti patikimu ir trokštamu partneriu savo vietos bendruomenei. Aš tikiu, kad Rijekos biblioteka eina teisingu keliu ir tai, jog per paskutinius ketverius metus lankytojų joje padaugėjo 20%, aiškiai tai įrodo. Kaip Rijekos miesto bibliotekai sekėsi priimti iššūkį, susijusį su situacija dėl COVID-19? Žinodami, kokie kūrybingi yra mūsų kolegos kroatai, mes neabejojame, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu jūs radote…

Rūta Juodienė: skaityti – tiesiog gera
Pokalbiai , Skaitytos / 2020-05-08

Pokalbių apie knygas ir skaitymą rubrikoje –  kolegės Rūtos Juodienės, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Katalogavimo skyriaus Autoritetinių įrašų kūrimo grupės specialistės mintys.  Niekada nevertinu knygos pagal jos viršelį. Pirmiausia man yra svarbu jos autorius ir recenzija. Knygas mėgstu nuo mažų dienų, o vaikystėje, paauglystėje taip dažnai įsimylėdavome knygų herojus. Žinoma, ir man buvo taip nutikę!  Mano susižavėjimo objektas buvo kapitonas Tenkešas – Raitelis be galvos. Skaitant knygą, jos herojuje mums dažnai tenka atpažinti save, susitapatinti. Kartais ir man taip nutinka, tačiau kažkokio konkretaus knygos veikėjo negalėčiau išskirti, galbūt pastebiu tam tikrus man būdingus bruožus, poelgių motyvus.  Yra malonių smulkmenų, kurios skaitymui suteikia ypatingo jaukumo … Labai mėgstu kavą, tad mano  „jaukusis palydovas“ skaitant knygas yra kavos puodelis, kaip gi be jo!  Dažnai klausiama, ar džiugina padovanota knyga. Man tai iš tiesų yra pati nuostabiausia dovana, visuomet ja džiaugiuosi. Nors dirbu bibliotekoje, knygas gera turėti ir namuose. Neseniai teko persikraustyti ir dalį knygų nusprendžiau tiesiog padovanoti. Šiuo metu mano namų bibliotekos lentynose daugiausia literatūros iš „Siluetų“, „Pasaulio klasikos“ serijų, nemažai kulinarinių knygų.  Jei rašyčiau knygą remdamasi savo asmenine patirtimi, manau, tai būtų kelionių įspūdžiai. Be galo mėgstu keliones. Dažnai keliauju autobusu ir būtinai pasiimu su savimi knygą. Kartais pati kelionė įkvepia…

Olivera Krivošić: dažnai renkuosi mažai žinomų autorių knygas…
Pokalbiai , Skaitytos / 2020-04-17

Tęsiame pažintį su užsienio šalių kolegomis bibliotekininkais. Apie skaitymą, mėgstamas knygas ir bibliotekų darbą COVID-19 pandemijos metu kalbamės su Serbijos Novi Sado miesto Matica Srpska nacionalinės bibliotekos Fondų formavimo ir mainų departamento vyr. bibliotekininke Olivera Krivošić.  Olivera, kokia buvo jūsų vaikystės mylimiausia knyga? Ar kas nors jums skaitydavo, kai buvote maža? Negalėčiau išskirti tik vienos knygos. Visada buvau „knygų vaikas“. Net privalomąją literatūrą mokykloje man patikdavo skaityti! Patiko mūsų rašytojai, pavyzdžiui Branko Ćopić. Kai buvau maža, man skaitydavo teta, bet kadangi ji buvo anglų kalbos mokytoja, tai dažniausiai būdavo iliustruotos knygos anglų kalba. Mano senelis kiekvieną penktadienį man pirkdavo vaikišką žurnaliuką „Politikin zabavnik“. Man jis taip patiko! Ar yra tokia knyga, kuri pakeitė jūsų gyvenimą? Negalėčiau pasakyti, kad kokia nors knyga pakeitė mano gyvenimą, tačiau kai kurios iš jų paliko man didžiulį įspūdį. Kas jums svarbu pasirenkant knygą? Visų pirma istorija, siužetas. Dažnai renkuosi skaityti mažai žinomų autorių knygas ir maloniai nustembu, kokios jos įdomios. Kokias knygas labiausiai mėgstate skaityti? Grožinę literatūrą. Knygas, kuriose yra istorijos elementų. Ar žiūrite filmus pastatytus pagal knygas? Dauguma žmonių sako, kad knyga yra geresnė už filmą. Ar ir jūs taip manote? Taip, esu žiūrėjusi filmų, serialų pastatytų pagal knygas. Nemanau, kad knyga yra geresnė…

Michaela Kožíšková: buvau maištininkė, nemėgusi privalomosios literatūros…
Pokalbiai , Skaitytos / 2020-03-12

Čekijos Karlovi Varų regioninė biblioteka ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka bendradarbiauja nuo 2017 metų. 2018 m. birželio mėnesį PAVB vykusiame tarptautiniame simpoziume „Inovatyvios edukacinės praktikos bibliotekininko darbe. Edukacinės veiklos iššūkiai ir galimybės“ dalyvavo ir pranešimą skaitė Karlovi Varų regioninės bibliotekos projektų vadybininkė Michaela Kožíšková. Šiandiena Michaela – „Gerų knygų“ viešnia, besidalijanti savo prisiminimais apie vaikystės knygas, savo neseniai perskaitytų knygų, čekų literatūros rekomendacijomis.. „Aš nepaprastai mėgstu skaityti ir tikriausiai nėra tokios knygos, kurią perskaičiusi galėčiau pasakyti, jog man ji nepatiko, tačiau man liūdna prisipažinti, jog skaitymui šiandien trūksta laiko. Manau, jog mano pirmoji savarankiškai vaikystėje perskaityta knyga buvo Bohumilo Ržichos knyga. Mokydamasi mokykloje buvau maištininkė ir nemėgau skaityti privalomosios literatūros. Jei klaustumėte, kokius čekų autorius labiausiai mėgstu, paminėčiau šiuolaikinį rašytoją Michalą Vieweghą, romanistę Simoną Monyovą, novelių autorę Haliną Pawlowską. Kolegoms bibliotekininkams Lietuvoje tikriausiai įdomu, ką dažniausiai renkasi Karlovi Varų bibliotekos skaitytojai. Tarp populiariausių autorių – Jo Nesbø , Jussi Adler-Olsen, Pavel Vondruška, Dan Brown, Michael Hjorth. Iš paskutiniu metu perskaitytų knygų man didžiausią įspūdį paliko Corinne Hofmann autobiografinis romanas „Baltasis Masai“. Lietuvos skaitytojams norėčiau parekomenduoti čekų rašytojų Alenos Mornštajnovos, Katerinos Tučkovos knygas“. Nuotrauka iš M. Kožíškovos asmeninio archyvo

Dmitro Semčišinas: kada nors jūs visgi atrasite savo knygą…
Pokalbiai , Skaitytos / 2020-01-10

Ukrainiečių poetas, filologas, Mikolajivo miesto M. Kropivnyckio centrinės bibliotekos specialistas Dmitro Semčišinas dalijasi mintimis apie knygas, skaitymą, menų reikšmę mūsų gyvenime ir… svajonę aplankyti Lietuvą.  Vaikystėje nepaprastai mėgau bibliotekas ir jų knygas. Apsilankymas bibliotekoje man būdavo šventė ir aš stengdavausi surengti sau tą šventę kuo dažniau. Studijuodamas ukrainiečių kalbą ir literatūrą universitete, maniau, jog vėliau dirbsiu leidykloje ar solidaus literatūrinio žurnalo redakcijoje… Bet nutiko kitaip. Ir man iki šiol tai patinka. Visuomet mėgau knygas. Skaitymas buvo puikus užsiėmimas, jis man dovanodavo kitus nuostabius pasaulius. Be to, vaikystėje dažnai sirgdavau ir dabar galvoju, jog knygos man taip pat padėdavo pasveikti. Skaičiau daug ir man patiko daug kas. Štai keletas mano mylimiausių skaitinių: ukrainiečių liaudies pasakų rinkinys, kazachų pasakos, E. Raspės „Barono Miunchauzeno nuotykiai“, A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“. Vėliau – Ž. Verno, A. K. Doilio knygos, daugybė istorijų su gerais ir drąsiais žmonėmis, o taip pat žmonėmis mokančiais įdomiai pasakoti. Šiuo metu stengiuosi skaityti XIX–XX a. klasiką: Mopasano, Hamsuno, Biolio, Goldingo ir kitų autorių tekstus, o taip pat knygas apie įdomius įvykius bei asmenybes. Jeigu autoriaus pavardė man nieko nesako, knygą atsiverčiu aklai ir skaitau. Kai kada „užkabina“ gera mintis ar grakšti frazė – tuomet iškart imu tą knygą. Mėgstamas žanras –…

Aktorė Simona Šakinytė: man šunys yra nerašytos knygos
Pokalbiai , Skaitytos / 2019-10-30

Apie knygas, skaitymą, teatrą, svarbiausias gyvenimo vertybes kalbamės su Klaipėdos dramos teatro aktore, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ steigėja Simona Šakinyte.       Miela Simona, kokią vietą jūsų įtemptoje darbotvarkėje užima knygos? Tiesą sakant, tai labai skaudus klausimas. Knygas mėgau nuo vaikystės. Netgi buvo toks gyvenimo etapas, paauglystėje, kuomet rinkdavausi knygą vietoj buvimo su draugais. Gal tai, ką išgyvendavau skaitydama, buvo įdomiau, nei tai, ką sugebėdavau patirti tikrame gyvenime. O galbūt akistatoje su knyga jausdavausi patogiau. Nežinau. Tai truko keletą metų. Vėliau knygos skaitymas tapo tiesiog maloniu ritualu  prieš miegą. Tačiau pastaruosius trejus su trupučiu metų nesu perskaičiusi nė vienos knygos. Ne dėl laiko ar noro stokos. Beveik prieš ketverius metus sužinojau, kad mano sielos šuo Otelas serga vėžiu. Paskutinį jo gyvenimo mėnesį mudu leisdavome dienas dviese. Jis sunkiai vaikščiojo, tai mudu eidavome į lauką ir tiesiog sėdėdavome ant žolės. Aš skaitydavau – jis šalia manęs. Tai buvo visiška mudviejų pilnatvė. Ir nė sekundei neapleidžiantis skausmas, kad labai greit jis šalia manęs nebesėdės. Paskutinė knyga, kurią skaičiau su juo, buvo H. Hesės „Stepių vilkas“. Taip ir nebaigiau jos. Ir visos knygos, kurias bandau skaityti dabar, man primena tą jausmą. Tiesą sakant, baisus jausmas, nes yra be proto daug knygų, kurias noriu skaityti….

Raimos Zander literatūrinės rekomendacijos
Pokalbiai , Skaitytos / 2019-07-25

Šiandien į savo mėgstamų knygų lentyną kviečia pažvelgti Raima Zander (Raimonda Canderienė) – trijų knygų autorė, Pakruojo rajone esančio Akmenėlių dvaro kultūrinės veiklos koordinatorė. „Gerų knygų“ tinklaraščio viešniai artimesnė literatūra, kurioje paliečiama tautos ar asmens istorija, todėl ant jos stalo neretai atsiranda memuarai ar apsakymai, spalvingai perteikiantys tikrus istorinius įvykius… Perskaičius įtaigias R. Zander rekomendacijas, neabejojame, norėsis susirasti kurią nors iš jos minimų knygų…  Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio“ Niekas kitas taip neatspindi laikmečio ir asmenybės kaip dienoraščiai. Juose – slapčiausios mintys, nepasitenkinimas, simpatijos ir antipatijos, išsakomos be falšo ar noro įtikti. Tai lyg kalbėjimas su artimiausiuoju, patikint jam viską, kas tau ant širdies… Ir tas tikrumas knygoje alsuoja iš kiekvieno puslapio. Juk jei gera nuotaika – norisi apkabinti visą pasaulį, jei skaudu dėl neteisybės ar intrigų – metaforiškai norime paleisti strėlę širdin. Nes ir mums ją sužeidė. Esame tik paprasti žmonės, norintys pažinti pakylėtuosius, ir tokios štai knygos padeda suvokti rašytojo charakterio daugiabriauniškumą, vidinius apmąstymus. Ir laikmetį. Svarbiausia – jį. Apie tai geriausiai papasakos tik gyvenęs duotuoju laiku. O Baltušis puikus pasakotojas ir žodžio meistras. Knyga padeda atsirasti ten, septyniasdešimtuosiuose taip, lyg jaustum saulės kaitrą pakaušyje ar kvėptum jūros kvapą Palangoje. Prisimeni savuosius gyvenimo įvykius, lygini, bandai įtemptai klijuoti trūkstamus fragmentus ir įterpti…

Jūratės Baltušnikienės maloniausi literatūriniai atradimai
Pokalbiai , Skaitytos / 2019-07-10

  Dr. Jūratė Baltušnikienė – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos knygų klubo vadovė, Facebook puslapio „Bitės knygų klubas“ kūrėja. Kalbėdama apie giliausią įspūdį pastaruoju metu jai palikusias knygas, pašnekovė pati atsiskleidžia kaip be galo estetiško, skaidraus teksto kūrėja. Skaitydamas jos mintis, jautiesi lyg žvelgdamas į gyvybe trykštantį šaltinio vandenį, kuriame vikrios žuvys gaudo saulės spindulius..  Romain Gary „Aušros pažadas“ Romain Gary yra mano didžioji literatūrinė meilė. Šio rašytojo knygos užima garbingiausias vietas asmeninėje bibliotekoje. R. Gary viename interviu yra sakęs: „Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“ Šiame autobiografiniame romane R. Gary aprašo vaikystę ir jaunystę, lydimas atsidavusios ir besąlygiškai mylinčios motinos, kuri savo sūnui kelia nepaprastai didelius lūkesčius bei prognozuoja jam stulbinančią ateitį. „Aušros pažadą“ labai rekomenduočiau perskaityti visoms motinoms, ypatingai auginančioms sūnus. Manau, kad joks psichologijos vadovėlis nesugebėtų taip meistriškai atskleisti, kokią kartais žlugdančią įtaką asmenybės raidai gali turėti nepamatuoti ir dažniausiai pačių tėvų nerealizuoti lūkesčiai. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši knyga apie didelę motinos meilę, suteikiančią vaikui sparnus, tačiau vis tik man „Aušros pažadas“ simbolizuoja dusinantį ir liguistą sūnaus ir motinos ryšį. Rašytoja Nancy Huston knygoje „Paminklas Romainui Gary“ yra…