Lars Kepler. Veidrodžių žmogus
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-04-11

Lars Kepler – tai pseudonimas, kuriuo naudojasi sutuoktiniai Alexanderis Ahndoril ir Alexandra Coelho Ahndoril iš Švedijos. Abu jie ya profesionalūs ir sėkmingi rašytojai savoje šalyje. Alexandra taip pat yra literatūros kritikė, o Alexanderis kuria scenarijus televizijos ir radijo programoms bei sceniniams pasirodymams. Pseudonimas Lars Kepler buvo pasirinktas neatsitiktinai. Autoriai taip nusprendė pagerbti du jiems svarbius asmenis. Po Larso vardu slypi dedikacija žymiajam Stiegui Larssonui, atvėrusiam skandinaviško detektyvo žanrui duris į tarptautinę rinką. Tuo tarpu pavardė Kepler pasiskolinta iš vokiečių mokslininko Johanneso Keplerio, 16-tame bei 17-tame amžiuose padariusio net kelis žymius astronomijos atradimus. Jau pirmajam šių autorių detektyviniam trileriui „Hipnotizuotojas“ (2009 m.) sulaukus stulbinančios sėkmės, žiniasklaida visuomenei atskleidė tikrąjį Lars Kepler indentitetą. Tačiau rašytojai nepabūgo staiga užklupusios šlovės ir savo skaitytojams iki šiol dovanoja romanus, kurių pagrindinis veikėjas – sumanusis inspektorius Jonas Lina. Naujausio Larso Keplerio romano „Veidrodžių žmogus“ rekomendacija dalijasi „Gerų knygų“ viešnia, tinklaraščio Linksmorijos autorė Inga Kanišauskė: „Šį autorių duetą atradau gyvendama Vokietijoje. Perskaičiusi jų knygą „Hipnotizuotojas“, buvau „įtraukta“ į kadais visai nemėgtą detektyvų pasaulį. Kai skaičiau „Veidrodžių žmogų“, mano vyras net paskaičiavo, kas kiek laiko verčiu puslapį, sakė, jog kas minutę. Nelabai tikiu, bet tebūnie. Tai tokio įdomumo detektyvas, kad 500 puslapių ėmė ir išnyko kaip dūmas! Knygoje pasakojama apie jaunų merginų pagrobimus. Kai viena mergina dingsta ir po penkerių metų jos kūnas randamas vaikų žaidimų aikštelėje, detektyvas Jonas Lina…

John Curran. „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“
Skaitytos / 2018-04-10

Ką čia slėpti – esu didžiulė Agathos Christie gerbėja, o galimybė pažvelgti į rašytojos juodraščius žada begalę įdomių dalykų – atrasti įžvalgų autorės protą, susipažinti su jos begaline vaizduote ir, žinoma, sužinoti, kiek ji įdėjo darbo. Knygoje galima nuodugniai susipažinti su rašytojos kūrybos procesu. Mane gi pakerėjo jos begalinė vaizduotė, susigyvenimas su herojais, situacijomis, sugebėjimas savo kasdienybėje įžvelgti nepaprastus siužetus – penkiasdešimt metų kurti paslaptis. Vėlgi – žmogus, neskaitęs A. Christie romanų, apsakymų, vargiai supras ir šitą knygą, joje daug rašytojos minčių, intrigų planų, būsimų veikėjų charakterio bruožų, kuriuos rašytoja nuolat kaitaliojo, tobulino. Ir, atrodo, jokios tvarkos. Tiesiog skaitytojas neiškoduos šios knygos. Pasikartosiu – šios knygos skaitytojas tikrai turi būti fanatiškas rašytojos kūrybos gerbėjas.    

Harlan Coben. „Ilgiuosi tavęs“
Skaitytos / 2015-04-13

Kur mus gali nuvesti virtualybė? Kuo rizikuojame, ką paaukojame į interneto platybes paskleisdami informaciją apie save, talpindami savo nuotraukas? Kiekvienas gali pasakyti, jog tokie įspėjimai būti atsargiems jau pradeda pabosti, o ypač jaunoji karta, tie, kuriuos juokais galima pavadinti gimusiais su mobiliuoju telefonu rankoje. Tačiau ši konkreti istorija, kurią pasakoja vienas populiariausių New York Times rašytojų, Edgar, Shamus ir Anthony premijų laimėtojas Harlan’as Coben’as, turėtų priversti bent trumpam susimąstyti, kiek saugūs esame pasaulyje, kur gana sunku atskirti iliuziją nuo realybės. Tai ir romanas apie vienišumą, kurį sąlygoja šiandieninis beprotiškai skubantis pasaulis. Apie vienišų žmonių bandymą kurti tikrus, nuoširdžius santykius pasikliaujant interneto siūlomomis galimybėmis. Apie tai, kokią kitą – daug ciniškesnę ir žiauresnę – pusę slepia virtuali realybė. Galbūt tai ir nebuvo romano autoriaus idėja, tačiau galima įžvelgti ir kažką panašaus į nostalgiją laikams, kuomet žmonės daugiau bendravo akis į akį, buvo nuoširdesni, atviresni. Ilgiuosi tavęs – tai tarsi sinonimas frazėms ilgiuosi nuoširdumo, tikrumo, patikimumo, saugumo žmogiškuose santykiuose. Tai iliustruoja romano herojės Ketės ir jos buvusio sužadėtinio istorija. Jų išsiskyrimas trunka jau beveik 20 metų. Ir štai kartą Ketė pažinčių portale pastebi Džefo nuotrauką… Kur tai nuves, nepasakosiu, tik pasakysiu, jog autorius toli gražu neapsiriboja šia vienintele pasakojimo linija, nes tai,…

Nedorėlės: detektyvinis romanas/ Alex Marwood. – Kaunas: Jotema. – 397 p. – ISBN 978-9955-13-393-3
Skaitytos / 2014-01-29

Perskaičius šią knygą sukasi daug minčių, kuriomis norisi pasidalinti. Tik pačiai keista, kad tas mintis sunku sudėlioti. Gal dėl to sunku, kad pagrindinės romano veikėjos – moterys, paauglystėje padarę nusikaltimą, tad lyg ir neigiamos herojės… Tuomet, praeityje, jos buvo pažįstamos tik tą vieną lemtingąją dieną, kai pražudė mažą mergaitę. Susitikę po 25 – rių metų, jos ir bėga viena nuo kitos, ir trokšta susitikti, pasikalbėti apie tai, kaip išgyveno visus tuos metus, kai teko gyventi pakeistais vardais, nuo artimiausių žmonių slepiant savo praeitį… Istorija išties įtraukia. Skaitydamas puslapį po puslapio, jauti nuolatinę įtampą ir, jausdamas vis didesnę simpatiją abiem veikėjoms, su nerimu lauki atomazgos. Laimingos pabaigos nėra ir turbūt šiuo atveju nelabai gali būti. Tik dar keletą dienų po knygos perskaitymo vis grįžti mintimis prie herojų, jų gyvenimo įvykių ir bandai suprasti, kodėl joms atsitiko taip, kaip atsitiko. Šią knygą turbūt kiekvienas įvertintume pagal tai, kiek savyje turime žmogiškumo. Perskaitęs viską iki paskutinio puslapio, supranti,  jog negali tik smerkti pagrindinių veikėjų. Suvoki, kaip svarbu vaikystėje turėti vaikystę. Tampa aišku, kad posakis „nesmerk ir nebūsi smerkiamas“ apima daugiau, nei vieną konkretų žmogaus poelgį. Kad kiekvienas trokšta būti reikalingas, mylimas, pripažintas. Kad dažnai nesuteikdami progos kažkam pradėti viską iš naujo, galbūt irgi…