Paskelbti prestižiškiausių literatūrinių premijų laureatai
Skaitytos / 2019-10-18

Švedijos akademija paskelbė 2018 metų ir 2019 metų Nobelio literatūros premijos laureatus – prestižinis prizas atiteko lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk ir austrų rašytojui Peteriui Handkei. Lenkų rašytoja O.Tokarczuk, lietuvių skaitytojui pažįstama kaip romanų „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ autorė. Šiemet lietuvių kalba pasirodė ir autorės knyga „Bėgūnai“, pernai jai pelniusi prestižinę „Man Booker“ premiją. 2018-ųjų premija rašytojai iš Lenkijos atiteko „už pasakojamąją vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja ribų peržengimui kaip gyvybės formai“. 2019-ųjų premija P.Handkei, kuris yra laikomas vienu ryškiausių Austrijos rašytojų,  skirta „už įtakingą darbą, kuris su lingvistiniu išradingumu atrado žmogaus patirties periferiją ir specifiką“.  Lietuvių kalba yra pasirodę keli P.Handkes kūriniai: „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“, „Kairiarankė moteris“, „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“, „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“, o pats autorius apdovanotas daugybe literatūrinių premijų, tarp kurių – ir Kafkos literatūrinis prizas. Visus paminėtus  O. Tokarczuk ir P. Handkes kūrinius galite rasti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Prestižinė „Man Booker“ premija už grožinę literatūrą spalio 14 d.  buvo paskirta iš karto dviem asmenims: kanadiečių rašytojai Margaret Atwood už „Liudijimus“  ir anglų rašytojai Bernardine Evaristo už knygą „Mergina, moteris, kita“. M. Atwood tapo tik antra rašytoja moterimi, du kartus gavusia šią premiją. Pirmą kartą –…

2015 metų Nobelio literatūros premijos laureate tapo baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič

Šių metų Nobelio literatūros premija įteikta Svetlanai Aleksijevič, 67 metų rašytojai ir žurnalistei iš Baltarusijos. Aleksijevič darbai yra „paminklas kančiai ir drąsai mūsų laikais“. Tarp S. Aleksijevič knygose figūruojančių temų: Afganistano karas, Černobylio nelaimė. Tarp garsiausių rašytojos kūrinių – dokumentinės prozos knygos „Karas neturi moteriško veido“, „Cinkuoti berniukai“ bei „Černobylio malda“. Svetlana Aleksejevič tapo 14 rašytoja moterimi pagerbta Nobelio literatūros premija.

Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“

Žodis „Tėvynė“ asocijuojasi su patriotizmu, pilietiškumu ir panašiomis sąvokomis. Jau norėjau pateikti, kaip žodynas šį žodį apibūdina, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Susiraskite patys – taip bus įdomiau. Į tas mano minėtas sąvokas ir visokius apibrėžimus rašytojui Andriui Jakučiūnui nusišvilpt. Jo tėvynė kitokia. Visai nepanaši į randamas žodynuose ar įprastame paprasto piliečio mąstyme. A. Jakučiūno TĖVYNĖ yra LOVA. „…Vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir ta istorija ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova, ir išgirsčiau iš padaro, kuris manyje nuolat drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau“ – rašoma romane. Ne vienam skaitančiajam gali pasirodyti, kad romano herojus, alkoholikas, yra visiškas mankurtas, kuriam absoliučiai nerūpi niekas, kas yra už jo mažo pasaulėlio – lovos ribų. Tačiau pats autorius tą neigia, tikindamas, kad yra kaip tik atvirkščiai, kad tam žmogui kaip tik be galo rūpi, kas yra už tos lovos ribų, bet jis sąmoningai ar nesąmoningai suvokią esąs nepajėgus to kito pasaulio pasiekti, nebent tik tikėdamas stebuklu gali išsaugoti viltį. Pasak A. Jakučiūno, romano idėja kyla iš to, kad viltis gali tapti veiksminga ir reali būtent dėl kraštutinio nepagrįstumo.

Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“

Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus. Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“. „Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši.