Donaldo Kajoko „Kazašas“

2010-09-16

„Tūkstančius kartų ne tik protu – netgi nuosavu kailiu patyriau, koks skurdus minios tikėjimas, tačiau dar skurdesnė tikėjimą maitinanti vaizduotė. Kiek mažai ji, vaizduotė, tegali. Sykiais priminti, kas yra sąmonę stingdanti baimė, šalimais alsuojantys mirties nasrai, kančios paradoksas, dar koks nors antraeilis tamsos kunigaikščio fokusas, menkavertis amžinai besisukančio intelekto triukas – štai ir viskas, daugiau ničnieko ji nesugeba, vaizduotė.“

Tie žodžiai iš Donaldo Kajoko knygos „Kazašas“. Poetas, Nacionalinės premijos laureatas D. Kajokas savo pirmajame romane rodo, kokia galinga yra jo vaizduotė. Pirmiausia gebanti sukurti unikalų, sapnus primenantį pasaulį, antra priverčianti skaitytoją tuo pasauliu patikėti.

Pasak Violetos Šoblinskaitės, skaitantys „Kazašą“ jaučiasi taip, lyg vienu metu skaitytų kelias knygas – Bibliją, M. Pavičiaus „Chazarų žodyną“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, H. Hesse‘s „Stepių vilką“, J. Potockio „Rankraštį, rastą Saragosoje“ ar netgi L. Carroll „Alisą stebuklų šalyje“. Prie jų dar reikėtų pridėti Rytų filosofijos, kurios žinovas yra D. Kajokas, veikalus. Tačiau kartu autorius išlieka savitas, „kajokiškas“, kaip ir poezijoje ar esė, kur kiekvienas žodis yra nepaprastai svarbus.

„Kazašo“ herojus Izidorius Šalva klajoja slėpiningais keisto pasaulio labirintais, patekdamas į netikėtas situacijas, susitikdamas su personažais, kurie kažkuo primena Davido Lynčo filmus, situacijos, beje, taip pat… Domininkonų vienuolis tėvas Kazimieras, Žmogus su dalgiu, „vidutinio kalibro“ demonas Kajokolakis, Marija Magdalietė ir visa plejada kitų „keistuolių“, dėstančių savo filosofiją. Ir svarbiausias – dvasios vedlys Vanas Fo, kuris atvers Izidoriaus akis, grąžins šimtmečių išblukintą atmintį, kas jis ir iš kur.

Virginija Januševičienė

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

1 × five =

*