Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“

2010-09-01

Projektas „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje“Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus.

Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“.

„Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši.

Tačiau didžiausią įspūdį „Benedikto slenksčiai“ daro net ne savo tikrumu, o tuo, kad įkvepia gyventi. Romano įtaiga stipresnė nei dabar knygynų lentynas nugulusių vadovų, kaip mąstyti, ką kalbėti, kaip kvėpuoti, kad būtum sveikas, turtingas ir svarbiausia laimingas. O ta laimė tokia nenusakoma. Kaip ir Benedikto Trijonio gyvenimas: viena prarandi, kita atrandi. Pamestas motinos, atradęs tėvo meilę; praradęs draugą, sutikęs meilę, nors ji ir ne visai tokia, kokios tikėjosi; neturįs namų jaukumo, bet gavęs muzikanto talentą. „Benedikto slenksčių“ pabaigą galėtų išaiškinti geras psichologas ar psichoanalitikas, gerai išmanąs tėvų ir vaikų santykių peripetijas.

„Motinystė mane gelbėja kaip rašytoją, o rašymas gelbėja kaip motiną. Jeigu ne vaikai, save sunaikinčiau ir išprotėčiau, nes turbūt rašyčiau visą parą be paliovos. Jeigu ne rašymas, būčiau pikta ir nekantri mama, rėkčiau ant vyro ir kandžiočiau praeivius gatvėje. Motinystė ir kūryba padeda išlaikyti pusiausvyrą“, – yra sakiusi rašytoja L. S. Černiauskaitė viename interviu.

Beveik lygiagrečiai perskaičiau prancūzų rašytojos Nikole de Buron romaną „Kas tas vaikinas?“. Tai tarsi įdėmus žvilgsnis į tas pačias jaunų žmonių problemas kitu rakursu – iš motinos pozicijų. Kartu visiškai kitoks jaunų žmonių gyvenimas – „Benedikto slenksčiuose“ nuolat eina gyvenimo kelio ir tikrų jausmų paieškos leitmotyvas, tuo tarpu jauniems prancūzams knygoje „Kas tas vaikinas?“ labiausiai rūpi kontraceptikai, smagūs vakarėliai ir galų gale prašmatnios, kaip jie patys vadina „buržuazinės“, vestuvės.

Paskaityti verta abi knygas. Ypač, kai vakarai šalti ir lietingi. Tikrai sušildys.

Virginija Januševičienė

Komentarų: 3

  • klausimas 2011-05-30 at 18:36

    ar kada pagalvojote, ar istikruju tas vadinamasis Benedikto tevas yra tikras jo tevas?

  • nezvaigzde 2011-11-09 at 20:53

    Tokia Graži knyga! Perskaičiau per keletą dienelių, surijau, galima sakyti. Anksčiau buvau susipažinusi tik su ,,Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“, o dabar rimtai atvėriau duris į L. Černiauskaitės kūrybą. Ji elegantiška, švelni, įtaigi, patraukli. Knygoje atpažinau keletą Benedikto bruožų absoliučiai identiškų maniesiems, tad dar labiau įsigilinau. Gaivi knyga. Ne lengva, oi ne. Gaivi. Taip maloniai paglosto, kai užverti paskutinį puslapį, kur viską sapnas apibendrina.

  • slapke 2017-01-12 at 13:52

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

nineteen + seven =

*