Rasos Žalynaitės „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“

2010-09-06

Nothing happens by chance – niekas šiaip sau nenutinka. Viskas turi savas priežastis – tokia mintis yra kertinis šios knygos akmuo. Knygos autorei Rasai nuolat nutinka kažkas netikėto ir neįtikėtino. Jai Likimas nuolat mesteli šansą, o mergina čiumpa jį iškart per daug nemąsčiusi. Jei reikia keisti gyvenimo vietą dėl to, kad patobulėtų, Rasa nesvarstys iki begalybės, todėl jai teko pagyventi ir Filipinuose, ir Vokietijoje, ir Japonijoje, apie kurią ji ir parašė knygą „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“.

Japonija tokia šalis, kurios neperprasi ten pabuvęs kelis mėnesius ar net kelerius metus. Tai tokia šalis, kurios nesupranta net patys japonai. Dar labai svarbu, kokiame mieste gyveni. Sakoma, kad Kiotas, senoji Japonijos sostinė, žavinti nuostabiomis šventyklomis, geišomis ir rausvais sakurų žiedais, sunkiai įkandama net vietiniams gyventojams, atvykusiems iš kitų miestų.

Tuo tarpu knygos autorė Rasa į viską stengiasi pažvelgti tiesiog gaidžin (taip vadinami Tekančios saulės šalyje svetimšaliai) akimis. Jos įspūdžiai originalūs ir dažnai net šokiruojantys. Juk kiekvieno įspūdžius sąlygoja visa virtinė aplinkybių ir, bene svarbiausia, jo mentalitetas. Autorė neaprašinėja geišų ir samurajų gyvenimo ypatumų, ko kartais griebiasi čia atvykę užsieniečiai. Ji rašo „iš gyvenimo“, daugiausia tai, ką jai teko patirti pačiai. Todėl skaityti išties įdomu.

Rasa Žalynaitė rašo apie studijų ypatumus (studentai turi absoliučiai paklusti savo dėstytojams), apie tai, kaip ji šventė Velykas, ir apie tai, kaip iš pradžių jos skrandis nepriėmė japoniško maisto. O vėliau – vis giliau, įdomiau. Nueinama ir į netolimas šalis, Japonijos kaimynes. Mat ten pakeliauti yra gerokai pigiau, teigiama, kad mokyklinė kuprinė (aukštos kokybės) yra brangesnė nei kelionė į Tailandą.

Taigi knyga gali tapti labai reikalingas vadovas tam, kas norėtų nuvykti į Tekančios saulės šalį. Pakeliauti galima ir netiesiogiai, juk, kaip sako žymus alpinistas Vladas Vitkauskas, aukščiausios viršūnės pasiekiamos ir kieme, sėdint ant kelmo.

Virginija Januševičienė

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

18 − 3 =

*