Naujas norvegų detektyvų meistro romanas, neabejotinai sudominsiantis pasiilgusius intriguojančios įtampos, aštraus siužeto, virtuoziškų autoriaus viražų, jam sumaniai „slepiant“ mįslės įminimo raktą nuo skaitytojo…

Teko skaityti, kas skaitytojus žavi skandinavų detektyvuose. Sakoma, jog literatūrinė kalba, herojai ir aplinka. Jo Nesbø romanų kalba aiški, neapkrauta metaforomis, tačiau tuo pat metu vaizdinga ir, jei taip galima pasakyti, kinematografiška. Herojus – detektyvas Haris Hūlė – nespindintis gyvenimo džiaugsmu, turintis psichologinių traumų ir kankinamas nesibaigiančių rūpesčių – visgi kelia didelę simpatiją, nes, paprastai pasakius, vis tiek yra įkūnytas Gėris ir Teisingumas. Teigiama, kad skandinavų romanai pakeri savo pakilia ramybe. Ir turbūt ne tik tuo. Konkrečiu atveju „Šarvuota širdis“ šalia savo aštraus siužeto žavi autoriaus puikiai perteikiama gamtos aplinka. Atokios snieguotos kalnų viršūnės, žiema ir nerimstančios žmonių aistros – kerštas, valdžios troškulys – visa tai kartu sukuria spalvingą literatūrinį peizažą.

Tačiau šį kartą norėčiau užsiminti ne tik apie puikiai „sukaltą“ siužetą. Jei skaitėte Jo Nesbø „Raudongurklę“, „Gelbėtoją“, „Pentagramą“, „Sniego senį“ ar „Nemezidę“, šis romanas irgi jums turėtų patikti. Bet be kriminalinės linijos čia yra ir kita, manyčiau, literatūriškai stipri linija: vienatvės tema. Perskaičiusi „Šarvuotą širdį“, sau pavadinau šį romaną knyga apie vienatvę. Tai rašytojas leidžia pajusti, atverdamas savo pagrindinio herojaus išgyvenimus – jo jausmus suvokiant, kad vėžiu sergantis tėvas gyvena paskutines dienas, jo prisiminimus apie seniai mirusią mamą, jo nutrūkusius ryšius su brangia moterimi ir jos sūnumi, kuris jį buvo pradėjęs vadinti tėvu, jo darbinę aplinką, kur tenka susidurti ne tik su tiriamų nusikaltimų žiaurumu, bet ir kolegų išdavyste, veidmainiavimu siekiant aukštesnio laiptelio karjeroje… Žinoma, romano kriminalinės mįslės atsakymas rūpi, tačiau ne mažiau rūpi Hario Hūlės tolimesnis kelias, sprendimas. Ir, kad ir kaip jam būtų sunku, džiaugiesi suvokęs, jog Haris lieka ištikimas sau, nemeluojantis sau ir – net keista – nežiūrint į tai, jog jis alkoholikas ir narkomanas – nori būti toks kaip jis. Nori turėti tokią kaip jo – dorą širdį.