„Tautos istoriją galima pažinti įvairiai. Vienas iš būdų – tyrinėti puoselėjamas tradicijas, papročius, buitį, meną. Drabužiai visada buvo be galo svarbi tautos materialinės kultūros dalis, o kartu – neišsenkančio tautos kūrybiškumo liudytojai. Kiekvieno etnografinio regiono, kiekvienos parapijos, kiekvieno kaimo drabužiuose galima įžvelgti tik tam kraštui būdingus savitumus, kurie formavosi per šimtmečius, prarasdami vienus bruožus, keisdamiesi ir įgaudami kitų.“ Romualdas Budrys (Iš: Budrys, Romualdas. Lietuvių tradiciniai ir tautiniai drabužiai: tekstilė, grafika, tapyba. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2017. P. 7)

Šiame albume pristatomi penkių etnografinių Lietuvos regionų tautiniai kostiumai, sukurti pagal išeiginę lietuvių valstiečių aprangą, vilkėtą XIX amžiuje. Istoriniai kostiumai buvo rekonstruoti kopijuojant išlikusius autentiškus liaudies drabužius, remiantis įvairiais ikonografiniais bei rašytiniais šaltiniais ir naujausiais liaudies kostiumo tyrinėtojų darbais. Atkurtos ir kai kurios neišlikusios, bet iš aprašymų ir piešinių žinomos kostiumų dalys.

„Aukštaičių drabužiai, palyginti su kitais regionais, išlaikę seniausius aprangos bruožus: kukliais raudonų siūlų geometriniais raštais puoštą baltą prijuostę, nuometą, marškinius, ant pečių siaučiamą drobulę, auksinius, sidabrinius galionus, kuriais puošė galvą ir liemenes. Tik Aukštaitijoje etnografams pavyko aptikti puikių sidabrinių papuošalų – karolių, dekoratyvinių kabių ir grandinėlių liemenėms suvarstyti. Šventadieninis aukštaitės kostiumas iškilmingai kuklus, jame dominuoja balta spalva.“ Laimutė Stasė Proškutė (Iš: Lietuvos etnografiniai regionai. Kaunas: Šviesa, 2010, P. 167)

Šis leidinys – tai pasakojimas apie lietuvių tautinio kostiumo svarbą ir reikšmę, taip pat tautinio kostiumo kūrimą, dėvėjimo tradicijas ir raidą. Knyga parašyta lietuvių ir anglų kalbomis. Gausus iliustracijų albumas leidžia pažvelgti, kaip atrodė skirtingų Lietuvos regionų gyventojų tautiniai rūbai 19 amžiuje. Anot knygos leidėjos Rasos Andrašiūnaitės, „…šiandien mes norime ir galime pasirodyti pasauliui. Tačiau tik su savais, o ne skolintais rūbais būsime tam pasauliui įdomūs. Lietuvių tautiniai drabužiai, kaip ir pasakos, dainos, šokiai, turi senas tradicijas…“ (Iš: Lietuvių tautiniai drabužiai. Vilnius: Scena. 1994, P. 1)

Gausiai iliustruotoje knygoje – kostiumai, sukurti Dalios ir Zigmo Kalesinskų aukštesniojoje liaudies amatų mokykloje pagal XVIII-XX a. pr. šventinius kaimo moterų drabužius. Liaudies amatų mokykla Vilkijoje veikė 1991-2007 m. Tai buvo pirmoji ir vienintelė Lietuvoje tradicinių amatų aukštesnioji mokykla. Visi sukurti tautiniai rūbai yra būdingi konkrečiam etnografiniam regionui, nes jų dalys ir detalės atkurtos pagal pavyzdžius, dažnai randamus tik muziejų fonduose arba aprašuose.

Monografijoje tiriamas lietuvių tautinis (nacionalinis) kostiumas, suvokiamas kaip vienas nacionalinės kultūros elementų. Apžvelgiamas šimto metų laikotarpis, prasidedantis pirmųjų lietuviškų tautinių kostiumų sukūrimu 1900 m. Per šimtmetį, veikiant besikeičiančioms politinėms, socialinėms, kultūrinėms aplinkybėms, keitėsi kostiumo samprata, buvo kuriami nauji modeliai. Universalios įžvalgos tautinio kostiumo istorijoje padeda suprasti šios simbolinės aprangos prasmes ir jos konstravimo metodus. Lietuvių tautinis kostiumas kurtas ir naudotas siekiant lietuvių nacionalinės kultūros pilnatvės bei lygiavertiškumo tarp kitų tautų. Knygą iliustruoja 203 įvairiais laikotarpiais vilkėtų kostiumų fotografijos, piešiniai ir projektai, svarbūs tautinio kostiumo istorijai.

Kupiškio etnografijos muziejuje sukauptas vertingas XIX a. – XX a. I pusės tradicinių lietuviškų drabužių ir jų priedų rinkinys, daugiausia atspindintis Kupiškio krašto etnografijos paveldą, yra įprasminamas išsamiu moksliniu katalogu.

Kolekcija pasižymi retais autentiškais drabužių pavyzdžiais iš Aukštaitijos etnografinio regiono ir turi istorinę bei kultūrinę vertę. „Katalogo tikslas – skleisti žinią visuomenei apie neįkainojamą seserų Glemžaičių palikimą Kupiškio etnografijos muziejuje. Tai pirmasis tokios apimties ir turinio tiriamojo pobūdžio mokslinis leidinys muziejaus istorijoje. Seserų Glemžaičių surinkto XIX a. – XX a. I pusės tradicinės lietuvių aprangos (drabužių, galvos dangalų, apavo) ir jos priedų rinkinio svarba ir reikšmė yra didelė tiek Kupiškio krašto, tiek ir Lietuvos kultūros kontekste.“ Miglė Lebednykaitė (Iš: Seserų Glemžaičių rinkinys Kupiškio etnografijos muziejuje: tradiciniai lietuviški drabužiai ir jų priedai. XIX a. – XX a. I pusė. Kupiškis: Kupiškio etnografijos muziejus; Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016. P. 15)

Ilgus amžius svarbiausia valstiečių tradicinės aprangos dalis buvo prijuostė. Moteriai pasirodyti be prijuostės tiek paprastą, tiek šventą dieną buvo nepriimtina. Tik XIX a. gale – XX a. pradžioje, pakitus aprangos stiliui, drabužių modeliams išeigines prijuostes imta dėvėti vis rečiau, tačiau moterys saugodavo jas kraičio skryniose. „Leidinio tikslas – pristatyti aprašytą ir nufotografuotą Lietuvos dailės muziejaus prijuosčių rinkinį. Tarp muziejinių prijuosčių daugiausia yra kapsių, zanavykių ir dzūkių, 40 – žemaičių ir tik 21 aukštaičių.“ Stasė Bernotienė (Iš: Bernotienė, Stasė. Lietuvių valstiečių išeiginės prijuostės, XIX a. – XX a. pradžia. Vilnius : Lietuvos dailės muziejus, 2007, P. 7)

Šioje knygoje pristatoma nedidelė Lietuvos dailės muziejaus liaudies tekstilės rinkinio dalis – mezginiai. Leidinyje apžvelgiama pirštinių, kojinių ir šiais laikais madingų riešinių mezgimo tradicija Lietuvoje, raštų ir spalvinių derinių savitumai. Publikuojama beveik 400 pirštinių, kojinių, riešinių pavyzdžių, megztų ir tradiciniais lietuvių liaudies, ir inovatyviais ornamentais. „Taip jau susiklostė, kad daugiausia turima senųjų aukštaitiškų ir žemaitiškų pirštinių, nemažas ir tautodailininkų darbų lobynas. Šie trys skyriai sudaro knygos pagrindą, paskutiai du skirti kojinėms ir riešinėms.“ Dalia Bernotaitė – Beliauskienė (Iš: Bernotaitė – Beliauskienė, Dalia. Lietuvių tautinis kostiumas: pirštinės ir kojinės. Vilnius : Mintis : Lietuvos dailės muziejus, 2013. P. 5)