„Europos Sąjungos (ES) plėtra daugeliu atžvilgių yra unikalus procesas tiek pačiai ES, tiek dabartinėms valstybėms kandidatėms iš Vidurio ir Rytų Europos (VRE). Sąjungai pirmą kartą teko rengtis priimti tiek daug ir taip savo politine bei kultūrine patirtimi ir ekonominiu bei socialiniu išsivystymu nuo jos narių besiskiriančių valstybių. Jų priėmimo perspektyva skatina ES reformuoti savo institucinę sprendimų priėmimo struktūrą, perskirstomojo pobūdžio politikos sritis – žemės ūkį bei regioninę politiką ir imtis fundamentalios Europos integracijos tikslų bei priemonių peržiūros.“ Klaudijus Maniokas (Iš: Maniokas, Klaudijus. Europos Sąjungos plėtra ir europeizacija: Vidurio ir Rytų Europos valstybių įsijungimas į Europos Sąjungą. Vilnius: Eugrimas, 2003. P.9)