S. Šalkauskio leidinys „Kultūros filosofijos metmens“  – vienas svarbiausių lietuviškos filosofijos veikalų, kuriame jis sistemingai išdėsto savo kultūros sampratą. Čia aiškinama, kas yra kultūra ir kokia jos vieta žmogaus gyvenime. Autorius teigia, kad žmogus vystosi trimis pakopomis: iš gamtos pereina į kultūrą, o aukščiausią tikslą pasiekia religijoje. Kitaip tariant, knyga parodo, kad kultūra yra būtinas žingsnis žmogaus tobulėjime, bet ji nėra galutinis tikslas – aukščiausia žmogaus gyvenimo prasmė slypi dvasiniame (religiniame) lygmenyje.

S. Šalkauskio ir Juozo Prunskio parengtas publicistinis veikalas atskleidžia Lietuvos padėtį Antrojo pasaulinio karo metais. Jame aprašomos sovietų ir nacių okupacijos, pabrėžiant jų vykdytas represijas, smurtą ir tautos kančias. Autoriai siekia informuoti Vakarų pasaulį apie Lietuvos likimą ir skatinti paramą jos nepriklausomybės atkūrimui.

Leidinys yra vienas pirmųjų sistemingų bandymų Lietuvoje apibrėžti, kaip reikia dirbti mokslinį darbą – tiek studijuojant, tiek atliekant tyrimus. Autorius aptaria, kaip tinkamai kelti tyrimo problemas, rinkti ir analizuoti medžiagą bei logiškai dėstyti mintis. Pabrėžiama metodiškumo, kritinio mąstymo ir akademinės etikos svarba.

S. Šalkauskio veikale „Racionali mokyklų organizacijos sistema“ nagrinėjama, kaip turi būti kuriama ir tvarkoma švietimo sistema, kad ji efektyviai ugdytų žmogų ir tarnautų visuomenei. Autorius pabrėžia mokymo laisvės, mokyklų įvairovės, teisingumo ir bendruomeniškumo principus, akcentuoja mokyklos ryšį su šeima ir valstybe. Mokykla suvokiama kaip institucija, ugdanti ne tik žinias, bet ir vertybes bei pasaulėžiūrą.

Leidinyje S. Šalkauskis nagrinėja visuomeninio auklėjimo esmę, tikslus ir reikšmę žmogaus ugdymui. Jis pabrėžia, kad žmogus turi būti ugdomas ne tik kaip individuali asmenybė, bet ir kaip atsakingas visuomenės narys. Autorius aptaria visuomeninio sąmoningumo formavimą, bendruomeniškumo ugdymą bei praktinį įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą. Taip pat išskiria pagrindinius ugdymo veiksnius – šeimą, mokyklą, valstybę ir Bažnyčią.

Lietuvos filosofas, pedagogas S. Šalkauskis buvo vienas teorinių Lietuvos fizinio auklėjimo sistemos pagrindų kūrėjų. Jis rašė, kad „fizinio lavinimo teorija yra atskira pedagogikos mokslo dalis […] ir kad „fizinio lavinimo teorija gali būti pavadinta mokslu“. Jis pagrindiniu fizinio lavinimo tikslu laikė „fizinės prigimties rengimą gyvenimo tikslams ugdomojo veikimo priemonėmis“ ir išskyrė tris pagrindines fizinio lavinimo vertybes: sveikatą, stiprumą (pajėgumą), vidinį ir išorinį žmogaus grožį.

S. Šalkauskis darbe „Jaunuomenės idealizmas ir modernieji šokiai“ nagrinėja jaunimo vertybių krizę modernėjančioje visuomenėje. Autorius pabrėžia idealizmo, dorovės ir dvasinio ugdymo svarbą, kritikuodamas tuo metu populiarėjančias pramogas, ypač moderniuosius šokius, kaip paviršutiniškumo ir moralinio nuosmukio ženklą. Knygoje keliama mintis, kad jaunimas turėtų orientuotis į aukštesnius gyvenimo tikslus, o ne vien malonumų siekimą.

Tai filosofinis-pedagoginis veikalas, nagrinėjantis tautos esmę ir jos ugdymo svarbą. S. Šalkauskis  čia plėtojo Lietuvos, kaip civilizacinio tilto tarp Rytų ir Vakarų, idėją bei jos reikšmę tokiai švietimo sistemai, kuri padėtų Lietuvai ne tik tapti visaverte ir kultūringa Europos šalimi, bet ir susivokti savo istorinėje patirtyje bei civilizacinėje tapatybėje, kurioje esama ir Rytų, ir Vakarų Europos mąstymo bei kultūros formų.

Šis S. Šalkauskio leidinys yra vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos pedagogikos veikalų. Jame autorius pateikia nuoseklią ugdymo sampratą, kurioje pedagogika suprantama kaip visapusiško žmogaus formavimo mokslas. Jis aptaria bendruosius ugdymo tikslus ir principus, nagrinėja mokymo procesą (didaktiką) bei pabrėžia dorinio auklėjimo svarbą, laikydamas jį pagrindine asmenybės brandos sąlyga. Knygoje siekiama suderinti intelektinį, fizinį ir moralinį ugdymą, kad būtų ugdoma harmoninga, atsakinga ir vertybiškai brandi asmenybė.

Tai teorinis pedagogikos įvadas, kuriame S. Šalkauskis išdėsto savo ugdymo filosofijos pagrindus. Knygoje pedagogika suprantama kaip filosofija grindžiama praktinė disciplina, nagrinėjanti visapusišką žmogaus ugdymą. Autorius pabrėžia harmoningą fizinių, intelektinių, dorinių ir dvasinių žmogaus galių plėtojimą, ugdymo vertybių svarbą bei šeimos, mokyklos ir visuomenės vaidmenį ugdymo procese. Veikalas laikomas svarbiu lietuviškos pedagogikos teorijos darbu, formavusiu sisteminį požiūrį į ugdymą.