2015 metų Nobelio literatūros premijos laureate tapo baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič

Šių metų Nobelio literatūros premija įteikta Svetlanai Aleksijevič, 67 metų rašytojai ir žurnalistei iš Baltarusijos. Aleksijevič darbai yra „paminklas kančiai ir drąsai mūsų laikais“. Tarp S. Aleksijevič knygose figūruojančių temų: Afganistano karas, Černobylio nelaimė. Tarp garsiausių rašytojos kūrinių – dokumentinės prozos knygos „Karas neturi moteriško veido“, „Cinkuoti berniukai“ bei „Černobylio malda“. Svetlana Aleksejevič tapo 14 rašytoja moterimi pagerbta Nobelio literatūros premija.

Jodi Picoult. Kai tu išeini
Citatos , Skaitytos / 2016-04-29

„Negali kaltinti žmogaus, jeigu jo tikrovė kitokia negu tavo“. „Aš žinau atsakymą. Jei nuolat galvoji apie žmogų, kurį mylėjai ir kurio netekai, tu visada esi su juo. Visa kita tik smulkmenos“. Išties įtraukianti knyga kaip ir visi kiti šios autorės kūriniai. Skaičiau susidomėjusi, o romano atomazga kaip visada buvo netikėta ir nenuspėjama. Intriguoja ir tai, kad autorė jau ne pirmoje knygoje žmonių gyvenimą pateikia paraleliai su gyvūnų. Šį kartą skaitytojui suteikiama galimybė žvilgtelėti į dramblių pasaulį. Apibendrindama galiu pasakyti, kad ši rašytoja niekada nenuvilia, visada sudomina ir nustebina.

Jodi Picoult. „Vienišas vilkas“
Skaitytos / 2015-09-03

Neretai girdžiu sakant, kad autorius, „kepantis“ knygas kaip blynus vieną po kitos, praranda patrauklumą skaitytojui, nes ima kartotis ir sunkiai sugeba nustebinti. Tokių atsiliepimų tenka išgirsti ir apie mano taip mėgiamą rašytoją Jodi Picoult, kuri gali pasigirti ganėtinai solidžiu parašytų knygų skaičiumi. Kadangi esu užkietėjusi šios autorės gerbėja, dažnai leidžiuosi į naujausių jos kūrinių medžioklę. Šį kartą į mano godžias rankas pateko jos romanas „Vienišas vilkas“. Nors romano siužeto linija vystosi panašiai kaip ir kituose rašytojos romanuose (istorijos kulminacija ir atomazga perteikiamos teisminio proceso metu), šioje knygoje skaitytojo laukia ir netikėtumas. Rašytoja žmonių šeimos gyvenimą paraleliai sugretina su vilkų gauja. Vieno iš knygos herojų gyvenimas su vilkų šeima ir pastangos įsijausti į vilko vaidmenį, detalus tokio gyvenimo aprašymas mane privertė pajusti gana dviprasmiškus jausmus nuo tam tikro neigiamo įspūdžio, peraugusio į susidomėjimą, sumišusį su, nebijokime šio žodžio, pasišlykštėjimu, galiausiai virtusiu sunkiai pripažįstamu suvokimu, kad tai stipriausias ir didžiausią įspūdį paliekantis knygos bruožas. Būtent dėl šio rašytojos sumanymo sugretinti civilizuotų žmonių šeimos ir plėšrių vilkų gaujos gyvenimus ir išgyvenimo instinktus bei dėl šio sumanymo pateikimo knygos tikrai nepavadinčiau „eiliniu“ Jodi Picoult romanu. Dėl to galiu pasidžiaugti, kad „dar vieną“ savo knygą autorė meistriškai ir originaliai pateikia kaip tikrai neeilinį savo kūrinį….

Federica de Cesco „Drugelio akys“
Skaitytos / 2011-09-17

Knyga sudaryta tarsi iš dviejų tarpusavyje susipynusių istorijų. Visų pirma tai pasakojimas apie samių kilmės merginą Agnetą, atvykusią į į Japoniją mokytis dizaino. Čia ji pamilsta Danjirą, kurio motinos name nuomoja kambarį ir kuris teatre vaidina moterų vaidmenis (beje, knygoje daug pasakojama apie kabukio teatro tradicijas, o tai, patikėkite, labai įdomu ir egzotiška). Sakytume, eilinė meilės istorija, tačiau… Pasakojimas rutuliojasi taip, kad perkelia mus į ankstesnius laikus – Danjiro šeimos išgyvenimus ankstesniais amžiais ir II pasaulinio karo metais. Dangiro prosenelės – samurajų palikuonės – dvasia persekioja jo šeimą, versdama laikytis samurajų tradicijų. Agnesė gi pati yra samių šamanės dukraitė ir jai daugelis keistų dalykų, kurie paprastą žmogų išvestų iš pusiausvyros ir netgi priverstų suabejoti savo sveiku protu, yra savotiškai suprantami, nors ir gerokai bauginantys. Dar daugiau – Agnesė suvokia, kad greičiausiai tik ji viena gali pasipriešinti blogiui, kurį skleidžia jos mylimojo giminaitės šmėkla. Nes vaikystės vasaros, praleistos pas močiutę, jos pasakojimai apie samių tradicijas, dievus ir tikėjimą jai davė daugiau, negu ji tuo metu suvokė ir galėjo įvertinti. Be to ji turi nuskendusį brolį Henriką, kurio paveikslas ją nuolatos lydi,  kurio balsą ji nuolat girdi ir kuris visada ją sergsti nuo pavojų…

Aleksej Ivanov „Geografas gaublį pragėrė“
Skaitytos / 2011-01-12

Tai visai paprasta knyga apie vieno visai paprasto vyriškio visai paprastą gyvenimą. Tačiau knyga anaiptol ne prasta. Čia pasakojama apie jautraus, meniškos sielos personažo gyvenimo vingius, nesėkmes, paklydimus bei mažus atradimus. Žmona jo nebemyli, šeimoje auga maža dukrytė, pinigų stinga. Atsitiktinai įsidarbinęs mokykloje geografijos mokytoju Viktoras Služkinas patenka į paauglių kasdienybę, tampa jos dalimi. Pagarbą bei pripažinimą išsikovoja sunkiai, vadovaudamąsis netradiciniais ir kartais smagiais „auklėjimo“ metodais, kurie nepriimtini mokyklos valdžiai, čia bręsta dar vienas konfliktas. O dar pasipainioja žavi mokinė Maša… Knygos herojus nuolankiai susitaiko su jį supančiu nedraugišku ir atšiauriu pasauliu, puikiai moka iš savęs ir iš kitų pasijuokti. Nors Služkinas nuolat supamas draugų, draugių, mokinių, visgi yra velniškai vienišas, nesuprastas, neįvertintas. Šiai knygai tinka posakis – „Būtų graudu, jei nebūtų juokinga“. Autorius puikiai perteikia niūrią buitiškai suvargintą kasdienybę, ujamo žmogaus išgyvenimus, galbūt bejėgystę , o gal tiesiog gyvenimą plaukiant pasroviui. Stebina gamtos aprašymų vaizdingumas, rodos, užmerki akis ir matai didingas girias, sugriuvusių lagerių liekanas, jauti ledinį Liadenajos upės vandenį. Taiklios, ironiškos, o kartais gyvenimiškos išminties kupinos mintys pagyvina knygą. Rekomenduoju visiems, kas pasiilgę geros realistiškos literatūros. P. S. Knygos originalas parašytas rusų kalba, tačiau vertimas tikrai puikus ir knygos vertės nemenkina. „ Mes niekada neklystame, jeigu tikimės iš žmogaus kiaulystės. Klystame tiktai tuomet, kai tikimės padorumo.“