Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“
Skaitytos / 2010-05-08

Perskaičiau rašytojos eseistės Giedros Radvilavičiūtės knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Be minėtosios knygos, ji yra parašiusi esė rinktinę „Suplanuotos akimirkos“ (2004) ir, kaip bendraautorė, romaną „Siužetą siūlau nušauti“ 2002). Visa Giedros Radvilavičiūtės kūryba mane labai žavi. Kodėl? Visų pirma man atrodo, kad kartais mes mąstome labai panašiai (juk visiems mums patinka turėti bendraminčių, tiesa?). O skirtumas tarp manęs ir autorės toks, kad kai aš pabandau išguldyti savo mintis popieriuje, bandymai baigiasi greitai ir ilgam, nes suprantu, kad tai beprasmiška, o Giedra „mano“ mintis reiškia tiesiog tobulai:-). Taip pat mane žavi jos norėjimas ir mokėjimas gilintis į žmogaus vidų, jo mintis, pasakojimus ir istorijas. Aš pati visada mėgėjiškai domėjausi psichologija, tad jos kapstymasis po savo ir kitų žmonių vidinį pasaulį man labai artimas ir suprantamas. Keri jos labai moteriška rašymo maniera. Galbūt daugelis skaičiusiųjų šios autorės kūrinius su manim nesutiktų. Kažkodėl tai, kas moteriška, mūsuose įsivaizduojama kaip kai kas sentimentalaus, lyriško, ašaringo, saldaus. Giedros kūryboje to tikrai nerasite. Priešingai, švelnesnės natūros žmonėms ji gali pasirodyti kaip tik pernelyg kieta, kiek arogantiška net šiek tiek piktoka. Ir vyriškai lakoniška. Tačiau po tuo kietu luobu slypi labai moteriškas gyvenimo, įvykių, žmonių pajautimas.