Gardonyi Geza „Ilgaplaukės pavojingos! Senbernių istorijos“
Skaitytos / 2010-06-30

Tai dvylika skirtingų istorijų apie meilę, dvylika išpažinčių, dvylika žavių jaunystės akimirkų, kurias pasakoja senberniai. Kūčių vakarą susitikę vieniši vyrai surengia savotiškas varžybas – tas, kurio meilės istorija bus neįdomiausia, turės mokėti už šampaną. Šie vyrai grįžta į praeities prisiminimus tam, kad dar kartą išgyventų labiausiai juos sukrėtusį jausmą – meilę moteriai. Istorijų kaltininkės skirtingos – vienos jų drovios, mylinčios ir atsidavę, kitos – aikštingos, išlepintos, garbėtroškos, tačiau visos palikę pėdsaką senbernių širdyse. Kai kurios meilės istorijos neišvengia tragiškos baigties, kitos juokingos, trečiosios atskleidžia nusivylimą, žmogaus neryžtingumo ir įsipareigojimo baimę. Tačiau neabejotinai visi vyrai dar bent kartą norėtų pamilti, surasti trūkstamą sielos pusę, atrasti paskendusį savo lobį.

Jerzy Pilch „Kiti malonumai“
Skaitytos / 2010-06-16

Ši knyga išleista jau senokai – 2001 m. Per tą laiką skaičiau ją kokius dešimt kartų, ir manau skaitysiu dar:). Ir visai ne todėl, kad ji  būtų didžiai giliamintiška ar labai pamokanti. Tiesiog tos knygos skaitymas man visada pakelia nuotaiką. Autoriaus rašymo stilius iš tiesų ypatingas. Bent jau man, kuriai stilius apskritai yra labai svarbus literatūrinio kūrinio momentas, nieko panašaus skaityti neteko. Jo pasakojamos istorijos yra graudžiai lyriškos ir kartu iki ašarų juokingos, įgaunančios vos ne anekdotinę formą. Gal ne tiek pačios istorijos, kiek jų pasakojimo būdas – šiek tiek filosofiškas, labai ironiškas, šmaikštus ir elegantiškas. Drįstu pateikti čia gana ilgą citatą — vieną iš savo mėgstamiausių ;): „—    Taip, mano mažasis Kohoutekai, kai užaugsi tavęs lauks veterinarijos meno paslaptys, — sakydavo Kohoutekui jo tėvas. — Tai geras ir kilnus užsiėmimas, tu gelbėsi gyvulius ir padėsi žmonėms. Gerai uždirbsi. Tačiau atmink, — Kohouteko tėvas įspėjamai pakeldavo į viršų pirštą,— kad tavęs laukia antžmogiškos pastangos nežmoniškomis sąlygomis. Šis posakis buvo vienas iš dažniausiai sakomų ir iš kartos į kartą perduodamų posakių Kohoutekų šeimoje. Galbūt prosenelis, mėsininkas Emilianas Kohoutekas, šiuo posakiu nepiktnaudžiavo, tačiau neabejotinai jį žinojo. Tuo tarpu jo sūnus, Ponas viršininkas, Kohouteko senelis, ne tik žinojo šį posakį, bet ir išspausdavo…

Judita Vaičiūnaitė „Mabre viešbutis“
Skaitytos / 2010-06-15

Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga „Mabre viešbutis“, praėjusiais metais pasirodžiusi – skaidrūs lyg ašara poetės gyvenimo fragmentai. Toks atsidūsėjimas, kalbantis apie gyvenimą, kuris visa, kas vyksta, paženklintas vaikystės šviesa, namų šviesa, sutiktų žmonių šviesa. Labai tyli knyga, bet nepamirštama. Citata, kurią tuoj perskaitysit, prasideda knyga. Tai lyg viso J. Vaičiūnaitės kalbėjimo moto: „Tarp senų popierių mėtosi ir telefonų knyga. Pageltusi, apiplyšusi, prieškarinė. Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1940 metams. Atsiverčiu puslapį, kur Kaunas, raidė V: Vaičiūnas, Viktoras… Taip tai mano tėvo pavardė, tai mūsų adresas, tai mūsų telefono numeris. Niekada jo neužmiršau…  Atsiliepti galiu tik aš. Nes visi kiti mirę. Atsiliepsiu – visais nervais, visa siela. O gal ir pati suku iš lėto skaičius ir skambinu į tamsą, į tuštumą. Atsiliepkit, atsišaukit! Kaip aš jūsų pasiilgau. Kaip aš jus myliu.“

Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Skaitytojų išrinkta geriausia 2009 metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Vos atsivertus pirmąjį puslapį, akis kažkodėl užkliuvo už frazės „rainas ir atsišėręs padaras“. Seniai buvau mačiusi tokį sodrų, turtingą lietuvišką tekstą. Stačia galva nėriau knygon, o žodžiai tiesiog tirpo akyse (norėjau sakyt, „ant liežuvio“). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tas rainas ir atsišėręs padaras, katinas Mauricijus, čia pat nudvėsė, ir knyga prasidėjo nuo pirmojo herojų susidūrimo su mirtimi. Dažniausiai iškart dedu į šalį knygas, kuriose mylimi veikėjai „numarinami“, o čia visas siužetas lipdomas būtent ant mirties linijos, tačiau, nepaisant to, tokį malonumą skaitydama lietuvišką kūrinį seniai beturėjau. Skaitydama „taupiau“, mėgavausi kaip reta spalvingu ir taikliu žodynu ir stengiausi ištęsti tą gerumo pojūtį kiek galima ilgiau. Baigus skaityt teliko tik šviesus liūdesys. Pasakojimo centre – Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai, Uršulė ir Kazimieras. Vertinant globaliau – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė antroje XVII amžiaus pusėje su visais spalvingais savo gyventojais: kazokais, merkantiliškomis vienuolėmis, aiškiaregiais bepročiais, girtais valstiečiais, fanatikais, „pasaulio pabaigos“ orgijas keliančiais ištvirkėliais, tuometiniais „naujaisiais lietuviais“, dėl skirtingų įsitikinimų besipešančiais studentais ir neeiliniais šviesuoliais.