Viktorijos Daujotytės „Arčiau Lietuvos“
Skaitytos / 2010-09-25

Apie Barborą Radvilaitę daug prirašyta ir prikalbėta. Esame matę ne vieną jos portretą. Tačiau kai pradedi gilintis į istorinius šaltinius, pasirodo, kad mitų kur kas daugiau nei tikrovės, o dažnas portretas tėra fikcija, menininko išmonė, o gal ir užsakovo pageidavimas. Lietuvos ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto žmonos ir jo didžiosios meilės, asmenybė labai paslaptinga, o gyvenimo istorija tiek kartų interpretuota įvairiuose romanuose, kad jau sunku atskirti fantaziją nuo realybės. Viktorijos Daujotytės knyga „Arčiau Lietuvos“, filologinė Barboros Radvilaitės studija, duos skaitančiajam kur kas tikresnį supratimą apie šią iškilią istorinę asmenybę. Ji LDK didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, turėjusi labai stiprų ryšį su Vilniumi. Karališka baltoji lelija – taip ją vadino poetė Judita Vaičiūnaitė.

Donaldo Kajoko „Kazašas“
Skaitytos / 2010-09-16

„Tūkstančius kartų ne tik protu – netgi nuosavu kailiu patyriau, koks skurdus minios tikėjimas, tačiau dar skurdesnė tikėjimą maitinanti vaizduotė. Kiek mažai ji, vaizduotė, tegali. Sykiais priminti, kas yra sąmonę stingdanti baimė, šalimais alsuojantys mirties nasrai, kančios paradoksas, dar koks nors antraeilis tamsos kunigaikščio fokusas, menkavertis amžinai besisukančio intelekto triukas – štai ir viskas, daugiau ničnieko ji nesugeba, vaizduotė.“ Tie žodžiai iš Donaldo Kajoko knygos „Kazašas“. Poetas, Nacionalinės premijos laureatas D. Kajokas savo pirmajame romane rodo, kokia galinga yra jo vaizduotė. Pirmiausia gebanti sukurti unikalų, sapnus primenantį pasaulį, antra priverčianti skaitytoją tuo pasauliu patikėti.

Rasos Žalynaitės „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“
Skaitytos / 2010-09-06

Nothing happens by chance – niekas šiaip sau nenutinka. Viskas turi savas priežastis – tokia mintis yra kertinis šios knygos akmuo. Knygos autorei Rasai nuolat nutinka kažkas netikėto ir neįtikėtino. Jai Likimas nuolat mesteli šansą, o mergina čiumpa jį iškart per daug nemąsčiusi. Jei reikia keisti gyvenimo vietą dėl to, kad patobulėtų, Rasa nesvarstys iki begalybės, todėl jai teko pagyventi ir Filipinuose, ir Vokietijoje, ir Japonijoje, apie kurią ji ir parašė knygą „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“. Japonija tokia šalis, kurios neperprasi ten pabuvęs kelis mėnesius ar net kelerius metus. Tai tokia šalis, kurios nesupranta net patys japonai. Dar labai svarbu, kokiame mieste gyveni. Sakoma, kad Kiotas, senoji Japonijos sostinė, žavinti nuostabiomis šventyklomis, geišomis ir rausvais sakurų žiedais, sunkiai įkandama net vietiniams gyventojams, atvykusiems iš kitų miestų.

Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“

Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus. Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“. „Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši.