Gintaras Mikalauskas: Prieš imant knygą, reikia nusiplauti rankas

2016-07-12

Gintaras MikalauskasTęsiame pokalbių ciklą su žinomais žmonėmis apie KNYGAS ir SKAITYMĄ. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos globėjas, aktorius Gintaras Mikalauskas įsitikinęs, kad knygų neskaitantis žmogus daro didžiulę klaidą.

Literatūros svarbą pabrėžiantis aktorius pasakoja apie tai, kaip jis renkasi knygas, kokius kūrinius vertina, ką norėtų dar kartą perskaityti, kokios aplinkybės lemia skaitymo komfortą.

Ar daug Jūsų namuose knygų?

Visa siena ir gilios lentynos. Knygos suskirstytos. Man pagal profesiją reikia šį bei tą žinoti. Ne tik skaityti tai, ką aš mėgstu. Todėl yra knygos, kurios man būtinos pagal profesiją. Yra knygos, kurios dovanotos. Ypatingos knygos – joms atskira vieta. Labai įvairi literatūra. Yra ir prezidentų dovanotų knygų.

Jūs beveik atsakėte ir į antrą klausimą, kaip knygos pas jus ateina…

Mano žmona mėgsta skaityti tam tikro žanro kūrinius vakarais ir kelionėse. Tos knygos ne visą laiką būna perkamos, ji keičiasi su draugėmis. Aš mėgstu, kad knyga turėtų savo namus. Skolintos…Bibliotekoje… Taip, buvo laikotarpis, kai mes turėjome beveik gyventi bibliotekoje tam, kad perskaitytume, tai ką reikia perskaityti. Bet šiaip aš mėgstu, kad knyga būtų namuose.

Žmogus auga, vystosi tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kartais būna labai įdomu perskaityti kažkokią knygą praėjus daug metų.Tu ją skaitai kitaip, tu atrandi ją naujai, to lyg ir neįskaitei būdamas trisdešimties. Kalbu apie klasiką ir pirmiausia apie rusų klasiką.

Ką Jūs skaitote šiuo metu, o jei neskaitote, kokia paskutinė skaityta knyga?

Paskutinę knygą, kurią aš išgliaudžiau kaip riešutą ir su didžiausiu malonumu – Ramutės Skučaitės „Nepaslaptis tokia balta“. Tai buvo padaryta vienu prisėdimu. Visa knyga. Mane taip įsupo, mane taip įtraukė, kad nežiūrėjau į laiką, atidėjau visus darbus.

Šiaip aš mėgstu skaityti publicistiką. Kada skaičiau Laimono Tapino parašytą „Angelas medyje verkia“ apie amžiną atilsį Bronių Babkauską, ten aptikau savo tetos pavardę Romualdą Mikalauskaitę, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorę. Man patinka ir tokie dalykai. L. Tapinas fantastiškai rašo.

O prie kurių autorių ir knygų vis norisi sugrįžti?

Būna tokių situacijų. Sakykim, M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Vėl perskaityti šią knygą mane paskatino pamatytas filmas. Pamačiau ekranizaciją, pagalvojau, kaip įdomiai. Gal čia kartais būna ir profesinių dalykų, kur tau kažkas įdomu. Ar čia taip parašyta? Kiek čia yra autentikos? O gal reikėtų paskaityti, o gal reikėtų prisiminti? Gali būti, kad vedamas profesinio smalsumo kažką kartoji.

Jei aš paimčiau Dž. Kerouac‘o „Kelyje“ paskaityti ar E. Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“, tai turbūt dabar rasčiau visiškai kitką. Gal man nepatiktų, sakykim, Kerouac‘o „Kelyje“, nors kažkada aš skaičiau šį kūrinį išsižiojęs. Prisiminiau A. M. Remarque‘o „Juodąjį obeliską“. Galbūt man tada aprašymai, kas vyko tuo metu Vokietijoje, nieko nereiškė. Dabar jau visai kitaip. Kaip ir mano gimtieji namai, kurie išlikę atmintyje. Senelių Mikalauskų namas Panevėžy, Kanklių gatvėje, taip ir atrodo, kaip aš jį prisimenu. Po to gyvenau šiek tiek pas kitą močiutę, Kazio Binkio gatvėje. Tai man kažkaip atrodė tie namai tokie dideli. O kai juos pamačiau prieš keletą metų, tai tas namelis toks mažas pasirodė. Aš manau, kad lygiai taip pat yra ir su perskaitytomis knygomis.

Kokias knygas priskirtumėte prie geriausių?

Ooo… Žinokit, daug gerų knygų yra pasaulyje. Pasakyti, kad šita knyga yra bloga, šita knyga yra gera? Turbūt, reikėtų tada viską perskaityti, kas yra parašyta. Tai yra neįmanoma. Labiausiai patinka tos knygos, kurios atsako į kai kuriuos man svarbius klausimus.

Kokią literatūrą vertinate?

Vėl labai sudėtinga. Aš mėgstu skaityti poeziją, nes esu poezijos pavasario laureatas dar 1994 metais, kaip skaitovas. Man patinka skaityti poeziją poezijos vakaruose. Bet negaliu pasakyti, kad namuose aš visą laiką galiu skaityti poeziją ir tik poeziją. Ne, jokiu būdu. Ramutė Skučaitė davė paskaityti recenzijas apie savo knygą, labai įvairius atsiliepimus žmonių, kurių nuomonė tikrai yra labai svarbi. Su vienais sutinki, su kitais nesutinki, bet tai jau yra profesijos dalis. Mano žmona labai mėgsta skaityti meilės romanus, istorijas ir ji gliaudo jas kaip riešutus. Manęs tas nežavi. Nežinau, aš gal iš to amžiaus išaugau.

Kokias mėgstate skaitymo aplinkybes?

Galiu skaityti tik tada, kada namuose yra tylu, ramu, kai galiu susikaupti. Aš mėgstu, kada man niekas netrukdo.

Koks stipriausias su knyga susijęs įspūdis?

Galbūt vienas stipriausių įspūdžių buvo psichologinis. Aš labai sudėtingai ir jautriai skaičiau F. Dostojevskio „Idiotą“. Po pirmo kurso išvažiavęs su mama ir su sesute į kelionę dvi savaites mašinoje skaičiau F. Dostojevskio „Idiotą“. Aš buvau visiškas idiotas, kad skaičiau ten „Idiotą“. Vien todėl, kad tai yra labai sunkus ir sudėtingas kūrinys. Jaunam žmogui, devyniolikmečiui, kūrinys padarė begaliniai slogų įspūdį. Bet aš turėjau baigti šitą knygą, negalėjau jos nebaigti. Atsimenu, man buvo šiurpoka. Dabar galbūt priimčiau kitaip, tada, kai skaičiau, aš mačiau viską prieš akis, lyg pats viską pergyvenau. Sudėtinga buvo iš tikrųjų.

Kokia knygų reikšmė vertybių formavime?

Aš manau, kad žmonės, kurie neskaito, vaikai, kurie neskaito, tėvai, kurie neskaito vaikams – visi jie daro didžiulę klaidą. Niekas nepakeis knygos, niekas nepakeis tos raidelės, to žodžio, kuris formuoja žmogų. Knyga, pirmiausia, turi kvapą. Pajunti jį iškart, kai ją atverti. Tas lapas, kada tu jį išlygini. Tai yra ritualas. Pirmiausia valdžioje turi būti žmonės, mylintys kalbą, žodį, vertinantys kultūrą, o tada jau saugantys ją nuo išorinių priešų. Nebus ką saugoti, jeigu mes patys nesaugosime savo žodžio, nesaugosime savo kultūros ir nemokysime savo vaikų ir anūkų mylėti knygą, o ne sėdėti internetiniuose puslapiuose nuo ryto iki vakaro. Aišku, yra visokios literatūros, bet bent jau klasiką reikia žinoti.

Kas jums svarbu renkantis knygą?

Labai įvairiai. Aš jau 25 metus vedu visas valstybines šventes ir tada domiuosi, ieškau, kas ta tema parašyta, kas naujo sukurta. Tai yra vienas būdas, kai man reikia knygų pagal profesiją.

Kitas būdas, kai išgirsti reklamą, kuri, kokia bebūtų, tau pralaužia pakaušį ar kaktą. Be jokios abejonės, reikia paskaityti, kas pirmauja topuose, pavartyti. Negali atsilikti. Dar vienas būdas: tiesiog ateini į knygyną ir pradedi akimis ieškoti kažko. Pasakyti ko – sudėtinga. Buvo tokių knygų, kai aš staiga pajutau kažkokį ryšį. Kartais perskaitai vieną eilėraštį, patinka, jau nori tos knygos, nori perskaityti ją visą. Renkuosi labai įvairiai. Tai draugai pataria, tai kažką įdomaus pamatai pas savo vaikus. Prašai: palaikyk dar truputėlį, negrąžink į biblioteką, duok man paskaityti šitą knygą.

Kokią knygą jums mieliau skaityti elektroninę ar popierinę?

Jokiu būdu ne elektroninę. Aš atsimenu ir posakį, kad knygą reikia pasiimti nusiplovus rankas, nes tai yra tikrai kažkas švento. Suprantu savo žmoną, kai ji dirbdama farmacinėje kompanijoje, daug važinėjo, skraidė lėktuvais ir jai buvo labai patogu įsidėti tą elektroninę knygą, kurioje yra daug visokių knygų. Galbūt patogiau, bet man tai ne ne ne. Jūs pagalvokite apie didžiųjų žmonių laiškus artimiesiems, savo mylimiesiems. Koks gali išlikti elektroninis laiškas? Tada jau geriau paskambinti žmogui ir pasakyti žodžiu. Būdavo tikras laiškas. Būdavo sėdima, būdavo rašoma. Aš suprantu, kad amžius eina į priekį, bet kažkas turi likti, negali viskas būti taip subanalinta iki begalybės.

Ką Jūs patartumėte šiuolaikiniam skaitytojui?

Ieškoti to, kas patinka. Tam, kad suprastum, kas tau patinka, reikia šiek tiek apimti daugiau. Savaime atkris tai, ko tau nereikia, tai, kas tau nepatinka. Jeigu draugui patiko, tai nereiškia, kad tai yra gerai, arba jeigu jam nepatiko, tai dar nereiškia, kad tai yra blogai. Gyvenime reikia turėti savo nuomonę, bet tam, kad ji nebūtų buka, reikia žinių, reikia įdėti pastangų.

Tekstą parengė Virginija Januševičienė
Malvina Blauzdienė

Nuotraukoje – Gintaras Mikalauskas susitikime bibliotekoje (Virginijaus Benašo nuotr.)