Balandžio 9 d. Bitės knygų klubo nariai dalijosi įžvalgomis apie postapokaliptinį amerikiečių rašytojo C. MacCarthy romaną „Kelias”, pelniusį jam prestižinę Pulitzerio premiją.
Klubo narių nuomone, knyga emociškai sukrečia, čia žiaurumas ir švelnumas yra šalia, tėvo ir sūnaus kelionė romane skatina susimąstyti, kodėl mes gimėme ir ar esame filosofiniai optimistai ar pesimistai. Įžvelgtos čia ir sąsajos su Homero Odisėjo, keliaujančio po Trojos karo namo, mitu, ir su Prometėju, nešančiu ugnį.
Klubo narės Ilonos mintys apie knygą: „Tokia šviesi ir graži tėvo ir sūnaus istorija ir kartu viskas taip beviltiška. Knygoje pagrindiniai herojai neturi vardų, jų net ir nereikia. Tėvas be sūnaus būtų neištvėręs šio košmaro, sūnus jam vienintelis siūlelis, už kurio galima laikytis įsikibus į gyvenimą. Griuvėsiais virtęs pasaulis ir kelias, kuriuo eina tėvas ir sūnus. Kelias, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Kelias – kaip tikslas, kaip tikėjimas, kad kažkur ten toli yra šviesa, yra dar gerų žmonių”.
Jurgita teigia, jog distopija nėra jos mėgstama literatūra – kaip ir begalinė pilkuma, sunaikintas pasaulis, plėnys ir neviltis. „Bet turiu pripažinti, kad „Kelias” visgi sunkiai, bet įtraukė ir dovanojo gražių minčių, jausmų, paralelių,– sako ji.“
Klubo vadovės dr. Jūratės Baltušnikienės atsiliepimas: „Mes skaitome grožinę literatūrą siekdami užsimiršimo, norėdami pailsėti, ką nors sužinoti ir išmokti, netgi nukeliauti į vietas, į kurias galbūt niekada nenukeliausime. Mus įkvepia knygų veikėjai, jų žygdarbiai formuoja mūsų vertybinius pagrindus. Bet koks sadomazo reikalas yra ši knyga ir kodėl mes tokias knygas skaitome? Ir netgi su pasimėgavimu. Ogi todėl, kad įsitikintume, kaip gerai mes gyvename. Todėl, kad įsistotume į per postapokaliptinį pasaulį keliaujančių žmonių batus. Kad įsitikintume, jog net ir pačioje beviltiškiausioje situacijoje galima išlikti ŽMOGUMI, „nešančiu ugnį“. Nedidelės apimties, bet nenusakomo gylio knyga, talpinanti savyje ir Odisėjo, ir Prometėjo mitus, neišsemiamą žmogaus gėrio ir blogio dichotomiją ir dar daug visokių reikšmių, prasmių ir poteksčių. „Žmonės visuomet ruošėsi rytojui. Aš netikėjau tuo. Rytojus jiems nesiruošė. Jis netgi nežinojo, kad jie yra.“ „Kiūtino tolyn. Purvini, nuskarę, be vilties“. P.S. Verta atkreipti dėmesį ir į romano ekranizaciją, kurią režisierius John Hillcoat plačiajai publikai pristatė 2009 m. Nors „Kelio“ kino juosta nesulaukė tokios didelės sėkmės kaip Cormac McCarthy romano „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ekranizacija (rež. broliai Coenai, kurie kartu su komanda nuskynė net keturis Oskarus), vis tik J. Hillcoat vizualizuotas postapokaliptinio pasaulio kraštovaizdis puikiai sugroja su knyga ir labai pasitarnauja branduolinės žiemos atmosferos perkėlimui į skaitytojų/žiūrovų galvas.
Šiame klubo susitikime taip pat simboliškai paminėtos literatūrinės datos, kurių gausu pavasarį. Skaitymo aistruoliai atsinešė mielų su tam tikru autoriumi, konkrečiais jo kūriniais ar tiesiog skaitymo aistra susijusių simbolinių suvenyrų. Vieni jų – dovanoti, kiti įsigyti pažintinėse, literatūrinėse kelionėse. Papasakotos smagios istorijos visiems dovanojo puikią nuotaiką.
Kitas Bitės knygų klubo susitikimas įvyks gegužės 14 d. Jo metu bus diskutuojama apie Grigorijaus Kanovičiaus knygą „Kvailių ašaros ir maldos“.
Kviečiame ir jus tapti Bitės knygų klubo nariu! Klubo susitikimai vyksta kiekvieną antrą mėnesio antradienį. Skaitymo entuziastai susitinka Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Menų skaitykloje (III a.) 17.15 val. Ateikite, net jei nesate perskaitę klubo pasirinktos knygos.
Daugiau informacijos teiraukitės el. paštu virginija.svediene@pavb.lt
Bitės knygų klubo narių atsiliepimus apie knygą užrašė Virginija Švedienė
Bitės knygų klubo narių nuotraukos