Vinco Mykolaičio-Putino „Krizė“
Skaitytos / 2011-01-10

Su kuo jums asocijuojasi žodis „krizė“? Kai buvau maža, tėtis kartais taip mane vadindavo, nes mėgdavau juoktis. Dabar šis žodis iškart sukelia niūrias mintis. Net pageidaujama jo nebevartoti kaip kokio keiksmažodžio. Rekomenduojama keisti žodžiu „sunkmetis“. Neseniai pasirodė V. Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“. Parašytas 1937 metais, o atrodo tarsi apie šiandieną, apie mus. V. Mykolaitis-Putinas visiems žinomas kaip poetas ir romano „Altorių šešėly“ autorius. „Krizėje“ romantizmo gerokai mažiau nei minėtame romane bei poezijoje, o pasakojimas grįstas tikrais faktais. Už romano herojų slepiasi realūs žmonės, situacijos neišgalvotos, o ir vietovės atkurtos tiksliai iš tuometės Lietuvos žemėlapio (kai kurie reliktai išlikę iki šiol). Už šviesuolio Visvydo slypi pats V.Mykolaitis-Putinas, stipriai finansiškai nukentėjęs nuo aferisto dvarininko Boriso Melngailio – už jam pažiruotus vekselius rašytojas privalėjo atiduoti gerą dalį „Altorių šešėly“ honoraro. „Nenorėčiau karčiais prisiminimais pažeisti mirusiųjų atminimo, šiuo atveju a.a. Boriso Melngailio. Bet Jums susidomėjus tąja afera, nuo kurios nukentėjo ir Putinas, norom nenorom turiu į tai atviriau žvilgterėti, juo labiau, kad gal niekas daugiau tos anuometinės Putino galbūt tamsiausios gyvenimo „nakties“ ir nežino, o jeigu ir žino, nenori apie tai kalbėti“, – rašė viename laiške Putino sesuo M. Slavėnienė.

Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“

Žodis „Tėvynė“ asocijuojasi su patriotizmu, pilietiškumu ir panašiomis sąvokomis. Jau norėjau pateikti, kaip žodynas šį žodį apibūdina, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Susiraskite patys – taip bus įdomiau. Į tas mano minėtas sąvokas ir visokius apibrėžimus rašytojui Andriui Jakučiūnui nusišvilpt. Jo tėvynė kitokia. Visai nepanaši į randamas žodynuose ar įprastame paprasto piliečio mąstyme. A. Jakučiūno TĖVYNĖ yra LOVA. „…Vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir ta istorija ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova, ir išgirsčiau iš padaro, kuris manyje nuolat drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau“ – rašoma romane. Ne vienam skaitančiajam gali pasirodyti, kad romano herojus, alkoholikas, yra visiškas mankurtas, kuriam absoliučiai nerūpi niekas, kas yra už jo mažo pasaulėlio – lovos ribų. Tačiau pats autorius tą neigia, tikindamas, kad yra kaip tik atvirkščiai, kad tam žmogui kaip tik be galo rūpi, kas yra už tos lovos ribų, bet jis sąmoningai ar nesąmoningai suvokią esąs nepajėgus to kito pasaulio pasiekti, nebent tik tikėdamas stebuklu gali išsaugoti viltį. Pasak A. Jakučiūno, romano idėja kyla iš to, kad viltis gali tapti veiksminga ir reali būtent dėl kraštutinio nepagrįstumo.

„Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“
Skaitytos / 2010-11-15

Rašytojas, žurnalistas, keliautojas Algimantas Čekuolis. Ir, be jokios abejonės, eruditas kokių reta. Kiekvienas susidūrimas su juo – garantija, kad jūsų žinių bagažas gerokai padidės. Paklausyti A. Čekuolio galima kiekvieną sekmadienį per Nacionalinę televiziją. Tačiau paskaityti jo sukauptą informaciją, jo mintis, pasigėrėti žaižaruojančiu humoru kur kas geriau. Knyga „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ atverčia daug naujų, nežinotų, o kartais ir užslaptintų, kitiems neprieinamų, puslapių iš įvairiausių sričių: istorijos, geografijos, politikos, kosmoso užkariavimų ir dar kitų. Šioje knygoje, skyriuje „Gyvenimo menas“, net galima rasti naudingų patarimų, ką valgyti, kaip vartoti vaistus, kaip sveikai gyventi. Tai viena populiariausių temų šiandien, bet gal dar ne kiekvienas žino, kaip gyventi, kad ir senatvėje atrodytum oriai ir elegantiškai. Manau, kad išties dar mažiau kas žino, kad Rusijoje šiais laikais gyvena garsiojo Grigorijaus Rasputino antrininkas Grigorijus Grabovojus, kuris už kelis tūkstančius (litų) gali iš mirusiųjų prikelti artimą žmogų. Keisčiausia, kad šis žmogus nevadinamas šarlatanu, o yra visuomeninės Saugumo problemų, gynybos ir viešosios tvarkos akademijos narys ir net profesorius.

Gintaro Grajausko „Erezija“
Skaitytos / 2010-11-09

Būna tokių knygų, kad perskaitai ir pamanai – juk tai knyga dvynė. Skaičiau tokią panašią. Tik kuo jos tokios panašios net apsakyti sunku. Kodėl sunku? Todėl, kad panašios ne plaukų ar akių spalva, o kažkuo iš giliau, iš vidaus. Tokios panašios man pasirodė Gintaro Grajausko „Erezija“ ir Georgi Gospodinov „Natūralus romanas“. Panašios jos buvo net savo išvaizda, kitaip sakant, forma, struktūra. O svarbiausia – giliomis įžvalgomis ir tam tikru savitu juodu (o gal tamsiai tamsiai mėlynu) humoru. Įdomu dar ir tai, kad abiejų autorių inicialai irgi vienodi – GG. „Mat jei jau esi rašytojas, tai turi mulkinti ir mulkintis rimtai bei oriai. Apsimesti, jog kenti už visą pasaulį, net jei vienintelė tavo kančia yra vidurių užkietėjimas. Apsimesti tai aš galiu, ir visai nesunkiai – bet manau, kad jei jau apgaudinėji kitus ir save, tai galėtum sau leisti tuo ir pasimėgauti. Nekentėti. Mulkinti visus džiaugsmingai ir nuoširdžiai, cypaudamas iš pasitenkinimo. Mulkinti kaip dulkinti. Kitaip jokios satisfakcijos aš čia nematau. Anokia čia laimė visą gyvenimą vaidinti dvasingą dvėselieną“, – tai Gintaro Grajausko žodžiai. Turiu pasakyti, kad bulgaras Georgi Gospodinov gerokai subtilesnis, kai kalbama apie meilę, tačiau kartais rėžia iš peties kitose situacijose. Pvz., „Karlsonas? Tas geraširdis pedofilas?“

Viktorijos Daujotytės „Arčiau Lietuvos“
Skaitytos / 2010-09-25

Apie Barborą Radvilaitę daug prirašyta ir prikalbėta. Esame matę ne vieną jos portretą. Tačiau kai pradedi gilintis į istorinius šaltinius, pasirodo, kad mitų kur kas daugiau nei tikrovės, o dažnas portretas tėra fikcija, menininko išmonė, o gal ir užsakovo pageidavimas. Lietuvos ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto žmonos ir jo didžiosios meilės, asmenybė labai paslaptinga, o gyvenimo istorija tiek kartų interpretuota įvairiuose romanuose, kad jau sunku atskirti fantaziją nuo realybės. Viktorijos Daujotytės knyga „Arčiau Lietuvos“, filologinė Barboros Radvilaitės studija, duos skaitančiajam kur kas tikresnį supratimą apie šią iškilią istorinę asmenybę. Ji LDK didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, turėjusi labai stiprų ryšį su Vilniumi. Karališka baltoji lelija – taip ją vadino poetė Judita Vaičiūnaitė.

Donaldo Kajoko „Kazašas“
Skaitytos / 2010-09-16

„Tūkstančius kartų ne tik protu – netgi nuosavu kailiu patyriau, koks skurdus minios tikėjimas, tačiau dar skurdesnė tikėjimą maitinanti vaizduotė. Kiek mažai ji, vaizduotė, tegali. Sykiais priminti, kas yra sąmonę stingdanti baimė, šalimais alsuojantys mirties nasrai, kančios paradoksas, dar koks nors antraeilis tamsos kunigaikščio fokusas, menkavertis amžinai besisukančio intelekto triukas – štai ir viskas, daugiau ničnieko ji nesugeba, vaizduotė.“ Tie žodžiai iš Donaldo Kajoko knygos „Kazašas“. Poetas, Nacionalinės premijos laureatas D. Kajokas savo pirmajame romane rodo, kokia galinga yra jo vaizduotė. Pirmiausia gebanti sukurti unikalų, sapnus primenantį pasaulį, antra priverčianti skaitytoją tuo pasauliu patikėti.

Rasos Žalynaitės „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“
Skaitytos / 2010-09-06

Nothing happens by chance – niekas šiaip sau nenutinka. Viskas turi savas priežastis – tokia mintis yra kertinis šios knygos akmuo. Knygos autorei Rasai nuolat nutinka kažkas netikėto ir neįtikėtino. Jai Likimas nuolat mesteli šansą, o mergina čiumpa jį iškart per daug nemąsčiusi. Jei reikia keisti gyvenimo vietą dėl to, kad patobulėtų, Rasa nesvarstys iki begalybės, todėl jai teko pagyventi ir Filipinuose, ir Vokietijoje, ir Japonijoje, apie kurią ji ir parašė knygą „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“. Japonija tokia šalis, kurios neperprasi ten pabuvęs kelis mėnesius ar net kelerius metus. Tai tokia šalis, kurios nesupranta net patys japonai. Dar labai svarbu, kokiame mieste gyveni. Sakoma, kad Kiotas, senoji Japonijos sostinė, žavinti nuostabiomis šventyklomis, geišomis ir rausvais sakurų žiedais, sunkiai įkandama net vietiniams gyventojams, atvykusiems iš kitų miestų.

Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“

Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus. Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“. „Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši.